SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-14 nr. 644

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Dvigubas malonumas

Savaitė 
• Lietuvos institutas pristato
• Naujausi Panevėžio teatro spektakliai Vilniuje
• Paskutinis "Sevilijos kirpėjo" spektaklis

Muzika 
• Laima Žukauskaitė
Beatričę Grincevičiūtę prisimenant
• Šokio lakštingalos giesmei nutrūkus
• Lietuvių atlikėjai ruošiasi mugei "Midem 2005"
• Johannesas von Duisburgas dainuoja LNOBT scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Meno kelias – kelio menas2
• Raminta Jurėnaitė
Prašau šypsotis, fotografuojame!
 Ona Gaidamavičiūtė
Atminties atsivėrimas
1
• Goda Giedraitytė
Improvizacija fotografijos ribomis
• Ona Gaidamavičiūtė
Būties kontrastai
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mažutis pasaulis mažoje dėžutėje
• Thimotée de Fombelle’io "Švyturys" Kauno dramos teatre3
• Urvinis žmogus pradeda gyventi1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmas – gyvas procesas
• Šnipai yra tarp mūsų6
• Trumpos atkarpos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Didžiųjų rašytojų nuodėmės
• Marcelio Prousto knygos lietuviškai
• Paroda Austrijoje

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Atminties atsivėrimas

Leono V. Striogos skulptūrų paroda "Akademijos" galerijoje

Ona Gaidamavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leonas V. Strioga. "Išdaužtas langas". 1993 m.
O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Sunku svariai kalbėti apie visuotinai pripažintą kūrėją. L.V. Strioga – LR Nacionalinės, G. Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premijų laureatas, priklausantis 6–7-ajame dešimtmetyje debiutavusių skulptorių – "tyliųjų modernistų" V. Šerio, V. Vildžiūno, T.K. Valaičio – kartai, išsiskyrusiai sąlygiškesne, plastinėmis metaforomis grįsta kalba.

Eksponuojamos per visą dešimtmetį L. Striogos sukurtos medinės skulptūros. Dauguma jų – plastinės metaforos, alsuojančios švelniu lyrizmu, jaukia šiluma, išsiskiriančios formos lakoniškumu, apibendrinimu, subtiliu minimalizmu. Skleidžiasi dialogiškas, įsiklausantis ir kartu intymus santykis su supančiu pasauliu, gamta. Tą rodo pavadinimai: "Pasiklausymas bičių gyvenimo", "Pasikalbėjimas su žaląja".

Akivaizdu, kad autoriui labai svarbi atmintis – tiek asmeninė, tiek bendruomeninė. Dėmesį atminčiai, istorijai vietoj kūrybos anotacijos perteikia medyje išskobtos svarbiausios vertybės – "Tėvas/ Motina/ Tėvynė/ Medis/ Pareiga/ Tikėjimas". Kai kurios skulptūros – lyg asmeninės atminties liudytojos – ("Motinos laiškas", "Noriu giedoti, tėvą motiną minavoti").

Neįprastas eksponavimo būdas: vienos figūros pastatytos ant žemesnių ar aukštesnių medinių stovų, kitos – tiesiai ant grindų, nubertų gelsvomis drožlėmis, trečios – medinių rąstų įtvaruose. Drožlės tarsi suteikia ekspozicijos salei dirbtuvių jaukumo, šilumos, priartina prie paties kūrybos proceso. Apdirbimo būdas – švelniai gruoblėtas.

Salės viduryje išsiskiria keliolikos ant grindų sustatytų ir suguldytų skulptūrų grupė – kaip į vieną šeimą susibūrę baltiškosios žemdirbių kultūros reprezentantai ("Karvelis uldukas", "Pagoniškoji madona", "Karalienė pramotė"). Akivaizdžios šios mitinės kultūros, laidavusios harmoningą būtį, praradimo ir nostalgiško ilgesio potekstės ("Anupras pasiilgo arimų").

Kita medinukų dalis – labai apibendrintos, abstrahuotos žmogaus pavidalo figūros, primenančios neproporcingą liaudies skulptūrų plastiką ("Žmogelis", "Pražydusi kančia", "Žmogaus sūnus). Apskritai ryšys liaudies kūryba – ne tik skulptūra, bet ir tautosaka – akivaizdus ne tik figūrų formoje, bet ir turinyje.

Kai kurios figūros lyg suskilusios, padalytos per pusę ("Tikras autoportretas", "Pasiklausymas savęs"). Tai lyg ir modernaus priešybių skaldomo žmogaus situacija. Painią padalyto žmogaus situaciją atleidžia dvidalė apibendrintų formų skulptūra "Žmogus ir šešėlis".

Dramatiška žmogaus situacija, galbūt dėl gimtinės, galbūt dėl savasties praradimo, skleidžiasi sudėtingesnėse erdvinėse skulptūrų kompozicijose "Išdaužtas langas", "Pusiau karūnuotasis erdvėje". Pvz., skulptūroje "Išdaužtas langas" liūdesį, rezignaciją perteikia apibendrinta rūpintojėlio poza sėdinti figūra, kurios "pečius" slegia kopėčių, o gal lango karkasas.

Šioje ekspozicijoje, kaip ir visoje Striogos kūryboje, ypač dažnas paukščio motyvas ("Moteris paukštė"). Paukščiai simbolizuoja globą, rūpestį ("Paukštis, šildantis pasaulį", "Paukštis tiki savo vaikais").

L. Strioga apibendrintomis organiškomis formomis primena C. Brancusi, grakštumu – A. Giacometti, o metaforiškumu – V. Šerio kūrybą.

Apskritai visoje L. Striogos kūryboje valstietiškos kultūros podirvis įdomiai susijęs su modernia pasaulėjauta, dramatiški egzistenciniai pamąstymai – su būties harmonijos pajauta.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:24:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba