SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-14 nr. 644

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Elena Černiauskaitė
Dvigubas malonumas

Savaitė 
• Lietuvos institutas pristato
• Naujausi Panevėžio teatro spektakliai Vilniuje
• Paskutinis "Sevilijos kirpėjo" spektaklis

Muzika 
• Laima Žukauskaitė
Beatričę Grincevičiūtę prisimenant
• Šokio lakštingalos giesmei nutrūkus
• Lietuvių atlikėjai ruošiasi mugei "Midem 2005"
• Johannesas von Duisburgas dainuoja LNOBT scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Meno kelias – kelio menas2
• Raminta Jurėnaitė
Prašau šypsotis, fotografuojame!
• Ona Gaidamavičiūtė
Atminties atsivėrimas
1
• Goda Giedraitytė
Improvizacija fotografijos ribomis
• Ona Gaidamavičiūtė
Būties kontrastai
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mažutis pasaulis mažoje dėžutėje
• Thimotée de Fombelle’io "Švyturys" Kauno dramos teatre3
• Urvinis žmogus pradeda gyventi1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Filmas – gyvas procesas
• Šnipai yra tarp mūsų6
• Trumpos atkarpos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Didžiųjų rašytojų nuodėmės
• Marcelio Prousto knygos lietuviškai
• Paroda Austrijoje

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Didžiųjų rašytojų nuodėmės

Prancūzams nebereikia intelektualų

[skaityti komentarus]

iliustracija
Simone de Beauvoir

Prancūzų rašytojai ir filosofai mielai pasisako viešojo gyvenimo temomis. Tačiau filosofo ir rašytojo talentas ne visada žengia koja kojon su politine uosle. Neseniai Prancūzijoje pasirodė naujų publikacijų, primenančių, kad garsūs prancūzų intelektualai susikompromitavo visuomenės akyse. Dešinieji prancūzų intelektualai prarado visuomenės pasitikėjimą daug anksčiau, kai Antrojo pasaulinio karo metais dauguma jų rėmė Viši rėžimą ir bendradarbiavo su vokiečiais. Prie tamsių savo istorijos puslapių prancūzai vėl grįžo rinktine "Intelektualai ir okupacija, 1940–1944; kolaboruoti, išvykti, pasipriešinti" ("Les Intelectuels et l’Occupation, 1940–1944; collaborer, partir, résister"). Šioje knygoje vokiečiai Albrechtas Betzas ir Stefanas Martensas surinko ir paskelbė Paryžiuje vykusios mokslinės konferencijos medžiagą.

Aptardami prancūzų intelektualų elgesį okupacijos metais, vokiečių istorikai paneigia paplitusį padalijimą į blogus kolaborantus ir gerus pasipriešinimo judėjimo narius. Tiesa daug sudėtingesnė.

Be abejo, pikantiškiausias knygos skyrius skirtas Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir veiklos analizei. Pasibaigus karui jie abu kūrė kovotojų antifašistų legendą. Vokiečių profesorė Ingrid Galster analizuoja, kodėl budri cenzūra leido spausdinti daugybę Sartre’o kūrinių, o Simone de Beauvoir 1944 m. vedė Viši radijo laidas. Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad didysis moralistas Sartre’as, karo metais sutikęs dirbti licėjuje, turėjo žinoti, jog užima dėl žydiškos kilmės išmesto žmogaus vietą. Beje, to žmogaus pavardė buvo Dreyfus-Foyer (prancūzų intelektualų įtaka prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai intelektualai gynė neteisingai šnipinėjimu apkaltintą karininką žydą Alfredą Dreyfusą). Galster tyrimai verčia suabejoti gražia Sartre’o ir de Beauvoir legenda.

Į tuos pačius laikus verčia atsigręžti ir naujai išleisti garsiojo žurnalo "Esprit" okupaciniai numeriai. Iki šiol leidžiamas garbus žurnalas šitaip nori atsikratyti netylančių kaltinimų, esą jis rėmęs Petaino režimą.

Tačiau labiausiai išgarsėjo istoriko ir pasipriešinimo dalyvio André Rossel-Kirscheno knyga "Céline’as ir didysis melas" ("Céline et le grand mensonge"). Tai, kad prancūzų prozą atnaujinusio romano "Kelionė į nakties pakraštį" autorius rašė antisemitinius pamfletus ir bičiuliavosi su esesininkais, niekad nebuvo paslaptis. Tačiau Rossel-Kirschenas įrodo, kad Céline’o biografai darė viską, norėdami pateisinti mylimą rašytoją, o jo kaltę sumažinti fiktyviais nuopelnais. Tai sumanė pats Céline’as, papuošęs savo autobiografiją daugybe tikrovės neatitinkančių faktų ir taip sukūręs savotišką savo biografijos kanoną, kuris yra privalomas iki šiol.

iliustracija
Jean Genet

Be abejo, jis buvo antisemitas. Bet juk vaikystėje jis kentė skurdą, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sunkiai sužeistas. Jis – savanoris, o pabėgimas į Daniją karo pabaigoje buvęs kančių kupina kelionė, iš tėvų namų išsineštas antisemitizmas taip pat sukėlęs daug problemų. Tačiau grįžęs į Prancūziją, nors ir skurdęs, jis nemokamai gydęs ligonius. Rossel-Kirschenas tvirtina, kad šie faktai perkurti ir pagražinti paties rašytojo, ir tik vėliau juos mielai ėmė kartoti Céline’o gerbėjai.

Labiausiai diskutuotina ir drąsiausia Rossel-Kirscheno tezė – esą šykštumu garsėjęs Céline’as nebuvo idėjinis antisemitas (taip priimta manyti, o rašytojo biografai tai vadina lengvinančia aplinkybe), bet tapo juo iš gryno išskaičiavimo. Savo garsiuosius antisemitinius prieškario pamfletus Céline’as rašęs tik dėl pinigų.

Naujai pažvelgta ir į Jeaną Genet. Visi žino, kad "Balkono" ir "Tarnaičių" autorius buvo vagis, valkata, prostitutė, kriminalinių nusikaltėlių gerbėjas ir "Juodųjų panterų" bei Palestinos teroristų draugas. Savo homoseksualumą ir perversišką gyvenimo būdą jis pavertė poezija. Jį rėmė Sartre’o ir Jeano Cocteau vadovaujami prancūzų intelektualai.

Būtent Sartre’as savo didingame kūrinyje "Šventasis Genet, aktorius ir kankinys" pavertė jį nekalta buržuazinės visuomenės auka. Nuo tada Genet laikomas pasipriešinimo socialinei neteisybei simboliu. Tačiau jaunas istorikas Ivanas Jablonka knygoje "Gėdingos Jeano Genet tiesos"("Les vérites inavuables de Jean Genet") rašo, kad siekiant sukurti mitą buvo pamirštas kitas Genet – besidžiaugiantis Prancūzijos žlugimu, besižavintis Hitlerio nusikaltimais antisemitas ir fašistas.

Jablonka rado iki šiol nežinomus dokumentus, patvirtinančius, jog Genet biografijoje išdėstytas melas. Tyrinėtojas aprašo Genet susižavėjimą fašizmu, jį kildindamas iš homoseksualaus susitapatinimo su naciais bei neapykantos demokratinei visuomenei, kuri jį esą atstūmė. Jablonka atskleidžia ryšį tarp nacizmo ir "Vagies dienoraščio" autoriaus estetinių pažiūrų. Tai būdinga ne tik Genet. Jablonkos knygos recenzentai sako, kad istorikas naujai pažvelgia į simpatijomis fašistams garsėjusių rašytojų Brasillacho ar Drieu La Rochelle’io biografijas.

Labiausiai intelektualų pozicijas Prancūzijoje susilpnino su kairiaisiais susiję mąstytojai. Politologas Jacques’as de Saint-Victoras dešiniosios pakraipos dienraščio "Le Figaro" literatūriniame priede rašo: "Už Principus, Teisybę ir Tiesą kovojantys kairieji intelektualai ne vieną dešimtmetį buvo beveik žyniai". Pas juos beveik kaip pas kunigus buvo einama moralinio pobūdžio patarimų. Tačiau jie pernelyg dažnai "gynė tai, ko negalima apginti (stalinizmą, maoizmą, kastrizmą ir radikalųjį islamizmą)". Sartre’as pasirašydavo po komunistų tezėmis, garbino Staliną, menkino Gulago siaubą, o gyvenimo pabaigoje rėmė maoistus.

iliustracija
Céline

Kairiųjų iškilimas ir intelektualinis žlugimas aprašomas seniai lauktame Jeano-Jacques’o Beckerio ir Gilles’o Candaro dvitomyje "Prancūzijos kairiųjų istorija" ("Histoire des gauches en France"). Knyga laikoma pirma tikrai pavykusia šios itin svarbios naujausios šalies istorijos problemos analize. Autoriai teigia, kad būtent dėl daugybės intelektualų susikompromitavimo 1980 m. balandžio 18 d. Monparnaso kapinėse susirinkusios dešimtys tūkstančių žmonių atsisveikino ne tik su Sartre’u, bet ir su visa epocha – "intelektualų amžiumi" (politologo Michelio Winocko terminas).

Ar iš tikrųjų šių dienų Prancūzijoje nebėra vietos intelektualams – menininkams ir filosofams, kurių prestižas tose sferose jiems leistų kalbėti visuomenei rūpimais klausimais? Pasak Winocko, visomis temomis – nuo abortų iki Kinijos konclagerių – viešai pasisakantys intelektualai nebereikalingi.

Jie nereikalingi ne tik todėl, kad paliko gana dviprasmišką pėdsaką istorijoje, bet ir todėl, kad pastaraisiais metais įvyko drastiški prancūzų visuomenės pokyčiai. Pirma, literatūra ir filosofija, suteikdavusios intelektualams teisę pasisakyti apie politiką, jau nebekelia tokios pagarbos kaip anksčiau. Antra, nepasiteisino ir didžiosios idėjos (pvz., komunizmas), dabar jau sunku pasišvęsti kovai už kokį nors "šviesų rytojų". Trečia, spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių demokratėjimo pasekmė yra ta, kad kiekvienas gali būti intelektualas, o Didžiojo intelektualo vietą užėmė įvairios organizacijos, lygos ir ekspertai. Rusena intelektualioji spauda, pvz., Sartre’o įsteigtas žurnalas "Les Tempes Modernes" ir "Esprit".

Tačiau atsirado nauja intelektualų rūšis, labiau atitinkanti šiuos laikus. Tai "žiniasklaidos pseudointelektualas", pasisakantis laikraščių feljetonuose, televizijos ir radijo laidose, rašantis esė ir romanus, įsitraukiantis į visuomenės judėjimus, o kartais ir šokiruojantis visuomenę. Ta proga paprastai minimi trys ir Lietuvoje gerai žinomi žmonės: energingas rašytojas ir redaktorius bei savireklamos meistras Fredericas Beigbederis, rašytojas Michelis Houellebecqas (jo politiškai nekorektiški antimusulmoniški pasisakymai tapo žiniaskalaidos hitu) ir rašytojas, filosofas Philippe’as Sollersas, apie kurį pikti liežuviai kalba, esą jis redaguoja žurnalą "L’infini" tik tam, kad jame spausdintų interviu su pačiu savimi.

Atrodo, kad dabar svarbu ne idėjos, o kiek įmanoma ilgiau likti televizijos ekrane.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 88 
7:24:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba