SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-14 nr. 644

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Dvigubas malonumas

Savaitė 
• Lietuvos institutas pristato
• Naujausi Panevėžio teatro spektakliai Vilniuje
• Paskutinis "Sevilijos kirpėjo" spektaklis

Muzika 
• Laima Žukauskaitė
Beatričę Grincevičiūtę prisimenant
• Šokio lakštingalos giesmei nutrūkus
• Lietuvių atlikėjai ruošiasi mugei "Midem 2005"
• Johannesas von Duisburgas dainuoja LNOBT scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Meno kelias – kelio menas2
• Raminta Jurėnaitė
Prašau šypsotis, fotografuojame!
• Ona Gaidamavičiūtė
Atminties atsivėrimas
1
 Goda Giedraitytė
Improvizacija fotografijos ribomis
• Ona Gaidamavičiūtė
Būties kontrastai
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mažutis pasaulis mažoje dėžutėje
• Thimotée de Fombelle’io "Švyturys" Kauno dramos teatre3
• Urvinis žmogus pradeda gyventi1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmas – gyvas procesas
• Šnipai yra tarp mūsų6
• Trumpos atkarpos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Didžiųjų rašytojų nuodėmės
• Marcelio Prousto knygos lietuviškai
• Paroda Austrijoje

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Improvizacija fotografijos ribomis

Paroda "Erozija" Klaipėdoje

Goda Giedraitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Anatolijus Klemencovas. "Mano Japonija. Exite". 2004 m.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Kultūrų komunikacijos centre (buvę Menininkų namai) pristatomas fotografijos projektas "Erozija" (kuratoriai – menotyrininkas Ignas Kazakevičius ir fotografas Remigijus Treigys) pretenduoja į tarptautinio reiškinio statusą, nors užsienio šalims čia atstovauja tik trys autoriai iš trylikos: du Suomijos ir vienas Lenkijos fotomenininkas. Parodoje skleidžiasi šiuolaikinės fotografijos tendencijų gausa, manipuliuojama skirtingais kontekstais, žaidžiama technologijomis bei išraiškos priemonėmis ir t.t.

Pagrindinis projekto tikslas – užfiksuoti fotografijos ribų nykimo tendenciją šiuolaikiniame fotokūrinyje, o koncepcija, anot I. Kazakevičiaus, leidžia atskleisti laipsnišką procesą, kuris pasireiškia tradicinių fotografijos vertybių – reportažiškumo, vaizdo psichologizmo – virsmu į metaforą, simbolį, asociatyvią vaizdų seką, tūrinį objektą, instaliaciją. Tad erozijos diapazonas čia plečiasi tiek turinio, tiek formos prasme. Tačiau projektas anaiptol nekalba apie nykimą, jis kalba apie suvokimą. Tai – žvilgsnis už tradicinio fotografijos formato.

Visų pirma į akis krinta platus galimybių pasirinkimo diapazonas: autoriai siekia analizuoti realybės formų, fotografinės struktūros ir turinio ryšį, vaizdo dekonstrukciją bei fotografijos atgimimą naujoje plastinėje kalboje. Juntama fotografijos slinktis nuo šviesos ir regimo vaizdinio fiksacijos prie fotografijos kaip vaizduojamosios meno šakos. Kvestionuojama pati fotografija, jos funkcija šiuolaikiniame meno pasaulyje. Todėl ji virsta savotišku kamufliažu, priemone pažvelgti į naują fiksuojamo vaizdinio realybę, perfrazuoti istoriją ar turimą patirtį, o gal tiesiog integruoti naujus žiūros taškus, technologijas.

Specifinė erozijos sklaida juntama vos tik įėjus į ekspozicines sales. Vienu atveju į žmogaus judesius reaguojantys sensoriai fotografijas tai apšviečia, tai panardina tamsoje, kitu – žiūrovą intriguoja raudonos spalvos gelmė. Visi architektūriniai ekspozicijos sprendimai – tamsa, raudona šviesa, blyksėjimas – atliepia technologinį fotografijos gimimo procesą. Trindami ribas tarp regos, jutimo ir įprastinių nuostatų, su kuriomis žiūrovas ateina į parodą, kuratoriai savaime kuria savotišką erozijos lauką.

Tiesiogine tradicinio fotoatvaizdo erozijos tema parodoje improvizuoja keli autoriai. Gintautas Trimakas objektyvu kolekcionuoja irstančios būties akimirkas, kurios, išsiliedamos į vientisą popieriaus drobulę, kuria belaikės istorijos liniją. Netoliese eksponuojamo lenkų fotomenininko Irenuszo Zježdžalkos triptike "Wrzesnia" fiksuojami laiko ir praeities į nebūtį panardinti objektai: ištuštėję kambariai, suaižėjusios sienos ir kt. Dar radikaliau su praeitimi susilietusio objekto temą reflektuoja Remigijaus Treigio "Anga". Čia autorius naikina tiek patį fotografijos paviršių, tiek ir už jo slypintį objekto atvaizdą.

Istorijos perfrazavimo ir laiko erozijos temą plėtoja Anatolijus Klemencovas. Jis bene ryškiausiai iš visų projekte dalyvaujančių autorių imituoja pačią fotografiją: kompozicijoje "Mano Japonija. Exite" menininkas reanimuoja dagerotipo stilistiką. Eimantas Ludavičius, nuosekliai daugindamas bėgančio elnio atvaizdą, imituoja fotografijos techniką, pasitelkdamas šilkografiją, pieštuką bei kinišką tušą. Savotišką laiko "intrigą" siūlo ir suomis Vidaras Lindqvistas. Jo kompozicijoje slypi dvigubas žaidimas tarp to, kas buvo ir kas yra dabar: fotografija fotografijoje tampa laikomačiu, sustabdančiu praeities akimirką, įsirėžiančią į šiandienos realiją.

iliustracija
Remigijus Treigys. "Anga". 2000 m.

Konceptualiai tradiciją čaižo ir Algis Griškevičius – jo "Trofėjus" devalvuoja istoriškai nusistovėjusį relikto kultą. Tarp sukabintų medžioklės iškamšų menininkas įterpia krucifiksą. Kas slypi už šios kompozicijos – tikėjimas, tradicija ar tiesiog įprastinis noras viską turėti – paliekama spręsti žiūrovui. Vertybių samplaiką kvestionuoja ir Dainius Liškevičius, darbuose "...Atsirandantys – išnykstantys veidai..." iš ciklo "Interjeras su žymiu žmogumi" trinantis subjekto ir objekto ribas.

Turiniu, konceptu ir kontekstu improvizuoja ir Eimutis Markūnas, žaidžiantis kategorijomis juoda – balta. Tik šįkart tai – ne įprastas fotografijos technologijos principas, bet socialinis supriešinimas: juodos muziejaus prižiūrėtojos rankos priešpriešinamos baltai Luvro piramidei iš cukraus. Išplėsdamas fotografijos ribas iki instaliacinio meno, autorius formuoja kitonišką fotografijos pritaikomumą – ji tampa tik vienu kūrinio elementu. Sukeisdamas nusistovėjusio žaidimo taisykles vietomis menininkas teigia norėjęs pasiūlyti erdvę apmąstymams.

Instaliacijos principus naudoja ir Jurgita Čenkutė bei Jūratė Rekevičiūtė. Abiejų menininkių ekspozicijose fotografija yra tik pagalbinis elementas, leidžiantis ne tiek sukurti patį objektą, kiek atskleisti kūrinio koncepciją. J. Čenkutė savo darbui "Mekas veža" pasitelkia net kelis išraiškos segmentus: kalbą (žodis "veža" turi tam tikrą žargoninį krūvį), vaizdą (Jono Meko atvaizdas), objektą (riedlentė), ant kurio ir yra eksponuojamas J. Meko portretas, bei kultūrinį pažinimą (žiūrovas pats sujungia atskirus elementus į vientisą kūrinį). J. Rekevičiūtės kūrinio ašimi tampa konservuose it inkliuzai įsūdyti autorės akių rainelių atvaizdai. Perfrazuodama fotomenininko laboratorijos stereotipus ir ironizuodama menininkė analizuoja fotografijos tikslus ir paskirtį bei retoriškai klausia, "ar kopijavimas nėra / nebuvo / nebus pripažintas tradicine fotografijos vertybe".

Darius Vaičekauskas eroziją įžvelgia vaizdinio dekonstrukcijoje. Susmulkindamas fotografiją į tūkstančius smulkių kvadratėlių, iš kurių vėl sulipdoma nauja fotomozaika, menininkas kuria naują fotorealybę. Su realybės formomis eksperimentuoja ir Noomi Ljungdell, cikle "Kelionės" bandanti nubrėžti naujas, nuolat kintančias žemėlapio ribas. O gal – atrasti fotografijos ateities receptą?

"Erozijos" projektas, pasak organizatorių, ilgainiui turėtų tapti tradiciniu Klaipėdos miesto renginiu, kas dvejus metus rengiama fotografijos bienale. Kaskart turėtų didėti ne tik projekto dalyvių skaičius, bet ir jo svarba Pabaltijo kontekste. Šiuo metu stambiausias tarptautinės fotografijos projektas mūsų regione – trienalė "Ars Baltica", o Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje rengiamos fotografijos parodos yra veikiau apžvalginės pristatomosios ekspozicijos (pvz., A. Narušytės kuruota paroda "Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945–1990" ŠMC). Ne itin ieškoma konceptualių šiuolaikinės fotografijos reprezentacijos rakursų (tai daro nebent tik "Prospekto" galerija ir iš dalies ŠMC). Taigi tolesnės projekto "Erozija" plėtotės tikslas galėtų būti konceptualios fotografijos prezentacija ir populiarinimas, ne tik fotografijos novatoriškumo, bet ir idėjinio kūrinio turinio atskleidimas, archyvinės fotodokumentikos ir meninės fotografijos sąskambis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:24:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba