SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-12-01 nr. 733

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Nematomas žmogus4

Muzika 
• Helmutas Šabasevičius
Gyvenimas tęsiasi scenoje
• Živilė Ramoškaitė
Ilgai brandinta Brahmso interpretacija
• Inga Korlychanova
Koncertuoja Rusijos menininkai
1
• Rita Nomicaitė
Savitas duetas
• Vytautė Markeliūnienė
Profesiškai brandūs ir jaunatviškai atviri
• Edmundas Baltrimas (1930 01 03 – 2006 11 15)
• 75-metį švenčiantys „Muzikos barai“3
• KONCERTAI

Dailė 
• Aistė Paulina Virbickaitė
Iš figūrų gyvenimo
• Rita Mikučionytė
Nepaaiškinama trauka
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Gyventi šalia mirties
• Maksimo Gorkio „Gyvenimas“ Kauno dramoje3
• „Menų spaustuvė“ atsisveikina su Kišenine sale
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 „Dokumentinio“ kino pabaiga
• Kine viskas turi baigtis gerai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Kultūra iš ekonominės perspektyvos

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Genijaus senatvė
5
• Paulina Pukytė
Madonna persirengia Kristumi
9

Anonsai 
• Ar kada nors svajojote apie paskutinį tango Paryžiuje...

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

„Dokumentinio“ kino pabaiga

Pasvarstymai apie tai, ką matome

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sergejus Loznica

Šiandien „Skalvijoje“ prasidedančio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pagrindinėje programoje bus parodytas rusų dokumentininko Sergejaus Loznicos filmas „Blokada“. Skaitytojų dėmesiui siūlome savotišką Loznicos manifestą, paaiškinantį jo požiūrį į dokumentinį kiną. Tekstas buvo pernai išspausdintas žurnale „Iskusstvo kino“ (2005, Nr. 6). Pateikiame jį sutrumpintą.

Žinau, kad prieštarauti yra pasirengę visi, kurie perskaitė pavadinimą. Gal tų prieštaravimų daugės skaitant tekstą. Visiškai įmanoma, kad aš esu neteisus. O jeigu...

Labai abejoju, ar teisinga dokumentinį filmą vadinti dokumentiniu. Žodis „dokumentas“ man atrodo netinkamas.

Documentum – pamokomas pavyzdys, įrodymo būdas, įrodymas, raštiškas liudijimas. Žodis „dokumentas“, vartojamas kartu su žodžiu „kinas“, suteikia „dokumentinio kino“ sąvokai liudijimo reikšmę.

Ar dokumentinis filmas yra liudijimas? Ko liudijimas yra dokumentinis kinas? Tai vaikiški, naivūs klausimai, į kuriuos, regis, galima nekreipti dėmesio. Jei ne aplinkybės, apie kurias kalbėsiu toliau.

1986 m. išleistame enciklopediniame kino žodyne yra toks apibūdinimas: „Dokumentinis kinas – kino meno rūšis, kurios medžiaga yra tikrų įvykių filmavimas“. Man regis, tai pats tiksliausias apibūdinimas, kuriam sunku nepritarti. Tik klausimas: kas yra tikri įvykiai? Ką mums sako žodis „tikrumas“? Ką turime omenyje, kai kalbame, tarkime, apie netikrus įvykius?

Tikras – originalus, nenukopijuotas. Ar galima, pasinaudojus šiuo apibūdinimu, pasakyti, kad filmas „Kovojantis Leningradas“ (1942) yra dokumentinis? Tarkime, galima.

Šiame filme į montažinę frazę sumontuoti tokie kadrai: vokiečių lėktuvai danguje, šaudo zenitinė patranka, gatve bėga mergaitė, nešanti portfelį, krenta bombos, sprogsta sprogmenys, sprogsta namas, mergaitė guli ant žemės, šiek tiek užberta akmenimis, šalia – atidarytas portfelis, sąsiuviniai išsimėtę, stambus planas, panorama nuo kojų iki veido, tiesa, veidas nerodomas.

Neturiu įrodymų, kad šitas kadras pastatytas, tačiau turiu pagrindo suabejoti jo tikrumu. Abejoju, ar operatorius suspėjo bombarduojant kompoziciškai raštingai nufilmuoti iš pradžių bėgančią mergaitę, o paskui – bombos sustabdytą kūną.

Yra blokadiniame Leningrade nufilmuota kadrų, apie kuriuos tiksliai žinoma, kad jie pastatyminiai. Tai sako liudininkai. Pavyzdžiui, kadras, kai į sniegą prie Vasaros sodo tvoros krenta išsekęs žmogus, arba kadras, kai kamera ilgai važiuoja palei gynėjų rikiuotę. Jis nufilmuotas 6-ajame dešimtmetyje ir filme „Leningrado žygdarbis“ (1959) pateiktas kaip originalus ir tikras.

Dabar man kyla klausimas: ar filmas, kuriame naudojami pastatyminiai, kitaip tariant, netikri kadrai, yra dokumentinis? Ar galima kalbėti apie dokumentalumo laipsnį, priklausantį nuo tikrų dokumentinių kadrų kiekio? Ar galima pasakyti, kad filmas dokumentiškas 75 ar 90 procentų?

Gal taip kelti klausimą ne visai teisinga. Numanau, kad kiekvienas tokio reiškinio, koks yra dokumentinis kinas, apibūdinimas bus netikslus. Siūlau jums apibūdinti šį reiškinį savarankiškai.

Kam to reikia? Pabandysiu atsakyti.

Tai, kaip mes apibūdiname kokį nors reiškinį, nulemia mūsų požiūrį į šį reiškinį.

Jei mes apibūdiname dokumentinį kiną kaip dokumentą, liudijantį apie tam tikrus kino juostoje nufilmuotus įvykius, toks apibūdinimas siūlo mums, žiūrovams, tikėti tuo, ką pamatėme, ir vertinti pavaizduotus dalykus kaip „objektyvią realybę“, įvykusią beveik mūsų akivaizdoje. Labai abejoju, ar žiūrėdami kokį nors dokumentinį filmą mes susiduriame su „objektyvia tikrove“. Korektiškiau būtų sakyti: su „objektyvios tikrovės“ pristatymu. Kaip įrodymą galiu paminėti daugybę filmų, kurie aprašinėjo sėkmingą komunizmo, socializmo, fašizmo statybą, žodžiu, bet kurią to meto „progresyvią visuomenę“. Tai propagandiniai filmai, kur nėra nieko bendra su tuo, kas akivaizdu, matoma, stebima arba nematoma, paslėpta. O gausybė dabar televizijoje kuriamų filmų? Ar juos galima pavadinti dokumentiniais? Jų principas toks pat. Naudojama dokumentinė medžiaga, ant jos uždedamas autorinis tekstas, interpretuojantis rodomus įvykius, rezultatas – tam tikras produktas. Arba prie dokumentinės medžiagos priduriant išvakarėse nufilmuotus kieno nors kojų, rankų, nugarų planus, kad būtų įtikinamiau, dar pamirkytus sepijoje, o kartais ir šiek tiek pabraižytus? Taip viename filme mums siūlomas vienoks to, kas įvyko, požiūris, kitame filme, kartais naudojančiame tą pačią medžiagą, kitoks požiūris, ir taip iki begalybės, priklausomai nuo to, kam kas naudinga. Tai, žinoma, grubus, bet akivaizdus pavyzdys.

Dabar pereisime prie rafinuotesnio.

Taigi, jei vėl pradėtume ab ovo, galėtume pasakyti štai ką: aplink mus yra matomas pasaulis, ir vienas iš būdų aprašyti šį matomą pasaulį gali būti jo nufilmavimas kino kamera ant joje esančios juostos.

Kad pažinčiau mane supantį pasaulį, arba, tiksliau, jį aprašyčiau kino kamera, būtina sukomponuoti kadrą. Tokia filmuojančios kameros sąlyga. Žiūrime į pasaulį pro keturkampį. Kadras išpjauna tam tikrą erdvę, jis komponuojamas pagal nustatytas taisykles. Vadinasi, man būtina pirmiausia iš viso to, kas mane supa, išrinkti tai, kas šiuo momentu man atrodo svarbu, ir tai sukomponuoti remiantis savo estetiniais, o kartais ir etiniais prioritetais. Taigi iš pat pradžių, dar prieš sukurdamas filmą, aš jau atsirenku realybę pagal tam tikrus kriterijus.

Tie kriterijai priklauso nuo mano įsivaizdavimo apie supantį pasaulį, nuo to, kas man atrodo svarbu, o kas nesvarbu, estetiška arba neestetiška, etiška arba neetiška, verta dėmesio arba neverta. Vadinasi, jau pirmame etape, dar prieš prasidedant filmavimui, aš jau iškreipiu objektyvią realybę arba tai, ką vėliau vadinsiu „objektyvia realybe“, ir prisiekinėsiu nufilmuotu kadru, kad tai mačiau savo akimis. Taigi kiekvienas nufilmuotas kadras yra pasirinkimas, kuris jau struktūruoja erdvę pagal užduotą kriterijų.

Toliau – daugiau. Nufilmuota medžiaga atrenkama, montuojama ir įgarsinama, ir kiekviename etape mes vis labiau iškreipiame, tolstame nuo to, ką bandome pateikti kaip „objektyvią realybę“.

Ar gautą rezultatą galima vadinti filmu-dokumentu? Jei galima, ką jis dokumentuos, ką liudys?

XIX a. pabaigoje verbalus „erdvės“ ir „laiko“ išskyrimas tapo didžiule fizikos problema, sukėlusia daugybę paradoksų ir prieštaravimų. Situaciją išsprendė Einsteinas. Jis sugrįžo prie šių kategorijų ištakų, suprato, kad jos sukurtos mūsų pačių, ir iš naujo sudėliojo fiziką remdamasis paprastu egzistenciniu faktu, kad mes niekad nesusiduriame atskirai su „erdve“ arba „laiku“, o susiduriame su neatskiriamu „erdvės ir laiko kontinuumu“. Šis paprastas pavyzdys kalba apie tai, kad mes klaidiname savo mąstymą stengdamiesi žodžiais atskirti tai, kas egzistenciškai negali būti atskirta.

Ką tai reiškia mūsų atveju?

Tai reiškia, kad negalima žiūrėti ir vertinti jokio dokumentinio filmo, atskyrus jį nuo autoriaus, nuo medžiagos, operatoriaus. Viskas, ką mes matome nufilmuota, nėra objektyvu, bet yra kino juostoje užfiksuota neatskiriama sąvoka: stebimas objektas-stebėtojas.

Taigi, manau, ne visai korektiška lyginti dokumentinę medžiagą su realiu gyvenimu. Juolab kad niekas nežino, ką mes įdedame į sąvoką „realus gyvenimas“, nes kiekvienas iš mūsų turi savitą požiūrį į viską, su kuo susiduriame.

Visiems žinoma pirmojo kino seanso istorija, kai publika išsilakstė nuo artėjančio ekrane – baltoje paklodėje – traukinio. Dabar galima ir nusišypsoti, įsivaizduojant šį atsitikimą. Žinoma, mes žinome, kad tai – tik kinas. Bet kai žiūrime dokumentinį filmą, o paskui pradedame svarstyti filme vienaip ar kitaip paliestas politines, socialines, kitas problemas, ar nebėgame nuo „atvykstančio traukinio“ kaip pirmojo seanso žiūrovai? Ką bendra turi vaizdas ir ta realybė, kurią filmavo filmo autoriai, jei filmą kuriant susidarė laukai, iškraipantys filmuojamą įvykį?

Man atrodo, kad reiškinyje, kurį mes apibūdiname žodžių deriniu „dokumentinis kinas“, yra netyčinės gudrybės ir falšo dalis. Viską lemia, matyt, mūsų požiūris į dokumentalumą kine. Vaidybiniame kine viskas paprasta ir aišku – yra sąlygiškumo laipsnis, apie kurį visi žino ir prieš prasidedant filmavimui, ir jį baigus.

Kad ir kas ten vyktų, visi puikiai suprantame, kad tai – žaidimas, kad tai, kas vyksta vaidybiniame kine, yra atskirta nuo gyvenimo pačiu tuo faktu ir kūrybos būdu.

Požiūris į dokumentinį kiną kitoks. Jis suvokiamas kaip gyvenimo dalis, ignoruojant faktą, kad tai viso labo tik ribota projekcija.

Be to, tai trimatės erdvės ir laiko projekcija į plokštumą su visomis iš to kylančiomis iliuzijomis ir iškraipymais. Štai čia, manau, ir daroma rimta klaida, nes toks požiūris į dokumentinę medžiagą, o kartu ir į bet kokią nevaidybinę medžiagą, įskaitant ir tą, kuri naudojama televizijų žinių laidose, sukuria iliuzinę realybę, kurią mums siūlo laikyti „objektyvia realybe“.

Yra vietovė ir yra vietovės žemėlapis. Žemėlapyje – linijos, raidės, ženklai. Vietovėje – gatvės, namai, žmonės, šunys, medžiai, krūmai, dulkės, kvapai. Vietovės žemėlapis neprilygsta vietovei, ir žemėlapio kalba apie vietovę negalima papasakoti daugiau, nei leidžia žemėlapio kalba.

Kai darome išvadas apie kieno nors gyvenimą arba apie kokį nors įvykį, remdamiesi filmu apie tą gyvenimą arba įvykį, visada klystame. Klystame, kai sutapatiname filmo ištarmę su gyvenimo aplinkybėmis, kurios filme yra gyvenimo aplinkybių projekcija. Filmo ištarmė priklauso kitai erdvei – kino erdvei. Šia prasme dokumentinis kinas niekuo nesiskiria nuo vaidybinio ar animacijos.

Kai prieš filmo peržiūrą autorius pradeda kalbėti, pavyzdžiui, apie tai, kad „mūsų šalis jau dešimt metų kariauja prieš mažą tautelę, o aš sukūriau filmą apie tai, kaip ta tautelė gyvena“, man tai sako tik viena: prasideda spekuliacija. Galiu tik pakartoti: negalima siūlyti dokumentinio filmo kaip gyvenimo dalies. Tai galima pavadinti sąvokų sukeitimu. Deja, dauguma žiūrovų suvokia dokumentinį kiną kaip „objektyvią realybę“, nepastebėdami to sukeitimo.

Gana dažnai tenka išgirsti tokias replikas iš salės: „Viskas, ką jūs parodėte, yra netiesa. Aš buvau tame mieste (srityje, rajone, mieste, kaime, lauke, miške). Ten viskas kitaip. Ir žmonės nuostabūs (siaubingi, kupini vidinio gėrio), ir apskritai... Jūs mums nupiešėte juodą (baltą, raudoną, žydrą, rožinį) paveikslą ir šmeižiate tikrovę (miestą, šalį, santvarką ir dar Dievas žino ką).

Šie vertinimai arba nuomonės, manau, neturi nieko bendra su kinu. Jie greičiau yra požiūrio į požiūrį požiūris, kurį sužadino filmo kadrai, bet kaip požiūris į filmą neturi jokios prasmės, nes neįmanoma vienos erdvės diskurso vertinti kitos erdvės diskursais, jei tik tos erdvės nėra izomorfiškos.

Kai jūs ateinate į cirką ir fokusininkas iš jūsų ausies ištraukia monetą, puikiai žinote, kad tai fokusas ir kad vargu ar parturtėsite iš savo ausies. Kai jūs žiūrite filmą, dalyvaujate tokiame pat fokuse. Vaidybinio filmo atveju apie fokusą sužinote iš anksto, dokumentiniame kine jis paslėptas. Jį paslepia mūsų požiūris į nufilmuotos medžiagos dokumentalumą, tačiau dėl to filmas nesiliauja buvęs fokusu, o režisierius – iliuzionistu. Tik jis save paskelbė tiesos liudininku. Štai šioje deklaracijoje ir glūdi klaida. Jei norite paprieštarauti, prisiminkite, kad žodžio „vanduo“ negalima išgerti, o traukinys nuolat atvyksta į ekrano paklodę, bet iš salės jau niekas nebebėga.

Labai abejoju, ar mažos skaitmeninės kameros leis mums prieiti arčiau realybės. Jos leidžia mums būti įtikinamiau apgautiems.

Būtų svarbu priminti kai kuriuos kvantinės mechanikos teiginius.

Negalime sąmoningai tvirtinti, esą egzistuoja kažkoks numanomas „realus pasaulis“ arba kažkokia „gili realybė“, esanti „šio pasaulio“ pagrindu, arba kažkokia „tikroji realybė“ ir pan., išbraukdami save, asmenišką recepcijos sistemą ir kitus suvokimo instrumentus (pvz., kamerą!).

Bet koks pareiškimas apie panašią „gilią“ realybę, egzistuojantis atskirai nuo mūsų, niekad negali tapti įrodymo arba paneigimo objektu ir todėl „neturi prasmės“ arba yra tik „triukšmas“.

Kiekvienas „beprasmiškas“ – mokslinis, egzistencinis arba fenomenologinis – tvirtinimas praneša apie tai, kaip mūsų nervų sistema arba kiti instrumentai suvokė vieną ar kitą įvykį (įvykius) erdvėje ir laike.

Kitaip tariant, ar matome tikrus įvykius? Kitaip tariant, ką mes matome, kai matome? Vadinkime daiktus savais vardais. Vadinkime. Tik kokiais?

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
7:24:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba