SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-14 nr. 555

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Berankiojant modernizmo grūdus
7

Muzika 
• Živilė Stonytė
Pažintis
• Įdomu ir turininga
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų ir senų XX a. opusų sūkury
1
• Koncertas - sveikinimas jubiliejaus proga
• Rusų romansų vakaras
• in memoriam
Stasys Yla
2
• Speciali darbo grupė kurs Filharmonijos perspektyvinės veiklos modelį
• Lietuvos kamerinio orkestro įrašui - puikus įvertinimas
• Šokio spektaklis "boHema" - Oscaro Wilde`o išpažintis šokio scenoje4
• Kauno valstybinio choro sėkmė Romoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Neišvengiama realybė
5
• Albertas Murzagulovas
Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"
3
• Kristina Stančienė
Viena atkarpa
1
• Kristina Civinskienė
Nekeičiant žaidimo taisyklių
6
• PARODOS

Literatūra 
• Kornelijus Platelis
• Paminklas fotografijai
 Kačių istorijos2
• Knygų mugė Lietuvos parodų centre LITEXPO1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Detalės, kuriančios teatrą
• Ingrida Daunoravičiūtė
Kai žiūrovai juokiasi ar verkia
3
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kriterijus - realybė
2
• Prarastos svajos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Kačių istorijos

[skaityti komentarus]

iliustracija


Robert Darnton.
Didžiosios kačių skerdynės ...ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai.
Vilnius, Baltos lankos, 2002, 320 p.

Paprasčiausias būdas nusikelti į Šviečiamojo amžiaus Prancūziją galėtų būti leidyklos "Baltos lankos" išleista Roberto Darntono knyga "Didžiosios kačių skerdynės ...ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai". Smalsiam skaitytojui Prinstono universiteto istorijos profesoriaus apmąstymai žada rekonstruoti "prieš šimtmečius sugriuvusį simbolinį pasaulį", t.y. XVIII amžių.

Tiesa, knygos, tiriančios anuometinio mąstymo ypatybes arba, pasak šių dienų žargono, l`histoire des mentalites, atsiradimas nėra specialaus tyrimo rezultatas. Jis greičiau susijęs su paties autoriaus Prinstono universitete skaitytu paskaitų kursu "Istorija 406", MacArthurų fondo suteikta stipendija bei gausiais universiteto archyvais. Taigi prieš akis turime šiek tiek apdailintą paskaitų rinkinį.

Kam gali būti skirtas tokio pobūdžio leidinys? Studentams, kolegoms istorikams ar paprastiems skaitytojams? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tekstas įkandamas visiems. Tiesa, atitinkamai neorientuotai publikai gali būti neįdomu: linksmos XVIII amžiaus istorijos ir pasakėčios sukelia norą skaityti, o ilgos bei nuobodžios interpretacijos ir hipotezės jį gerokai pristabdo.

Visgi paėmęs Darntono knygą į rankas, tikiuosi užpildysiąs savąsias kultūrines spragas. Iki šiol XVIII amžius tekelia Šviečiamosios epochos asociacijas: tuo metu žinios ir pažanga "kasėsi" po Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės autoriteto pamatais; ėmus naudoti patrankas ir šaunamuosius ginklus senoji riterių komanda darėsi vis senamadiškesnė; Jeanas Jacques Rous- seau pareiškė svarbių minčių apie vaikų auklėjimą; valstiečiai buvo išnaudojami, o neturtingi miestų gyventojai vargo dėl aukštų duonos kainų. Todėl Darntono pažadas supažindinti su to meto intelekto savybėmis masina. Vienintelė mano baimė - likti neįtikintam. Jos apimtas skubu susipažinti su pačiais tekstais.

Pirmame skyriuje pateikiamos prancūzų liaudies pasakos. Jos lyginamos su analogiška kitų tautų kūryba, analizuojamos. Interpretacijos dažniausiai dramatiškos. Jos iškelia daugybę žiaurios prancūzų valstiečių dalios įrodymų - vyrų triūsą nuo aušros iki sutemų, varginantį moterų gimdymą, nuolatinį alkį ir kovą dėl išlikimo. Autorius rodo daug filantropinės simpatijos liaudiškumui.

Antroje dalyje aprašomos "siautulingos kačių skerdynės", įvykusios Jacques`o Vincent`o graviūrų ir estampų spaustuvėje. Pasirodo, to meto spaustuvininkai (meistrai) aistringai mėgo kates: "Vienas buržua turėjo dvidešimt penkias kates, ant sienų nutapytus jų portretus ir maitino jas kepta paukštiena". Čia atskleidžiamas dar vienas liaudies skurdo ir žiaurumo aspektas: mokiniai buvę tokie skurdūs ir engiami (valgę prasčiau nei to meto katės), jog apimti nevilties suorganizavo savo meistro kačių skerdynes ir tokiu būdu gerai pasilinksmino. Šios specifinės spaustuvininkų mokinių linksmybės autoriui kelia siaubą, o simpatiją liaudiškumui keičia viduriniosios klasės gyvūnėlių mylėtojo pasipiktinimas. Lietuvoje šis įvykis atrodo kur kas labiau suprantamas, ir tai padeda susidaryti pakankamai aiškų trečiojo luomo vaizdą.

"Žiaurų valstiečių folklorą ir smurtinius amatininkų ritualus" keičia 1768-ųjų Monpeljė miesto ("Etat et description de la ville de Montpellier fait en 1768") aprašymas, paliktas viduriniosios klasės miestiečio. Palypėjus socialinėmis kopėčiomis, skyrius siekia parodyti, kaip "miesto gyvenimą matė provincijos buržua". Ilgai ir ištęstai aprašinėjama Monpeljė visuotinė procesija (procession generale). Darntono manymu, ji rekonstruoja luominę miesto superstruktūrą. Čia man pradeda darytis šiek tiek neramu. Vis laukęs naujienų iš XVIII amžiaus ir perskaitęs tris skyrius, pagaliau sužinau, jog Prancūzijoje tuo metu egzistavo trys luomai.

Kitame skyriuje persikeliama į Paryžių (knygoje nuolat "kylama" aukščiausiojo luomo link). Skaitytojas turi progą susipažinti su policininko Josepho d`Hemery raportais apie to meto intelektualus. Skyrius labai sėkmingas: čia profesionaliai pasirodo ir J. d`Hemery (per savo profesinę karjerą parašęs 501 raportą), ir R. Darntonas, šįsyk taikliai, šmaikščiai ir populiariai juos komentuojantis. Skaityti įdomu: panašu, kad pirmą kartą imamasi mentalitetų istorijos, o ne dar vieno visiems jau žinomų faktų pergromuliavimo ir nebereikalingo pagrindimo. Sužinome ir gyvenimo tiesą, kad norintys išlikti intelektualai privalo susirasti valstybinę tarnybą, mat versdamiesi vien rašymu (ar panašia veikla) baigia gyvenimą kalėjimuose, skurde ir ligose.

Penktas ir šeštas skyrius bando nagrinėti tik besiskleidžiančius vis artėjančios revoliucijos simptomus. "Visos tikros revoliucijos suponuoja specifinę, su niekuo nesupainiojamą dvasios dispoziciją" (Jose Ortega y Gasset). Penktas skyrius skirtas Denis Diderot "Enciklopedijai", turėjusiai visiškai sugriauti pirmuose skyriuose aprašytą gyvenimo būdą, be to - atimti pažinimą iš dvasininkijos ir perduoti jį į intelektualų rankas. Bandoma paaiškinti, kokį poveikį darė viena ar kita šios knygos skelbiama idėja, tačiau atrodo, kad galop Darntonui šis kruopštus darbas nusibosta, ir jis prieina vienintelės išvados - esą "Enciklopedija" privedusi tautą prie Revoliucijos.

Besikeičiantį mąstymą R. Darntonas iliustruoja ir vadinamąja "skaitymo revoliucija". Čia autorius naudojasi "intensyvaus" (ta pati knyga skaitoma daug kartų) ir "ekstensyvaus" ("ryjamos" vis naujos knygos) skaitymo sąvokomis. Pasak Darntono, XVIII amžiuje pradeda įsigalėti "ekstensyvusis" metodas, vedantis prie mąstymo lūžio.

Iš esmės knygą skaityti malonu, tačiau įspūdis labai netolygus. Atrodo, jog nepaisant revoliucingo sumanymo - naujai išdėstyti XVIII amžiaus kultūros istoriją - autorius pirštą pakrutina tik keletą kartų, o visą laiką remiasi senomis tiesomis. Joms iliustruoti, tiesa, ištraukia vieną kitą linksmesnį pavyzdį, tačiau taip pat per daug nesivargina. Ne viename skyriuje pasitenkinama viena pagrindine istorija (atrankos kriterijai neaiškūs), skaitytoją įveliant į nesibaigiantį interpretacijų liūną. Trūksta ir mokslinio diskurso - kitų istorikų nuomonių. Tad vietomis knyga kelia nelabai rimto veikalo įspūdį. Aišku, autorius puikiai suvokia, kad XVIII amžiaus mąstymą restauruoti sunku, kad jis yra paniręs abstrakčiame "buvo", todėl ir interpretuoti galima bet kaip. Antra vertus, 280-yje puslapių išdėstyta pagrindinė mintis ne tokia jau nauja - audringai prasidedanti Šviečiamoji epocha kažkokiu būdu veikia mąstymą ir kultūrą.

Nors vietomis su trūkumais, knyga verta pasiskaityti. Neabejotina, jog lietuviai joje gali aptikti šiokių tokių analogijų su nūdienėmis savo realijomis. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Lietuvos valstiečių padėtis mažai kuo skiriasi nuo ano meto liaudies situacijos, kad žiniasklaidos pasakos yra tokios pat žiaurios kaip ir senosios, kad lietuviškasis "pure intellection" yra tradicionalistinis, kad pačių knygų niekas "ryte neryja" ir apskritai jų neskaito. Tuo ir džiaukimės - revoliucija čia nė nekvepia.

Šarūnas Monkevičius

 

Skaitytojų vertinimai


1382. Virginija2003-02-17 15:59
Vos pamačiusi šią knygą knygynuose, labai norėjau įsigyti, bet dabar jau abejoju. Ačiū.

15902. erika :-) 2010-03-06 18:56
geras

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:24:09 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba