SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-01 nr. 733

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nematomas žmogus4

Muzika 
• Helmutas Šabasevičius
Gyvenimas tęsiasi scenoje
• Živilė Ramoškaitė
Ilgai brandinta Brahmso interpretacija
• Inga Korlychanova
Koncertuoja Rusijos menininkai
1
• Rita Nomicaitė
Savitas duetas
• Vytautė Markeliūnienė
Profesiškai brandūs ir jaunatviškai atviri
• Edmundas Baltrimas (1930 01 03 – 2006 11 15)
• 75-metį švenčiantys „Muzikos barai“3
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Iš figūrų gyvenimo
• Rita Mikučionytė
Nepaaiškinama trauka
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Gyventi šalia mirties
• Maksimo Gorkio „Gyvenimas“ Kauno dramoje3
• „Menų spaustuvė“ atsisveikina su Kišenine sale
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• „Dokumentinio“ kino pabaiga
• Kine viskas turi baigtis gerai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūra iš ekonominės perspektyvos

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Genijaus senatvė
5
• Paulina Pukytė
Madonna persirengia Kristumi
9

Anonsai 
• Ar kada nors svajojote apie paskutinį tango Paryžiuje...

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Gyventi šalia mirties

Majos Komorowskos benefisas Vilniuje

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nepaisant visko“

Mažąjį Vilniaus teatrą pastaruoju metu vis dažniau aplanko spektakliai iš kitų šalių. Čia jauku, šilta, o ir kamerinė aplinka tinka mažesnio mastelio renginiams. Lenkų institutas Vilniuje, priklausantis tiems retiems kultūros židiniams, kurie nuosekliai puoselėja lenkų kultūrą, sugėrusią įvairias kryptis, tendencijas, asmenybes, praėjusią savaitę į Vilnių atvežė ypatingą teatro ir kino žvaigždę – Mają Komorowską.

Kad tai charizmatiška asmenybė, buvo galima įsitikinti dar spaudos konferencijoje. Ši aktorė sugeba gyvenimą paversti teatru: kiekvienam atėjusiam ir išeinančiam pasakyti „labas“ ar „sudie“, švelniai brūkštelti per greta sėdinčiojo petį, spontaniškai pagirti į akis kritusį drabužį, drauge – valdinga šypsena palydėti kiekvieną abejojantįjį… Ji tikrai valdo aplinką, ji jaučia žmonių energiją, ji teatrą kuria dar ten, „už durų“. Ne veltui patys lenkai ją vadina „meilės ir pareigingumo žvaigžde“.

Majai Komorowskai nebaisus net antirežisūrinis teatras. Ji pasitiki savo jėgomis, savo spinduliuojančia energija, supranta, kad teatras negims vien tik tobulai vaidinant – tam reikalingas maksimalus sceninis atsidavimas. Jos drąsa įveikia visas ribas, skiriančias ją nuo žiūrovų, – jos energija išsklaido bet kokį žiūrovų nepasitikėjimą.

Vilniuje parodytas Johno Murrello „Nepaisant visko“, kuriame Komorowska suvaidino garsiąją Sarah Bernhardt, tapo eiliniu aktorės benefisu. Akivaizdu, kad ją, o kartu ir režisierių Waldemarą Śmigasiewiczių, domino ne vien garsioji praėjusio amžiaus pradžios teatro asmenybė, bet ir bendresni šios pjesės motyvai. Svarbiausi iš jų – žmogaus vidinė būsena, jausmai, išgyvenami tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis. Sarah Bernhardt gyvenimo pabaigoje vaikščiojo su vienos kojos protezu, ji išgyveno begalę pakilimų ir nusivylimų, jos charakteris buvo nepakenčiamas, bet svarbiausia, ji mokėjo pajausti kiekvieną egzistencinę akimirką, mokėjo būti žmogumi. Netgi pasirinkdama Hamleto vaidmenį, ji siekė aktyvaus dialogo su gyvenimu. Maja Komorowska neabejotinai iš šios asmenybės ne tik daug ko išmoko, šiandien galime drąsiai tarp jų dėti lygybės ženklą.

Vaidybos aplinkybės nėra pačios palankiausios: scenoje – vasaros pavėsinė, kurioje Sarah su savo sekretoriumi Pitu „žaidžia“ senstančių žmonių žaidimus. Prisiminimai, šmaikščios frazės, pagarba, perauganti į ištikimybės kupiną meilę, akimirkos žavesys ir nuolatinis mirties pojūtis. Aktorius Wiesławas Komasa suvaidina Pitu taip, kad sunku patikėti, jog tai tik sceninis vaidmuo: rodos, kad tai yra gyvenimo tęsinys, kad jie visada sėdi toje konjaku ir muzika kvepiančioje terasoje. Aktorių partnerystės meistrystė suformuoja lauką, kuriame dingsta prasto teatro prieskoniai. Net jeigu spektaklis struktūros prasme – nuobodybė, du aktoriai visas scenines aplinkybes atgaivina ir priverčia gyventi.

Detalė – pagrindinė šio spektaklio „režisierė“. Iš pažiūros spektaklis lyg ir minimalistinis, tačiau jame daug niuansų, pustonių, atspalvių, o didžiausia jų puoselėtoja ir yra pati Komorowska. Ji žaibo greičiu sugeba keisti ne tik logines spektaklio mizanscenas, bet didžiąją spektaklio dalį sėdėdama krėsle (atsistoja tik finalinėje scenoje) tarytum sušoka savo partiją. (Jos unikalios plastikos, net ir išorinės mimikos bruožų galima įžvelgti mūsų Eglės Mikulionytės kuriamuose vaidmenyse). Komorowskos kūnas prilygsta geram muzikos instrumentui. Todėl regint kad ir pačią buitiškiausią sceną, negali ilsėtis – aktorė viskam įkvepia naują gyvenimą.

Majai Komorowskai nesvetimi paradoksai. Ji tiesiog mėgaujasi dramaturgijos kontrastų kalba. Ji keičia temas, prisimena savo jaunystės draugus, garsiai kalbasi su jais kaip su pačiais artimiausiais žmonėmis. Ar ne skausminga girdėti, kai ji sako: „Mes, Oskarai, esame paskutinieji romantikai“. Sarah čia kreipiasi į Oscarą Wilde’ą, o iš tiesų kalba apie visą epochą. Tokiomis minutėmis aktorė spinduliuoja neįtikėtiną ilgesį.

Paprastai apie panašius spektaklius sunku kalbėti griežčiau. Apie gyvenimą ir mirtį kalbantis kūrinys svarbus ir dėl aktorinės temos: aktorė vaidina aktorę. Lyg ir nenauja, bet ši tema reta, o savo problemomis – gana skausminga. Supranti, kad aktoriaus pasitraukimas iš scenos yra baisesnis už realią mirtį, kurią, nepaisant visko, Sarah ir ją vaidinanti Komorowska sugeba nugalėti: „Negalime pabėgti nuo mirties. Negalime liautis jos bijoję. Bet galime padaryti taip, kad jai tektų mus pagriebti netikėtai.“ Svajonės prikelia žmogų antram gyvenimui: aktorė pakyla nuo krėslo ir lyg niekur nieko dingsta baltoje savo vizijų šviesoje.

Taip legendos tęsia savo gyvenimą. Faktai, kad tai aktorė, dirbusi su Jerzy Grotowskiu, Krzysztofu Zanussi, Andrzejumi Wajda (dabar ji vaidina naujajame jo filme apie Katynę), Krystianu Łupa, tampa ne vien faktais. Reikia išvysti gyvą Komorowską, kad įsitikintum, jog tai nėra vien žodžiai.

Varšuvos teatro akademijos profesorė, pasirodo, atidi ne vien sceniniam pasauliui. Pakviesta vyno taurei po spektaklio, ji pirmiausia pastebėjo Mažojo teatro švarą, subtilų skonį, ypatingą jo dvasią. Tai labai svarbu. Aktorė pasidžiaugė stilinga kavinuke, kurios interjerą prieš teatro atidarymą entuziastingai kūrė aktorės Vilija Ramanauskaitė ir Inga Burneikaitė. Pasirodo, nereikia jokių stilistų, architektų. Išlavintas skonis – nedaloma menininko savybė. Aktorė iš širdies džiaugėsi šiuo, jos žodžiais tariant, „Dievo surežisuotu susitikimu“ mieste, kuriame ją, dar visai mažą mergaitę, pirmą kartą ant scenos užkėlė jos mamos bičiulis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:25:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba