SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-14 nr. 555

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Berankiojant modernizmo grūdus
7

Muzika 
• Živilė Stonytė
Pažintis
• Įdomu ir turininga
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų ir senų XX a. opusų sūkury
1
• Koncertas - sveikinimas jubiliejaus proga
• Rusų romansų vakaras
• in memoriam
Stasys Yla
2
• Speciali darbo grupė kurs Filharmonijos perspektyvinės veiklos modelį
• Lietuvos kamerinio orkestro įrašui - puikus įvertinimas
• Šokio spektaklis "boHema" - Oscaro Wilde`o išpažintis šokio scenoje4
• Kauno valstybinio choro sėkmė Romoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Neišvengiama realybė
5
• Albertas Murzagulovas
Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"
3
• Kristina Stančienė
Viena atkarpa
1
• Kristina Civinskienė
Nekeičiant žaidimo taisyklių
6
• PARODOS

Literatūra 
• Kornelijus Platelis
• Paminklas fotografijai
• Kačių istorijos2
• Knygų mugė Lietuvos parodų centre LITEXPO1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Detalės, kuriančios teatrą
• Ingrida Daunoravičiūtė
Kai žiūrovai juokiasi ar verkia
3
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Kriterijus - realybė
2
• Prarastos svajos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kriterijus - realybė

Laiškai iš Berlinalės

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Jo brolis"

Rytoj paaiškės Berlinalės laureatai. Kai rašau šias eilutes, festivalis jau įpusėjo. Konkursinė programa šiemet tikrai nespindi gerais filmais, bet spindi garsiais vardais: Renee Zellweger, Catherina Zeta-Jones, Richardas Geere`as pristatė atidarymo filmą "Čikaga", Nicole Kidman - "Valandas", George`as Clooney - "Soliarį" ir savo režisūrinį debiutą "Pavojingo proto išpažintys", Nicolasas Cage`as - "Adaptaciją"... Žvaigždžių šiemet užtenka, bet tikrai gerų filmų kol kas nemačiau daug. Iki šiol didžiausią įspūdį paliko Patrice`o Chereau "Jo brolis" ("Son frere"). "Intymumo" stiliumi sukurtas naujasis filmas pasakoja apie du brolius. Vyresnysis, šeimos pažiba ir visų numylėtinis, suserga sunkia liga - hemoragija. Liga suartina du brolius, nes jaunesnysis, su kurio homoseksualumu, regis, šeima taip ir nesusitaikė, rūpinasi sergančiu broliu tikrai pasiaukojamai.

Nufilmuotas tikroje Paryžiaus ligoninėje, net slaugės ir gydytojai filme - ne aktoriai, o realūs personažai, filmas tiesiog sukrečia savo tikrumu. Spaudos konferencijoje režisierius kalbėjo, kad kinas jam yra būdas priartėti prie realybės. Naujausiame filme realybė - gyvenimo, ligos, kūno - tarsi persmelkia kiekvieną filmo kadrą.

Tačiau iš tikrųjų filmas ne apie ligą, artėjimą prie mirties, o apie tai, kaip liga pakeičia žmonių tarpusavio santykius. Vyresnysis vis labiau atsisako kovoti su liga, o jaunesnysis vis labiau pasineria į ją. Labai svarbus filme jaunesniojo sapnas, kai jis atsiduria brolio bute ir jo ligos guolyje. Po truputį broliai tarsi susikeičia vietomis. Tas, kuris turėjo daugiau jėgų (pasak Chereau, "gyvenimas duoda viską vyresniajam broliui"), pasirenka mirtį.

Slogus ir tikroviškas Chereau filmas verčia diskutuoti apie kino ribas ir galimybes. Po daugybės dirbtinai sureikšmintų filmų, kurių kino kalba liudija Holivudo istorijų pasakojimo būdo pergalę net europietiškame kine, "Jo brolis" liudija, kad kino kalbos atsinaujinimo galimybės dar neišsemtos.

Įdomu, kad garsiausio pastarųjų metų lenkų filmo "Edis" ("Edi", rodytas "Forumo" programoje) režisierius Piotras Trzaskalskis po filmo peržiūros taip pat kalbėjo apie režisieriaus pareigą pareikšti savo požiūrį į realybę.

"Edis" - vienas šilčiausių ir optimistiškiausių filmų, kuriuos pastaruoju metu teko matyti. (Prisipažinsiu, kad net verkiau, nors negaliu prisiminti, kad būčiau verkusi kine bent jau pastaruosius dešimt metų.) Tai keista kino apie marginalus, budistinės parabolės ir Malcolmo Lawry romano "Vulkano papėdėje" parafrazė. Filmo herojus Edis kartu su draugu renka metalo laužą. Jie abu alkoholikai, susitaikę su savo gyvenimo skurdu. Edis mėgsta skaityti, todėl du mafijozai pasamdo jį padėti seseriai pasirengti egzaminams. Kai mergina pastoja, broliai apkaltina Edį...

Filmo intonacija skaidri ir kupina susitaikymo su gyvenimu. Tas susitaikymas duoda Edžiui tikrą laisvę, kartu laisvę daryti gerus darbus.

Nenuvylė ir labiausiai mano laukas konkursinis filmas - Stepheno Daldry "Valandos" ("The Hours"). Trijų moterų istorijos tarsi susipina tarpusavyje. Virginios Woolf knygos paveikia ir jaunutę amerikietę Laurą Braun (Julianne Moore), taigi ši meta šeimą (6-ojo dešimtmečio pradžioje tai nesuvokiama), kad gyventų savo gyvenimą, ir po kelių dešimtmečių nuo AIDS mirštantį jos sūnų rašytoją (Ed Harris), ir jo draugę (Meryl Streep), kuri kalba ponios Dalovei žodžiais.

"Valandos" kol kas turi didžiausią reitingą tarp žurnalistų. Manau, kad labai subtiliai Virginią Woolf suvaidinusi Nicole Kidman kol kas yra realiausia kandidatė į "Sidabro lokį" už geriausią moters vaidmenį. Beje, už vyro vaidmenį apdovanočiau Chereau filmo aktorius Bruno Todeschini ir Ericą Caravaca.

Rytų ir Centrinės Europos kino šiemet Berlinalėje mažoka, negelbsti net naujojo rusų filmo programa, į kurią įtrauktas senuoju šovinistiniu kinu mintantis TV serialas "Kaukazo ruletė". Lietuvių filmai šiemet tik mugės programoje: Audriaus Stonio "Paskutinis vagonas", Vytauto V. Landsbergio "Jonukas ir Grytutė", Janinos Lapinskaitės "Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis", Kristijono Vildžiūno "Nuomos sutartis".

"Baltic Films" stende dirbančios Aušra Duobienė ir Inesa Kurklietytė pasakojo, kad labai domimasi vaikų, jaunimo filmais. Į "Jonuką ir Grytutę" prisirinko pilna salė, bet, sako, pabaigoje liko tik trys žmonės. Stabiliai domimasi "Nuomos sutartimi", filmas per trumpą laiką nuo premjeros Venecijoje jau spėjo apkeliauti daugiau kaip 10 tarptautinių festivalių, netrukus bus rodomas net Australijoje.

"Baltic Films" stendą puošia Stasio Eidrigevičiaus plakatas. Šiemet buvo lietuvių eilė rengti priėmimą. Jis tikrai pavyko, nes atėjo daug skandinavijos šalių fondų, įvairių festivalių (Kanų, Oberhauzeno, Liubeko, Maskvos, Varšuvos ir kt.) atstovų.

Berlyne lietuvių kino kūrėjai ieško pinigų - susitinka su prodiuseriais. Aišku, kad pasisektų, reikia didesnių garantijų iš Lietuvos pusės, bet kas jas gali duoti.

Lietuvių kinui daug vietos skirta naujame Maskvoje leidžiamame žurnale "Kinoforum", kurį man davė Berlinalėje sutikta leidėja ir redaktorė Jelena Stišova. Žurnale išspausdintas net dar tebekuriamo Šarūno Barto filmo scenarijus. Tai tik vienas iš ženklų, kad lietuvių kinu tikrai domimasi.

Vakarais, kai pavargstu nuo šiuolaikiškų filmų, neriu į retrospektyvų sales: W.F. Murnau, garsiosios Honkongo studijos "Shaw Brothers"... Seni filmai turi stebuklingos galios, ypač kai juos lydi gyva muzika. Jie sugrąžina tikėjimą kino amžinumu.

Berlynas

 

Skaitytojų vertinimai


1389. from Russia2003-02-19 20:00
Ir ka gi cia dar pridesi,jei pats nebuvai ir negali nei asaros nulieti,nei rimtai pasvarstyti kartu su garbiais kritikais:)))

4800. Aušra :-) 2005-04-13 12:21
Labai jaukus, dvelkia sausakimšom kino salėm ir jų miela prietema ir verčia dar labiau mylėti kiną...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:24:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba