SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
• Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
• Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
• Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
 Rusų kino naujienos ir ne tik
• Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
• Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Kinas

Rusų kino naujienos ir ne tik

„Naujojo Rusijos kino dienos“

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Monologas"

Spalio 10–15 d. „Skalvijos“ kino centre jau trečią kartą vyks „Naujojo Rusijos kino dienos“. Bus parodyti penki skirtingų žanrų filmai, šiemet pelnę svarbius Rusijos kino apdovanojimus.

Pagrindiniu 2008 m. Atviro Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ prizu apdovanotas bei Kanuose gerų atsiliepimų sulaukęs debiutinis režisieriaus Bakuro Bakuradzės filmas „Šultesas“ („Šultes“) pasakoja apie jauną kišenvagį Lionią Šultesą. Jis – buvęs sportininkas, bėgikas. Po autoavarijoje patirtos galvos traumos Šultesas tapo neįgalus, jis negali dirbti, nes turi atminties problemų. Jis gyvena kartu su ligone motina. Pasak režisieriaus, vagystės yra Lionios bendravimo su pasauliu būdas. Vieną dieną jis sutinka berniuką kišenvagį Kostią. Gilėja ir Šulteso liga. Ji savaip simboliškai išreiškia pasaulinę tendenciją – individo siekį izoliuotis nuo pasaulio ir savęs paties. Režisieriui Šultesas yra tarsi tokio susinaikinti siekiančio pasaulio modelis.

Režisieriaus Michailo Kalatozišvili filmas „Dykvietė“ („Dikoje pole“), pasak autoriaus, pasakoja laimingo žmogaus istoriją. Jaunas gydytojas Mitia (Olegas Dolinas bus dienų svečias), norėdamas išlikti savimi ir neapsimetinėti, savanoriškai pasirenka atsiskyrėlio dalią ir medicininę praktiką pradeda stepėje, senoje griūvančioje ligoninėje, sustingusiame laike. Jis gydo žmones tuo, kuo turi, ir laukia mylimos merginos. Filmas pelnė „Kinotavr“ prizą už scenarijų (jį parašė legendinis duetas – Aleksejus Samoriadovas ir Piotras Lucikas, šis prizas – pomirtinis), Rusijos kinotyrininkų ir kritikų gildijos prizą „Baltasis dramblys“, prizą Aleksejui Aigi už geriausią muziką. Filmas buvo apdovanotas ir neseniai pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje.

Pristatyti filmo „Plius vienas“ („Plius odin“) į Vilnių atvyks jo režisierė Oksana Byčkova ir garsiojo Piotro Fomenkos teatro aktorė Madlen Džabrailova, sukūrusi filme pagrindinį vaidmenį. Byčkovos debiutas „Piter FM“ buvo rodytas Lietuvoje ir sulaukė žiūrovų pripažinimo. „Plius vienas“ – tai dar viena romantiškos meilės istorija, užsimezgusi Maskvoje tarp britų lėlininko Tomo (aktorius Jethro Skinneris pelnė „Kinotavr“ prizą už geriausią vyro vaidmenį) ir jo seminarų vertėjos Mašos.

„Perestroikos“ metais komedijomis „Fontanas“, „Bakenbardai“, „Langas į Paryžių“ išgarsėjęs režisierius Jurijus Maminas liko ištikimas šiam žanrui. Naujausią filmą „Negalvok apie baltas beždžiones“ („Ne dumai pro belych obezjan“), nagrinėjantį vertybių kaitos temą, Lietuvos žiūrovams jis pristatys pats. Pagrindinis šios komedijos herojus yra naujasis rusas, verslininkas, kuriam svarbiausia – pinigai. Tai – talentingas, bet neturintis nei žinių, nei kultūros žmogus. Jis nori įkurti savo restoraną palėpėje, kurioje jau gyvena benamiai. Likimas surengia jam netikėtą susitikimą su tikra bohema...

Buvęs grupės „Delikatesai“ lyderis Igoris Vološinas filme „Nirvana“ („Kinotavr“ prizas už geriausią debiutą) prabyla apie narkomaniją. Filmo herojai yra medicinos sesuo Alisa (Olga Sutulova) ir jos komunalinio buto kaimynai narkomanai. Jie gyvena Sankt Peterburge. Tačiau, pasak kritiko Michailo Trofimenkovo, tai nėra realus Piteris: „Vološinas net nesugalvojo, o pamatė už jo fasado miestą Niekur, artimą „Brazilijos“ ir „Bėgančio ašmenimis“ miestams. Šiame tuščiame, požemių išskyrų gaubiamame mieste yra visa tai, kas yra Piteryje, bet „tai – visai ne tai“. Jo topografija visai ne tokia, kaip žemėlapiuose. Per jį rieda raudoni tramvajai, regis, be vairuotojų. Jo pakraščiuose degina laužus keistos gentys, tarsi pergyvenusios visuotinę katastrofą. (...) Tai filmas – NSO, kuriuo grožiesi ir kurį bandai iššifruoti.“

Šiemet Rusijos kinas pažymi savo šimtmetį. Todėl „Skalvijoje“ bus parodyta ir specialioji programa. Ją sudarė Rusijos valstybinio kino archyvo („Gosfilmofond“) darbuotojas, kino kritikas Valerijus Bosenka. Jis pristatys penkis filmus, kurie tik pasirodę sukėlė diskusijas, bet vėliau dėl įvairių priežasčių „iškrito“ iš oficialiosios kino istorijos ir virto nežinomais šedevrais. Tai – gryniausia poezija dvelkianti rusų kino genijaus Boriso Barneto lyrinė komedija „Prie mėlynosios jūros“ („U samogo sinego moria“, 1936), kurioje meilės trikampio herojus suvaidino Jelena Kuzmina, Nikolajus Kriučkovas ir Levas Sverdlinas. Pirmasis sovietų spalvotas filmas – Nikolajaus Eko drama „Grunia Kornakova“ („Lakštingala lakštingalėlė“) („Solovei solovuška“, 1936) pasakoja apie carinės Rusijos porceliano fabriko darbininkių maištą. 1964 m. Michailo Kaliko sukurtas filmas „Iki pasimatymo, berniukai!“ („Do svidanija, malčiki!“) yra bene pirmasis rusų retro filmas, nukeliantis į prieškario uostamiestį ir pasakojantis apie pirmuosius trijų draugų žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Šį pasakojimą apie karo sugriautą jaunystę persmelkia Bulato Okudžavos eilės. Jos skamba ir Vladimiro Motylio komedijoje „Ženia, Ženečka ir „katiuša“ (1974). Pagrindinį kareivio Ženios, kuris 1944-aisiais fronte patiria neįtikėtinų nuotykių, vaidmenį joje sukūrė garsus 8-ojo dešimtmečio aktorius Olegas Dalis. 1972 m. pasirodžiusi Iljos Averbacho psichologinė drama „Monologas“ bene pirmoji rusų kine suformulavo moralinio pasirinkimo klausimus. Tai – pasakojimas apie profesorių (Michailas Gluzskis), jo vėjavaikę dukrą (Margarita Terechova) ir pirmosios meilės skausmą išgyvenančią anūkę (Marina Nejolova). Averbachas sakė: „Monologas“ – tai filmas išpažintis. Mes stengėmės sukurti žmogiškumo talentu apdovanoto mokslininko portretą. Jis daug pasiekė, bet pamažu pradeda suvokti, kad išorinis pripažinimas ima viršyti jo mokslinius laimėjimus. Kai profesorius tai suvokia, jam užtenka jėgų išsukti iš praminto kelio...“ Taip pat bus parodytas ir Valerijaus Bosenkos specialiai kino šimtmečiui sukurtas muzikinis filmas „Sentimentalus romansas – 2000. Rekviem XX amžiui“.

Dalis „Naujojo Rusijos kino dienų“ programos bus parodyta Visagine, Palangoje, Ukmergėje, Klaipėdoje.

„7md“ inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:26:15 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba