SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
• Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
• Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
• Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
• Rusų kino naujienos ir ne tik
 Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
• Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Kinas

Galiu tik padėti filmui atsirasti

Pokalbis su „Šulteso“ režisieriumi

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Šultesas"

    „Naujojo Rusijos kino dienos“ pristatys geriausiu festivalyje „Kinotavr“ pripažintą Bakuro Bakuradzės filmą „Šultesas“. Su vaidybiniame kine debiutuojančiu režisieriumi dar prieš festivalį kalbėjosi rusų kino žurnalo „Seans“ vyriausioji redaktorė Liubovė Arkus. Pateikiame kelis pokalbio fragmentus.


Tvirtinate, kad Jūsų metodas – kurti ties dokumentinio ir vaidybinio kino riba, kad Jūsų filmai „Maskva“ ir „Šultesas“ būtent tokie. „Maskvą“ dažnai pavadina dokumentiniu filmu. „Šultese“ dokumentinė maniera ne tokia akivaizdi, bet ji juntama.

Aš kitaip nemoku. Manau, kad jei jau kuri filmą apie realų gyvenimą, tai jis turi būti maksimaliai artimas tikrovei. Bet jei atvirai, nematau „Šultese“ nieko dokumentiško.

Galiu paaiškinti, kaip atsirado tas „dokumentinės manieros“ pojūtis. Jūsų aktoriai vaidina taip, tarsi visai nevaidintų. Kaip Jūs to pasiekiate?

Turiu nedidelę darbo su aktoriais patirtį, bet stengiausi išgauti būtent tai, apie ką Jūs užsiminėte. Norėjau, kad jie ne vaidintų, bet paprasčiausiai egzistuotų kadre. Iš anksto nežinau, ką pasakysiu aktoriui prieš filmavimą. Man reikia kartu su juo pasiekti atitinkamą būseną, jį suprasti. Kartu su juo turiu atidaryti duris.

Nemėgstate filmų, kuriuose aktoriai vaidina? Pavyzdžiui, „Krikštatėvis“, „Taksistas“...

Tai – žanrinis kinas.

Bet, tarkime, Tarkovskio, Germano, Sokurovo filmai neturi nieko bendra su žanru. Artimesnis pavyzdys: Borisas Chlebnikovas taip pat nekuria žanrinių filmų, bet jo filmuose vaidina aktoriai. Jie akivaizdžiai vaidina.

Man labai patinka Chlebnikovo filmai. Bet jei aš būčiau kūręs „Laisvą plaukiojimą“, greičiausiai viskas būtų kitaip. Pirmiausia nebūčiau pakvietęs nė vieno iš jame suvaidinusių aktorių.

Net Jevgenijaus Sytyj?

Net jo. Viską būčiau daręs monotoniškiau, griežčiau. Nors man labai patinka Chlebnikovo filmai, jis – didis menininkas, paprasčiausiai aš taip nemoku. Iš tikrųjų aš žinau, ko norėčiau. Dar žinau, kad ne viskas pavyksta taip, kaip buvau sumanęs. Tai, kas svarbiausia, atsitinka netikėtai. Taip buvo ir su „Maskva“, su trumpo metražo filmais, kuriuos aš iki šiol filmavau, taip atsitiko ir su „Šultesu“. Kai filmuosiu kitą filmą, viskas bus lygiai taip pat. Gal tai ir neprofesionalu. Nors profesionalumas man – ne pati svarbiausia sąvoka.

Norėčiau Jus sugrąžinti prie to, kas man atrodo iš principo svarbu. Ar iš pat pradžių, kai dar tik svajojote apie režisūrą, žinojote, kad Jums neprireiks išgalvoto pasaulio?

Kad ir kaip filmas apsimetinėtų dokumentiniu, iš tikrųjų jis liks išgalvota istorija. „Šultesas“ – taip pat prasimanymas, jis ne paimtas iš gyvenimo, siužetą sugalvojau aš. Net nepamenu, kaip viskas prasidėjo. Nebuvo taip, kad staiga būtų gimusi idėja. Gal net nuo penkerių metų man vienas įvykis klojasi ant kito ir viskas klostosi laikui bėgant. Bet aš visada svajojau sukurti maksimaliai realiam gyvenimui artimą filmą.

Ar suprantate, kad tai nepasiekiama?

Žinoma, suprantu, kad yra distancija...

Jūs iš anksto žinote, kad ji yra. Bandote ją sutrumpinti, kiek tai yra įmanoma?

Yra tam tikra mane tenkinanti norma. Gal laikui bėgant ji keisis. Nenoriu pasakyti, kad esu nepatenkintas tuo, ką darau. Dabar aš pasiekiu to, ko noriu. Bet gal rytoj norėsiu daugiau ir man nepavyks. Man atrodo, kad žinau, kokia kryptimi noriu judėti. Noriu trumpinti viską, kas nereikalinga. Kuo daugiau sutrumpinsiu, kuo daugiau praleisiu – tuo geriau. Kai rašau scenarijų, taip pat dažniau galvoju apie tai, ką ištrinti, o ne apie tai, ką pridurti. Toks požiūris į siužeto kūrimą man atrodo teisingas. Pavyzdžiui, žmogus skambina savo draugei ir sako: „Tuoj atvažiuosiu.“ Ir kol jis atvažiuoja, įvyksta milijonas įvykių: jis atidaro duris, leidžiasi laiptais, išeina į kiemą, sėdasi į taksi. Kiekvienas režisierius sprendžia, ką iš viso to palikti, ko atsisakyti. Vienam nereikia atidaromų durų, kitam – laiptų, trečiam – taksi, ketvirtas visa tai nufilmuos vienu dešimt minučių trunkančiu kadru.

Jei manęs paklaustų, ko Jums nereikia, pasakyčiau, kad Jūs praleidžiate visus paaiškinimus, akcentus. Jei įmanoma, ir motyvus. Viską, kas gali priversti žiūrovą padaryti kokią nors atitinkamą išvadą. Filme akivaizdus intonacijos ir ritmo prioritetas. Siužetas lengvai aukojamas. Yra tam tikra intonacija, ir viskas paklūsta jos dėsniams, o tai, kas gali ją pažeisti, yra praleidžiama. Palikta tik tai, kas palaiko tą intonaciją. Kaip kad scena, kur motina ir sūnus sėdi priešais televizorių. Ji kartojasi tris kartus ir atrodo nereikalinga. Bet būtent tai ir sukuria ritmą. Kaip supratau, jei reikėtų, Jūs ją pakartotumėt ir penkis kartus.

Visiškai teisingai.

Pakalbėkime apie Šultesą. Jis gyvena Maskvoje. Jo mama – rusė, bet jo pavardė – lyg žydiška, lyg žydiškai vokiška, ir kalba jis su gruzinišku akcentu, todėl tampa aišku, kad jis – gruzinas. Supratau, kad Jums svarbi žodžio „šultes“ muzika. Ji svarbesnė nei tiesiog herojaus vardas. Tai – gryna fonetika.

Būtent taip ir yra. Žodyje „šultes“ girdžiu kažką svetima. To gana. Apie gruzinišką akcentą. Kai filmavau, maniau, kad bus galima pergarsinti, bet nelabai to norėjau. Tam tikras sąlygiškumo laipsnis man yra priimtinas. Manau, kad gruziniškas akcentas ir yra tas sąlygiškumas.

Svarbus sąlygiškumo ir besąlygiškumo ryšys?

Žinote, kai filmavau „Maskvą“, ilgai svarsčiau, ar įmanoma, kad kirgizai per televizorių žiūrėtų ankstyvuosius Fassbinderio filmus. Paprastame gyvenime vargu ar tai galėtų būti, juk televizija niekad tų filmų nerodė. Bet paskui tai palikau ir taip filme pabrėžiau, kad istorija iš tikrųjų yra išgalvota. Manau, kad ir „Šulteso“ gruziniškas akcentas neturėtų trikdyti žiūrovų. Priešingai, tai sukurs mažytę sąlygiškumo atkarpą, kuri yra būtina.

Vis dėlto būtina?

Taip, aš tai supratau. Arba kas nors kita. Žinote, rašant scenarijų, filmuojant, man viskas buvo aišku. Viskas sudėliota į lentynėles. Viską supratau: kodėl tą akimirką herojus elgiasi taip, o kitą – kitaip. Bet dabar, kai jau baigiau montuoti ir prasideda garsinimas, viskas staiga pradėjo griūti... Man reikia pauzės.

Kas Jums svarbiau (dabar ir anksčiau) – išsisakyti ar išsisakyti taip, kad Jus suprastų? Ar norite, kad Jūsų pasisakymas būtų aiškus adresatui, ar tiesiog Jums būtina išsisakyti?

Kodėl apie tai klausiate?

Nes susidaro įspūdis, kad svarbiausia yra išsisakyti. Nematau jokių pastangų patikti ar būti suprastam, net siužeto lygmenyje.

Manote, kad tai – pasipūtimas?

Ne, tai atrodytų pasipūtimas ar paprasčiausia scenarijaus yda, jei toks požiūris neatitiktų filmo, jo herojaus, jo intonacijos.

Nėra tokio žmogaus, kuris nenorėtų būti suprastas. Visada būna ir viena, ir kita. Bet man vis dėlto svarbesnis yra noras išsisakyti. Išsisakyti savais žodžiais. Noriu pridurti, kad filmas – tai tam tikra materija, kuri egzistuoja savaime. Tarsi vaikas. Kai gimė mano vaikai, supratau, kad jie ne mano dalis, kad jie egzistuoja atskirai nuo manęs ir viskas, ką aš jiems galiu padaryti, tai padėti, kuo tik galiu, ir daugiau nieko. Taip pat ir filmas – aš galiu tik padėti jam atsirasti. Kiekvienas personažas, kiekvienas aktorius, filmo ritmas valdo mane. Jei pradėsiu juos valdyti, viskas pasibaigs.

Ar iš pat pradžių žinojote, kad herojus yra pasmerktas?

Taip, žinoma.

Vadinasi, be to pasmerktumo herojaus ir negalėjo būti?

Negalėjo. Man jis pasmerktas nuo pat pirmojo kadro. Todėl, kad jo su niekuo nesieja jokie ryšiai.

Jums prisirišimo stoka ir yra pasmerktumas?

Taip. Nežinau, kaip bus toliau. Bet šią akimirką visi mano galvoje esantys siužetai yra tokie...

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


15459. Janina :-) 2008-11-29 20:48
Filmas mane sukrėtė.Genialus režisierius. Straipsnis atitinka filmo stilistiką - visi klausimai ir atsakymai į dešimtuką.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:26:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba