SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-14 nr. 555

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Berankiojant modernizmo grūdus
7

Muzika 
• Živilė Stonytė
Pažintis
• Įdomu ir turininga
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų ir senų XX a. opusų sūkury
1
• Koncertas - sveikinimas jubiliejaus proga
• Rusų romansų vakaras
• in memoriam
Stasys Yla
2
• Speciali darbo grupė kurs Filharmonijos perspektyvinės veiklos modelį
• Lietuvos kamerinio orkestro įrašui - puikus įvertinimas
• Šokio spektaklis "boHema" - Oscaro Wilde`o išpažintis šokio scenoje4
• Kauno valstybinio choro sėkmė Romoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Neišvengiama realybė
5
• Albertas Murzagulovas
Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"
3
• Kristina Stančienė
Viena atkarpa
1
• Kristina Civinskienė
Nekeičiant žaidimo taisyklių
6
• PARODOS

Literatūra 
 Kornelijus Platelis
• Paminklas fotografijai
• Kačių istorijos2
• Knygų mugė Lietuvos parodų centre LITEXPO1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Detalės, kuriančios teatrą
• Ingrida Daunoravičiūtė
Kai žiūrovai juokiasi ar verkia
3
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kriterijus - realybė
2
• Prarastos svajos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Kornelijus Platelis

poezija

[skaityti komentarus]


Lašas

Šypsena švelnia tu keli jam geismą,
o iš baimės man net širdis suvirpa,
žvelgdama į jus, negaliu pro gerklę
balso išspausti...
Sapfo


Tai, kas žvelgia iš mano gelmės, regi daugiau nei akys,
tai, kas kalba iš jos, daugiau už mane pasako,
laiko ūkai, apgaulingi daiktų paviršiai
aiži ir skysta nuo užmaršaus mano žvilgsnio.
Kartais keliauju toli it lašas, riedantis kūnu,
bet visur tik save sutinku jame atsispindint.

Karštos marmuro plokštės turkiškoje pirtyje,
mano dubuo ant jų tarsi pitijos ant trikojo,
karštis kyla aukštyn ir apglėbia krūtinės obuolį,
garas pasiekia gerklę, bet nepraveria lūpų,
garas pasiekia akis ir kondensuojas tarp antakių,
kitą pasaulį regiu, bet jį priskirti vaizduotei
būtų per maža.
Ir jis už pečių man - prophetes,
verčiantis žodžiais nerišlų aistringą murmesį.

Tada žengiau į masažo menę - gal dvylika
aukštų stalų, ant kurių pagyvenę turkai
nuobodžiaudami maigė turisčių kūnus. Manęs,
tik manęs laukė, ak, tamsiaplaukis jaunuolis, gražus,
gal septyniolikos metų, juodakis, stiprus, švelniarankis,
turbūt finikietis ar frigas, nesužinojau jo vardo,
jo protėviai buvo iš Biblo, tikriausiai. Jo pirštams
klajojant nugara mano, delnams
vis įdėmiau ir uoliau skverbiantis pro paviršių,
jutau švelnų maudulį apačioje, jo drąsios,
įgudusios rankos viliojo mane nuklysti
į vaizduotės salas, tačiau atgal sugrąžindavo
kimūs vyrų balsai, atgrasus krizenimas.
Nesupratau jų kalbos, bet jutau - tos pašaipos skirtos
mano jaunuoliui, girdėjau gerai man pažįstamą
pavydo gergždesį jų gerklėse. Taip magėjo pažvelgti
į savo juodakį, į ten, bent akies krašteliu, įsitikinti
tuo, ką jaučiau, ką žinojau tikrai, bet jis glaudės
prie stalo krašto šlaunim ir pilvu, vis giliau
įsiskverbdamas į mano glembantį kūną...

Paplūdimio prižiūrėtojas, siūlęs mane nuplukdyti
į gretimą salą maža valtele, ir viešbučio šeimininkas,
kvietęs į barą "tik sulčių", tąsyk atrodė šlykštūs
mano įskaudintai sielai, kurios nebestebina niekas.
Žydrą dangų regėjau ir jų aistras,
svaigiai klykiančias virš stačių uolų, virš siaurų
plyšių jose, pamažu besiveriančių, šaltinių, kylančių
iš savo slaptingų gelmių į paviršių, prophetes,
kvapnų jų vandenį verčiantį žodžiais, uoliai
malantį liežuviu ir grąžinantį man
savo gerai sudėliotą, bet nebeskaitomą tekstą...
Jis švelniai
paguldė mane ant nugaros, miklūs delnai
godžiai maigė pečius, slydinėjo
mano mintim, jis glaudės arčiau prie gulto,
it mūšai gaudžiant balsams.
Tada atmerkiau akis ir staiga panirau
į juodąją gelmę, į Biblo rožynus, į geismo
jūrą, dar spėjau išvysti ant nosies galiuko kabojusį
prakaito lašą, kuriam tarsi kaupėsi visa, ką jis
pasakyti man troško, kol šis atitrūkęs ištiško
man į kaktą tarp antakių, balso šaltinį užliedamas
šilta ir sūria banga, migloj paskandindamas praeitį,
ateitį, mano vaizduotės sodus. Daugiau
nebeatsimerkiau ir negirdėjau nieko. Pasaulis nuščiuvo,
kūnu tekantis prakaitas maišėsi su versmėmis,
siela permirko, mus pasiglemžė jūra
nelyginant savo purslus. Pajutau
sutikusi atspindį savo dar viename paviršiuje,
nenueito kelio gale,
nepažįstamą.
Nežinia, kiek tai tęsės. Paskui netvirtai žengiau
pro laukusių savo eilės moterų nepasitenkinimą,
viskas šiek tiek siūbavo, tarytum laivu
plaukčiau į salą, riedėčiau sūriu lašu.
Į Troją, į saldžią nebūtį.

2002 gruodis

Laikas rašyti ir laikas keisti

Laikas rašyti eiles, bet laikas ir keisti tepalus. Nuvažiavau
per 20 000 su tais pačiais. Mašina,
kantriai ir ištikimai man tarnaujanti, jau nebegali laukti.
Tepaluotoje dirbtuvėlėje tarp išardytų variklių
detalių, išmėtytų įrankių smilkinius slegia laikas,
o mechanikas krapštosi, laikas rašyti eiles,
jis kalbasi telefonu, jo pieštukas - tai raktas, jo popierius -
tai tepaluotas kibiras, mano pieštukas namie,
bet jei mano ištikimoji sugrius, visas man skirtas laikas
užsiliepsnos, nuogakrūtės merginos ant sienų,
laikas rašyti raides ir laikas keisti mechaninius
stiliaus įpročius, mano ištikimoji -
tiktai geležų krūva, bet jos tinka vienos prie kitos,
mano ištikimoji - ne moteris, o mašina,
mano moterys, tenka apgailestauti, ne tokios ištikimos,
mano sieloj taip pat atsirastų darbo mechanikui.
Pagaliau juoda čiurkšlelė nutįsta į kibirą,
jis keičia filtrą, šviežiu tepalu pasirašo.
Prasideda naujas laikas.

2002 liepa

Pseudoorfėjas

Nuo mano giesmių nenurimsta tigrės, nesusigraudina
ąžuolai, nesuplevena vėlės,
nuo mano giesmių nesusijaudina Persefonė.

Pasakiau galįs padaryti tai ir staigiai
grįžtelėjau atgal, bet už nugaros jo nebuvo,
tada pradėjau ieškoti visur nelyginant Bložė Dievo,
pirmiausia dingtelėjo, kad galėjau palikti tarp knygų,
lentynoj, tačiau ten tebuvo kitų ženklai,
žodžiai, sudžiūvę žiedai, laiškeliai,
tada pakilau į palėpę, prigriozdintą nebenaudojamų
rakandų, jie sakė: seniai nebematėm,
tada - kambariuos, tarp baldų, jie sakė: ką tik čia buvo,
tada pirkinių sąraše: dar nematėm, - kalbėjo,
atsiverčiau pasą, - čia pasas jo, - tarė stalčius,
tada įnikau jį naršyti, radau krūvą tekstų, -
jis tai parašė, - prasitarė veidrodis. Ak, štai kur jis!
Visai kaip gyvas, net juda... ir neblogai atrodo...
Užgeso lempa. Paliečiau veidą delnais.
Tu grįžtelėjai, brolau, - suskambo
staiga telefonas, - tavo lengvabūdiškumas pražudė
mane, - pasakei. O aš dar galvojau: kur
pagaliau tas, kurs išsitesėtų pažadą
padaryti tave laimingą.

2002 spalis

Šauksmas sapne

Kad ir ką jie sakytų, kad ir kaip tai atrodytų
įdomu ir tikra, tos dvi tikrovės skiriasi.
Jų taip lengvai nesupainiosi. Šaukiant
sapne visa gerkle, į tvankų miegamąjį
išsprūsta tik duslios dejonės. Mūsų,
mieloji, mėginimų kaišiot rankas pro šią ribą
ir graibyt iš ten vaizdinius tikslas taip pat abejotinas,
nes viskas šiapus įžodinama, ir tie tekstai
mažai ką mums sako (net jeigu juose nepaslepiam
patys ko nors, o tik kalbame, nes nežinome)
apie tai, kas ten vyksta, ir neatskleidžia, vardan
ko tai darom ir ką ketiname veikti su tais daiktais,
kuriuos tegu ten surasim, galų gale -
ko mes ieškom (ne kartą klausei)? Savo esmės,
neapaugusios patirtimis? Patirčių, kurias
būtų galima atgaminti, įkalinti griežtuose pavidaluose
ir pašalinti, ištrinti iš atminties, iš visko?
Troškimai iš ten, o veiksmai iš šiapus.
Įkaušusią valią svaigiai siūbuoja sapnai.
Ką rašytume ištrintoje lentelėje - Vita Nuova?
Ką darytume su ta savo esme - vaikus?

Šauksmas sapne išsprūsta pro ribą gerokai nusilpęs.
Patirtys griūva į sapną daugiau neturėdamos kur.

2002 spalis

Paukštukas

Išsirito ji iš kiaušinio, kurį sudėjo
Leda, po to. Juodaplaukė, ilgu kaklu, pirmieji
nerangūs judesiai jau liudijo būsimą
grakštumą, skvarbiom paukščio akim ir lūpom,
iš lėto nokinusiom visų vaizduočių saldybę.

Ištekėjo už chuligano, kuris neįstengė
savo žmonos patenkinti, todėl paskui niovėsi
su jos meilužiu (kiti sako, jų buvę ne vienas) devynetą
metų "dėl moters" ar dėl įžeistos puikybės. Per juos
vienas gaujos narys pagarsėjo klajonėm,
prašmatnių moterų dulkinimu ir ištikimybe žmonai,
vienas dainius apako, paskui praregėjo vėl.
Jai teko pačiai manytis
(grįžtant pro senių balsus, achivų gašlias svajas),
perimti dalį vyro vaidmens (ji pati
tevaidindavo moteris savo staigiais judesiais),
kaip vaizduotasi tais laikais, kai tragedijose
vyrai atlikdavo moterų vaidmenis, žinoma,
jos gyvenime stengės vaidinti vyrus,
kur kas didesnius už save. Vieniems tai sekdavosi,
kitiems nelabai. Nes tik Pariui
deivė buvo suteikusi ypatingų
privilegijų. Bėgo metai, keitės ir seno herojai,
jai grumiantis su laiku.

Vėliau piemuo, su kuriuo vaikystėje žaisdavo,
ją vadindavo Paukštuku.
2002 gruodis

Vėlinės

Ant guolio balto kaip šarma
Šviesa nukrito.
Iš lėto tolom busdami
Į tamsą ryto.

Drėgni atodūsiai akių
Leduką trapų
Ištirpdė, pasijutome
Tarsi prie kapo,

Kuriam su tais visais žmonėm
Drauge gulėjom,
Žvakelių plaikstant liepsneles
Beribiam vėjui,

Bandydami prikelt save,
Nuo jų atskirti,
Klajojom požemiais niūriais,
Dvaselėm virtę,

Ir stengėmės dėl visa ko
Neatsigrįžti,
Į vienas kitą nepažvelgt,
Neprisirišti.

2002 gruodis
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:24:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba