SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-14 nr. 644

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Dvigubas malonumas

Savaitė 
• Lietuvos institutas pristato
• Naujausi Panevėžio teatro spektakliai Vilniuje
• Paskutinis "Sevilijos kirpėjo" spektaklis

Muzika 
• Laima Žukauskaitė
Beatričę Grincevičiūtę prisimenant
• Šokio lakštingalos giesmei nutrūkus
• Lietuvių atlikėjai ruošiasi mugei "Midem 2005"
• Johannesas von Duisburgas dainuoja LNOBT scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Meno kelias – kelio menas2
• Raminta Jurėnaitė
Prašau šypsotis, fotografuojame!
• Ona Gaidamavičiūtė
Atminties atsivėrimas
1
• Goda Giedraitytė
Improvizacija fotografijos ribomis
• Ona Gaidamavičiūtė
Būties kontrastai
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mažutis pasaulis mažoje dėžutėje
• Thimotée de Fombelle’io "Švyturys" Kauno dramos teatre3
• Urvinis žmogus pradeda gyventi1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Filmas – gyvas procesas
• Šnipai yra tarp mūsų6
• Trumpos atkarpos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Didžiųjų rašytojų nuodėmės
• Marcelio Prousto knygos lietuviškai
• Paroda Austrijoje

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Filmas – gyvas procesas

Pokalbis su kino režisieriumi Audriumi Stoniu

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Žmogus, kurio nėra, arba Countdawn"
A. Stoškaus nuotr.

Praėjusį ketvirtadienį Vilniuje surengta lietuviškoji Audriaus Stonio dokumentinio filmo "Žmogus, kurio nėra, arba Countdawn" premjera. Filmo herojus – režisierius Augustinas Baltrušaitis. Jo likimas Stoniui tapo pretekstu prabilti apie esmines būties problemas – laisvę, gyvenimo prasmę, išnykimą, mirtį. Dar prieš akis išsamesni filmo vertinimai ir analizė (ateinančią savaitę jis teberodomas Vilniuje), bet pavyko pasikalbėti su režisieriumi, netrukus po premjeros išvykusiu į Daniją.

Pirmiausia norėčiau pasveikinti Jus su filmu. Man regis, tai ilgai laukta premjera, nes filmas, banaliai tariant, atverčia naują lietuvių kino skirsnį, gal neatsitiktinai jis suerzino kai kuriuos Jūsų kolegas. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Kaip atsirado būtent šis filmo herojus? Abejoju, ar Jūsų kartos žmonės prisimena Baltrušaičio filmus.

Filmas "Krošo atostogos", kurį Augustinas Baltrušaitis laiko viena didžiųjų savo nesėkmių, yra vienas malonių mano vaikystės prisiminimų. Panašiai jį prisimena ir montažo režisierius Gintas Smilga. Vaikai, matyt, vertina kitaip. Tačiau savo filmo herojų Baltrušaitį atradau visiškai atsitiktinai. Ieškojau žmonių, kurių niekas neprisimena. Mintis apie filmą brendo ilgai, mane visada stebino apleisti kapai po žmogaus mirties nepraėjus nė penkiasdešimčiai metų. Filmuodamas vieną filmą išgirdau istoriją apie mirusį žmogų, kurio niekas nenorėjo laidoti. Pagalvojau apie kontrastą tarp skambančio orkestro, raudančių žmonių ir tylaus išėjimo, kai palydi tik du duobkasiai, net nenusiimantys kepurių, tik užkasantys duobę ir pastatantys net ne kryžių, o stulpelį, ant kurio pritvirtintos plastikinės lentelės užrašyta: "Nežinomas vyras", "Nežinoma moteris", laidojimo diena ir numeris. Užrašyta markeriu, todėl laikui bėgant užrašas nusitrina. Tokios kapinės – tai tik laukas su tuščiais stulpeliais. Tie žmonės tiesiog išnyko iš šio pasaulio. Panašias mintis paskatino ir režisieriaus Jono Marcinkevičiaus išėjimas. Pagalvojau – kaip atsitinka, kad žmogų užmiršta dar prieš jam išeinant? Pradėjau važinėti po senelių namus ir pensionatus, išgirdau daug dramatiškų istorijų. Pradėjau ieškoti žmonių, kurių niekas nelankė penkerius ar dešimt metų. Utenos pensionate man pasakė, kad čia gyvena vienas įdomus žmogus, pas kurį niekas nebuvo užsukęs jau dešimtį metų. Aplinkiniai jį vadino televizorių meistru arba tiesiog gūžčiojo pečiais. Kad jis yra režisierius, sužinojau tik susipažinęs. Po premjeros manęs paklausė, kaip rinkausi žmones, kurie filme pasakoja apie Baltrušaitį. Iš pradžių filmą buvau sumanęs kaip dialogą tarp tų, kuriuos jis prisimena, bet jie jo – ne. Nenorėjau kalbinti tų, kurių neprisimena pats herojus, todėl rinkausi tik tuos, apie kuriuos jis buvo užsiminęs, kuriuos pavadino savo draugais. Tada ėjau ir klausiau, ar jie prisimena. Daugelis jų manė, kad Baltrušaitis jau miręs.

Tačiau filmas juk ne apie jį. Mane labai nustebino filmo struktūra. Sau ją pavadinau iš lervos besiritančia peteliške, nes Jūs tarsi pateikiate įvairias dokumentinio kino formas: iš pradžių nustebę draugai priešais kamerą lyg reportaže prisimena kažką, kas susiję su Baltrušaičiu, paskui matome metaforiškos, poetinės dokumentikos intarpą "Uostas"… Formos keičiasi sparčiai, kol filmas pasuka filosofinės dokumentikos link, kai konkretaus žmogaus likimas tampa tik pretekstu užduoti esminius klausimus. Jūs atsisakėte įprastos rafinuotos lietuvių kino plastikos, statikos, atmosferos… Man pasirodė, kad siekėte sukurti visiškai neįprastą lietuvių kinui formą. Kaip tai paveikė kino kalbą?

Neabejotinai paveikė. Videokadrai taip pat atsirado neatsitiktinai. Prisiliečiau prie tikrų žmogiškų tragedijų, todėl man atrodė, kad jas komponuoti, "daryti" kadrą, žaisti kino juostos galimybėmis, jos diapazonu būtų etinė problema. Todėl sąmoningai atsisakiau vizualumo, bijojau, kad jis netaptų savitikslis. Iš pradžių filmo sumanymas buvo grįžti atgal, vis gilyn į praeitį, į asmeninę istoriją. Iš to taško, kur jis nemylimas ir užmirštas, į tą, kur jis dar buvo mylimas ir laukiamas. Kiekvienas žmogus, net ir tas, kuris miršta bevardis, kažkada buvo mylimas. Filmas atsirado iš keisto paradokso: gyvename tokioje tankioje draugų, pažįstamų, santykių, interesų erdvėje – ir staiga viskas išnyksta lyg iliuzija. Pradžia buvo tokia, o vėliau pats filmas man ėmė sufleruoti, kurlink turėčiau sukti. Atsisakiau aiškios schemos, filmas ėmė keistis. Todėl atsisakiau net koprodukcijos partnerių, kurie iš pat pradžių norėjo dalyvauti filme. Jaučiau, kad filmas mane veda kita kryptimi, ir nenorėjau jų apgauti. Tačiau baigęs filmą supratau, kad man nesuprantamu būdu jis priartėjo prie pradinio sumanymo.

Man patinka būti neteisiu, klysti. Filmas yra gyvas procesas, o ne siekimas įgyvendinti išankstinę nuostatą. Pirmoje filmo dalyje viskas klostosi taip, tarsi tas žmogus iš tikrųjų neegzistuotų. Kurdamas filmą ėmiau suprasti, kad iš tikrųjų mano herojus yra, jis egzistuoja, nepaisant to, kad jį visi pamiršo. Kūrybinė nesėkmė ar negebėjimas save realizuoti filmo pradžioje parodoma kaip asmeninė menininko tragedija, bet vėliau supratau, kad taip gal ir nėra. Gal yra svarbesnių dalykų? Būti laisvam ir suprasti save yra kur kas svarbiau. Manau, kad tą žmogų sugraužė ambicijos. Tačiau filmas griauna stereotipinį laimingo žmogaus įsivaizdavimą. Baltrušaitis sukūrė penkis filmus. Daug ar mažai? Ar svarbu, kad jis laimėjo daug prizų, ar kad nieko nelaimėjo? Viskas labai sąlygiška. Kurdamas filmą pagalvojau: gal tie dešimt vienatvės metų jam buvo dovana, galimybė suprasti save? Kad ir kaip keistai skambėtų – jis yra laimingas žmogus.

Man pasirodė, kad tai filmas apie žmogų, gyvenantį savo gyvenimą. Ir, ko gero, dabar jau jis tai daro sąmoningai.

Taip, savo! Neprimestą iš šalies. Tam gal ir prireikė tų dešimties metų – reikėjo pasiekti dugną, sugriauti šeimą, save, visą gyvenimą. Tai brangiai kainavo. Bet kiekviena patirtis pasiekiama per kančią. Jis tikrai atrado vidinę laisvę.

Nuo rudens dėstote Danijoje, Europos kino koledže. Ar tai įdomu?

Pirmiausia danų sistema žavi savo racionalumu, ten nėra nieko atsitiktinio. Jauti labai gerą įdirbį. Koledže mokosi 108 studentai, pusė jų būtinai turi būti danai, likę gali būti ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio – Palestinos, Brazilijos, Meksikos. Jei studentas suranda pusę būtinų lėšų, Danijos valstybė prideda kitą pusę. Metai kainuoja šimtą tūkstančių kronų, litais – penkiasdešimt tūkstančių. Koledže – puiki kino bazė: du kino teatrai, dešimt skaitmeninių videokamerų, keturi montažo stalai, dvi garso įrašų studijos, viena televizijos studija, kurioje sukaupta visa įmanoma aparatūra, net kranai, bėgiai – viskas, ko nori, dirba visų sričių dėstytojai profesionalai. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų, net vieta pasirinkta neatsitiktinai. Koledžas stovi tarsi tuštumoje – aplink plynos kalvos, tolumoje matyti jūra. Iš pradžių svarsčiau, kodėl buvo pasirinktas plynlaukis, paskui supratau, kad tai labai protinga – studentai neturi kur bėgti po paskaitų, net naktimis jie žiūri filmus. Koledžas turi puikią filmoteką, studentai visą parą gali laisvai vaikščioti į abu kino teatrus.

Jie dirba visą parą?

Taip, visą parą. Visą parą gali sėdėti montažinėje, garsinti, filmuoti… Studentai tai ir daro. Jie žiūri filmus, diskutuoja, gyvena bendruomenės gyvenimą. Tačiau esminis skirtumas tas, kad pas mus studentas iškart žino, kuo nori būti, – operatoriumi, režisieriumi. Koledže kiekvienas studentas keturiskart per metus, baigęs praktinį darbą, savarankiškai renkasi kryptį. Tarkim, iš pradžių žmogus pasirenka režisūrą, bet jis turi pasirinkti ir dar tris privalomus dalykus – scenarijaus rašymą, prodiuserio ar kitą specialybę. Jei jis nusprendžia, kad režisūra jam nelabai tinka, kad labiau prie širdies operatoriaus darbas, tada pagrindine jis renkasi operatoriaus specialybę. Viskas renkamasi laisvai, privaloma tik kino istorija. Tarp užsiėmimų studentai kuria filmus. Rezultatas tas, kad nieko neverčiami jie supranta, ko iš tikrųjų nori. Yra studentų, kurie atėjo norėdami tapti režisieriais – po trijų mėnesių jie jau žino, koks jų pašaukimas. Kita vertus, studentai išmano visą kino procesą: režisieriai nutuokia ir apie montažą, ir apie tai, kaip sudaromas filmavimo planas, kaip kadruojama, kaip rašomas scenarijus. Koledžas yra tarsi parengiamoji mokykla tolesnėms kino studijoms. Danijos kino mokykloje jie jau gilinsis į pasirinktą sritį, gaus humanitarinių žinių. Koledže jie įgyja supratimą apie kiną, apsisprendžia, kuo nori būti, ir sukuria filmą, parodantį jų galimybes. Turiu pasakyti, kad jie susiduria su gana skirtingais požiūriais: scenarijų rašymą dėsto daug metų Holivude išdirbęs žmogus, o tai, ką mes rodome studentams, yra diametraliai priešinga, tad jie turi galimybę suvokti skirtingus požiūrius.

Ką dėstote Jūs?

Aš dėstau dokumentinį kiną. Niekam ne paslaptis, kad tai, studentų žodžiais tariant, ne pats seksualiausias žanras. Tradiciškai daugiausia žmonių stoja į režisūrą. Iškart jiems pasakau: jei jie dokumentiką sutapatina su iš televizoriaus sklindančiu reportažų srautu, tai šito tikrai nedėstysiu. Pristatysiu visai kitokią dokumentiką. Ne vienam jų mano parodyti dokumentiniai Viktoro Kosakovskio, Sergejaus Dvorcevojaus, Marcelio Łozińskio, Wernerio Herzogo, Herco Franko filmai atvėrė kitą pasaulį. Vienas norvegas stebėjosi: "Nesuprantu, kas darosi. Atėjau į mokyklą išmokti klasikinės pasakojimo struktūros, nes žinau, kad iš to galėsiu gyventi, ir staiga nebenoriu. Traukia visai kas kita." Jis buvo suplanavęs kurti trilerį, bet sukūrė poetinį filmą apie paskutinį laivą švyturį. Norinčių studijuoti dokumentiką grupė gana didelė. Nors joje gali būti ne daugiau kaip dvylika studentų, paskaitose susirenka dvigubai daugiau. Paskaita prasideda devintą ryto, su pertraukomis ji trunka šešias valandas.

Studentai gauna daug, o Jūs? Ką tai davė Jums?

Pirmiausia perskaičiau kalną knygų, atradau daugybę nepaprastai įdomių dalykų. Nežinau, gal man taip pat dovanotas šis laikas, kad sustočiau, žodžiais įvardyčiau tai, ką darau, kas apskritai yra kinas. Atsirado kelių dokumentinių filmų idėjos, nors iš pradžių planavau padirbėti prie vaidybinio filmo.

Esate sakęs, kad Danija – racionali šalis. Tačiau jos kinematografija – viena seniausių, be to, tai šalis, kurioje gimė puiki kino rinkodaros idėja – "Dogma’95". Todėl noriu paklausti, kaip ten funkcionuoja kino sistema, kaip puoselėjama kino kultūra. Juk ne paslaptis, kad lietuvių kinematografininkai visada susipyksta, kai pradeda dalytis pinigus.

Manau, kad savaime nieko neatsiranda. Tradicija yra gyva ir neišvengiamai veikia kino procesą. Ne tik Danijoje, bet ir visoje Skandinavijoje egzistuojanti kino finansavimo sistema yra teisingesnė už tą, kurią dabar turime Lietuvoje. Ten pinigus skirsto vienas žmogus. Iš pradžių tai mane šokiravo, puoliau ginti demokratijos, įrodinėdamas, kad, kai pinigus skirsto vienas žmogus, klesti korupcija, o kai devyni – demokratija. Iš tiesų taip nėra. Skirstantis pinigus žmogus atsako už kiekvieną savo sprendimą. Pagaliau jo gyvenimas nesibaigia tais trejais metais, kuriems jis išrinktas, paskui jis vėl grįžta į tą pačią kino bendruomenę. Renkamas žmogus, kuriuo bendruomenė pasitiki. Dažniausiai tai būna prodiuseris, nedirbantis režisierius, kritikas ar kokio nors fondo įkūrėjas. Galioja taisyklė: per tuos trejus metus jis gali padaryti tik vieną klaidą. Tarkim, finansuoti vieną žlugusį, ekranų nepasiekusį arba visais požiūriais nesėkmingą filmą. Pas mus dažnai ginčijamasi, kas yra sėkmė. Jų požiūriu, sėkmė yra ir tai, kad filmas surenka daug žiūrovų, ir tai, kad jis, nebūdamas pelningas, dalyvauja festivaliuose ir pelno prizų. Pelnas ir sėkmė festivaliuose nėra supriešinami. Sukurta sistema visais būdais remia danų kiną – ugdomomi žiūrovai, komerciniuose kino teatruose rodomi sudėtingi filmai vaikams – į juos eina mokiniai, nes kinas – mokymo proceso dalis. Skatinama bet kokia sėkmė: jei filmas pelningas, dalis pinigų grįžta jo prodiuseriui, jei pažymėtas festivaliuose, jo kūrėjai taip pat būna remiami. Matyt, todėl danų filmai atsiperka. Pas mus žiūrovai ir kūrėjai dažnai atsiduria skirtingose barikadų pusėse ir įtariai žiūri vieni į kitus. Danijoje žiūrovai – gyva kino proceso dalis, jie laukia naujų filmų, o filmai yra įvairūs. Be abejo, pas mus sunkiau, nes per metus sukuriamas tik vienas vaidybinis filmas. O ten – vienas po kito. Yra žiūrovų, dievinančių Larsą von Trierą, ir žiūrovų, kurie jo nekenčia, tačiau nuolat vyksta dialogas, ryšys nenutrūksta.

Kalbėjosi Živilė Pipinytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:24:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba