SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-14 nr. 555

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Berankiojant modernizmo grūdus
7

Muzika 
• Živilė Stonytė
Pažintis
• Įdomu ir turininga
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų ir senų XX a. opusų sūkury
1
• Koncertas - sveikinimas jubiliejaus proga
• Rusų romansų vakaras
• in memoriam
Stasys Yla
2
• Speciali darbo grupė kurs Filharmonijos perspektyvinės veiklos modelį
• Lietuvos kamerinio orkestro įrašui - puikus įvertinimas
• Šokio spektaklis "boHema" - Oscaro Wilde`o išpažintis šokio scenoje4
• Kauno valstybinio choro sėkmė Romoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Neišvengiama realybė
5
 Albertas Murzagulovas
Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"
3
• Kristina Stančienė
Viena atkarpa
1
• Kristina Civinskienė
Nekeičiant žaidimo taisyklių
6
• PARODOS

Literatūra 
• Kornelijus Platelis
• Paminklas fotografijai
• Kačių istorijos2
• Knygų mugė Lietuvos parodų centre LITEXPO1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Detalės, kuriančios teatrą
• Ingrida Daunoravičiūtė
Kai žiūrovai juokiasi ar verkia
3
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kriterijus - realybė
2
• Prarastos svajos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"

Albertas Murzagulovas

[skaityti komentarus]

iliustracija
1968 m.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje veikia Alberto Murzagulovo (Baškirija) tapybos darbų paroda ,,Baškirija - mano pirmoji tėvynė".

1968 m. rugpjūtį kelionėje į Kamčiatką A. Murzagulovas susipažino su lietuvių dailininkais Rimtautu Gibavičiumi ir Šarūnu Šimulynu. Tų pačių metų gruodį pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Nuo to laiko dailininkas nuolat lankosi Lietuvoje, bando dirbti su freska, keramika, metalu, medžio drožyba.

Šviesiam Rimtauto Gibavičiaus ir

Šarūno Šimulyno atminimui

Manęs dažnai klausia, kodėl Lietuva?

Du draugai iš seno anekdoto aiškinasi, kur geriau - rojuje ar pragare? Vienas ir sako: "Kam kas: rojuje - klimatas, pragare - bendruomenė"... Kai pasiilgstu "klimato", keliauju į Sibiro ar Tolimųjų Rytų taigą, galų gale imu baidarę ir leidžiuosi žemyn Baškirijos kalnų upėmis; kai pasiilgstu "bendruomenės" - važiuoju į Lietuvą...

Lietuvoje tikrai nesijaučiu esąs didelio ūgio - lietuviams esu iki peties, o kai noriu "pabūti lietuviu", važiuoju pas savo elnių augintojus į Šiaurę, ir jau jie man iki peties...

Per vieną iš mano parodų Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose, katalogo sudarytojas Algimantas Švažas prie pavardės užrašė "Čingis-Chanas", už tai, kalbama, "iš aukščiau" jam buvo pagrasinta kumščiu...

... Atsitiko tai prieš 34 metus. Mes, penki turistai iš Sterlitamako ir vienas "jaunas rašytojas" iš Ufos, ruošėmės kopti Kamčatkoje į Kliučevsko ugnikalnį. Netikėtai nepertoliausiai nuo savo palapinių pamatėme artėjant būrį augalotų barzdotų žmonių. Jų chromo auliniai buvo nušveisti iki blizgesio, tarpusavje jie kalbėjo nežinoma mums kalba. Paaiškėjo, kad tai lietuviai - irgi turistai. Nusprendėme "šturmuoti" vulkaną kartu. Po keleto dienų jau žinojome, ką reiškia "labas rytas", "laba diena" ir "labas vakaras". Jie mus iš pradžių vadino "baškirskoj konnicei", o, susipažinę artėliau, juokais ėmė pravardžiuoti "torbaganais" (tai prasmirdusių šio pusiasalio graužikų porūšis). O Rimtautas Gibavičius, vėliau tapęs man dailės mokytoju, praminė mane Čingis-Chanu. Ši pravardė man Lietuvoje prigijo iki šių dienų, nors Rimtautas jau seniai iškeliavęs anapus...

Buvome trisdešimčia metų jaunesni nei šiandien, degėme nekantrumu ir, beveik nepasirengę, dviem grupėmis ėmėme kopti aukštyn.

Tuoj pat prabilo ir aklimatizacijos stoka: grupė ištįso, ir netrukus kai kurie išvis ją paliko. Perkopiam snieguotąjį rėžį, prasideda tamsiai pilka pelenų zona. Paprastai kalnuose kuo aukščiau kopi, tuo labiau susmukęs ir suledėjęs sniegas, kol matai, kad kopi visišku ledu. Ugnikalniai, ypač retkarčiais nubundantys, įkaitina viršukalnių šlaitus, ir sniego jau ten nė su žiburiu nerasi. Jauti sieringų dujų kvapą, kvėpuoji vis sunkiau ir sunkiau. Koja kitą sykį smunka iki pat kelių, šlaito statuma verčia kepurnėtis ir kojomis, ir rankomis.

Aš - voros priekyje. Esu beveik 50 metrų atitrūkęs, o tai geras pusvalandis kelio. Kas dešimt žingsnių stabteliu, skaičiuoju iki dešimties, vėl dešimt žingsnių, ir taip, regis, be galo. Plaučiai drasko krūtinę, pulsas daužo lyg kūju per smilkinius.

Sėduosi į šiltus pelenus ir akimoju užsnūstu. Nubundu - viskas vėl iš naujo. Štai mes jau ir virš debesų. Neįprasta ir pasiutusiai gražu.

Va, nusigausiu iki viršukalnės ir tada jau gerai nusnausiu, kol užsiropš kiti.

Kalnuose dažnai taip būna - rodos, viršukalnė čia pat. Eini ir eini, o ji vis ten pat, kur ir buvus - vis čia pat ir čia pat. Gundo, todėl ir negali baigti kopti.

Kuo aukščiau, tuo pelenai karštesni.Vulkano iškvepiamos sieros dujos "suėdė" blizgančius lietuvių chromo batus. Po kopimo Šarūnas, atradęs kažkieno išmestus guminius batus, nusiavė ir sviedė į šalį savo kerzinius. Nupjovęs guminukų aulus perdarė juos į kaliošus. Mūsiškės kareiviškos "kirzuchos" išlaikė iki Geizerių slėnio.

Štai ir ji - viršukalnė! Išsižioję kraterio kraštai. Atsargiai žvilgteliu į ugnikalnio "vidurius", iš kur virsta kvapą gniaužiantys dūmai. Na, čia tikrai ramiai nepasėdėsi. Vos sulaukęs trijų saviškių (du liko šlaite - neįstengė įkopti), iššaunu signalinę raketą, kurios nematyti dūmų debesyje. Negirdėti ir šūvio garso, nes oras čia retas (ne juokai - 4750 metrų virš jūros lygio! Niekados aukščiau man nebus lemta pakilti). Mūsų vėliava su "Meridiano" ženklu, bet nėra kur ir kaip jos pritvirtinti, tad įvynioju į ją akmenį ir užkasu į karštus pelenus...

Leisdamiesi sutinkame tris lietuvius, jie įnirtingai šliaužia viršun. Vėliau Šarūnas man pasakys: "Jei ne jūs, niekados nebūtumėm įkopę."

Tada mūsų keliai išsiskyrė: mes keliaujam prie Ščapinskų šaltinių, po to iki Kronocko ežero ("Kamčatkos Baikalo"). Likusieji (lietuviai) eis šiauriau, ir, regis, mūsų keliai nebeturėtų susikirsti.

Po trijų dienų iš tolo matome - artėja mūsų link trys lietuviai, it kokie atsiskyrėliai per dykumą: Rimtas ir du broliai Šimulynai - Šarūnas ir Gediminas. Pasirodo, jų grupė skilo, ir šie trys atskalūnai nepanoro tęsti kelionės su saviškiais. Jie žinojo mūsų maršrutą ir panūdo vėl susitikti. Pasiprašė priimami į mūsų grupę. Tai tada Rimtas ir Šarūnas pasakė: "Žinai, Čingis-Chane, atvažiuok pas mus į Lietuvą... o ten..."

Ir tada mes pamėginome pravert ateities skraistės kraštelį.

Praeis dar daug metų, ir Lietuva pirmoji pripažins, kad esu menininkas po parodų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Mažeikiuose, Druskininkuose, Kretingoje, Klaipėdoje.

Septintojo dešimtmečio vidury už per dažnus mano vizitus į Lietuvą susidomės manim KGB ir ims klausinėti apie lietuvių menininkų požiūrį į Sovietų Sąjungą. "Sterlitamake yra keletas, kuriems nepatinka Tarybų valdžia, - atsakysiu, - o Lietuvoje tik keletas, kuriems ji patinka."

* * *

Lietuviai man buvo be galo įdomūs, ką ir besakytum - tauta, apie kurią žinojau tik iš nuogirdų. Tik vėliau sužinojau, kad Rimtautas - vienas žymiausių Lietuvos grafikų (ir ne tik Lietuvos), dėsto Dailės institute. Šarūnas - taip pat gerai žinomas skulptorius ir tapytojas.

Bet visa tai sužinojau daug vėliau, kai pirmąsyk atvažiavau į Vilnių. O iki to laiko ištisus dešimt metų buvau piešimo mokytojas be jokio dailės išsilavinimo. Suprantama, maniausi esąs dailininkas, juolab kad buvau įstojęs Maskvoje į Dailės ir grafikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Ant mano studento pažymėjimo buvo raidės MGZPI. Oro uosto kasose, norėdami gauti bilietui nuolaidą, mes taip iššifruodavome tas raides: "Moskovskij Gosudarstvennyj Zubo-Proteznyj Institut".

Rimtas su Šarūnu tapo pirmaisiais mano dailės mokytojais - ir ne tik dailės. Dabar suprantu, ką jie turėjo pamanyti, kai pasisakiau esąs dailininkas. Ir dar daug metų, gal ir iki pat šiol, dažnai stebinu lietuvius savo laukiniu mentalitetu, kurį jie atsargiai stengdavosi sukultūrinti ir sulietuvinti.

Nežinau, kaip man tai pavykdavo, tačiau, anot Šarūno, buvau visai geras mokinys. Besimokydamas Maskvoje prieš kiekvieną sesiją važiuodavau į Vilnių pasitarti ir parodyti savo kontrolinius darbus Gibavičiui, Valaičiui, Šimulynui ir kitiems lietuvių dailininkams, kurie man buvo dideli autoritetai. Tik po jų "peržiūros" jau veždavau savo darbus į Maskvą profesoriams.

Ir "pūvančių Vakarų" įtaka man nepraėjo perniek. Jau ketvirtame kurse ėmiau konfliktuoti su Maskvos profesoriais, o penktajame už tapybą ėmiau gauti dvejetus.

Na, tai, kas ir turėjo atsitikti, atsitiko per valstybinį tapybos egzaminą. "Neįdomiai" aprengtą moterį modelį "neįdomiai" pasodino ant kėdės. Aš savo drobėje ją "perrengiau" ir "persodinau", ir rezultatas buvo "2". Diplomą vis dėlto davė, nes atsižvelgė į piešimo pažymį.

Jaunystėje turėjau naivumo "šiauštis", "draskytis": tai mėginau patekti į zoninę "Socialistinio Uralo" parodą, tai stengiausi įstoti į Dailininkų sąjungą. Žiuri, vertindama mano paveikslus, pavartodavo tokius epitetus: "tapyba pro matinį stiklą", "...pro polietileną" ir t.t.

Kartą savo draugui fotografui Vytautui Luckui, kuris prasitarė apie mano tapybos "ryškumą", pasakiau: "Mano tapybai reikia gero apšvietimo ir gerų akių. Mano paveikslais galima būtų tirti šauktinių daltonizmą".

- Rusija liktų be armijos, - nusijuokė jis.

Ir baigęs institutą vis veždavau savo darbus parodyti lietuviams. Kartą Šarūnas man ir sako:

- Laikas jau tau būtų rengti parodą.

- Čia? Padėsi?

- Aišku, - atsakė, nors įtariu, kad taip niekuo ir nepadėjo.

Taigi 1975-aisiais Vilniuje buvo surengta pirmoji mano paroda. Pasirodė spaudoje keletas straipsnių, o "Švyturio" žurnalas įdėjo viršelyje trijų mano paveikslų reprodukcijas. Tik vėliau supratau, kad Šarūnas ugdė ir mokė mane savarankiškumo.

* * *

"Puikusis mūsų devynetas" nusprendžia porą dienų palepinti savo pavargusius kūnus karštose Ščapinskio geizerių voniose. "Vonios" - gana stipriai pasakyta. Prie miško trobelės visai po langais išraustos trys ar keturios duobės, jų šonai sutvirtinti lentomis, ir geriausiu atveju jos primena geldas, kuriose gali ne tik sėdėti, bet ir atsigulti. Prie kiekvienos geldos pritvirtintos lentelės, ant kurių cheminiu pieštuku užrašyta šaltinio temperatūra: 24o, 36o, 42o, 48o. Tokiose gydomosiose voniose mirkti, matyt, reikėtų saikingai, o mes turškėmės nuo ryto ligi vakaro. Negana to, ir trobelėje laukė siurprizas - pusmaišis miltų. Mūsų maisto atsargos jau buvo visiškai besibaigiančios. Pats skaniausias delikatesas mums būdavo "lepioškos", kurias kepdavome vakarienei. Lietuviams šis mūsų patiekalas buvo tikra naujiena. Atrodo, "lepioškos" jiems patiko, tačiau nuo šimtgraminės bandelės ilgai sotus nebūsi. Tokios buvo žygio normos. Ir še tau - pusmaišis miltų. Kiekvienas gali keptis sau "lepioškų", kiek širdis geidžia. Tačiau be aliejaus, nes jo ištekliai buvo beveik pasibaigę. Į žygį mes visados imdavome žuvies taukų savo kerziniams batams tepti, kad nepraleistų drėgmės. Ir neišrankūs "baškirai" kaip mat nusprendė kepti "lepioškas" ant žuvies taukų. Lietuviai valgo tuos papločius, stengdamiesi neparodyti pasišlykštėjimo.

Priėjus Kronocko ežerą, mūsų laukia dar viena "likimo dovanėlė"- aptinkame geologų stovyklą. Žmonių - nė gyvos dvasios. Palapinės, dėžėse - kalnai produktų, virtuvėje - blynai, kepta žuvis. O mūsų kuprinėse - tik česnakai ir lauro lapai. Aštuoniolika alkanų akių tiesiog apstulbo nuo maisto gausybės.

Palieku geologams raštelį, atsiprašau, paaiškinęs, kas tokie, ką suvalgėm ir ką pasiėmėm su savim. Jei turėtų pretenzijų, nurodau, kur galėtų mus surasti.

Einam ežero krantu per didelius šlapius apsamanojusius akmenis. Per tūkstantmečius akmenys nusigludino ir tapo panašūs į biliardo kamuolius. Eiti per juos net labai nepaprasta. Tolėliau nuo kranto - kedrų tankynė. Tokie mažaūgiai kedrai - žmogaus ūgio neįžengiama krūmų siena. Beviltiška ir stengtis - braukis nesibrovęs, netekęs vilties vis tiek grįši atgal.

Tęsiam kelionę šokinėdami nuo akmens ant akmens. Iš už nugaros perduoda, kad Rimtas paslydo nuo akmens ir stipriai pasitempė kojos raumenį. Toliau eiti nebegali. Kuo greičiau reikia grįžti į geodezininkų gyvenvietę ir pamėginti evakuoti sužeistąjį.

Iki tamsos privalau spėti iki gyvenvietės. Varau pirmas, už manęs - "ilgakojis" Šarūnas. "Įjungiu trečiąją pavarą", tačiau lietuvis beveik neatsilieka. Esu patyręs ėjikas, bet lietuvis pasirodė irgi kietas riešutėlis. Po valandos lenktynių suprantu, kad Šarūnas neatsiliks. Susigretinam, išsišnekam. Sutemo juoda Kamčatkos naktis. Virš galvos žvaigždės, priekyje - neryškūs Kronocko ugnikalnio kontūrai. Ir reikėjo likimui mus - vieną iš Pabaltijo, kitą iš Uralo - suvesti pačiam "pasaulio pakrašty". Tada ir prasidėjo mūsų draugystė.

Į gyvenvietę atkakom vidurnaktį. Kiek vėliau ir - kiti grupės nariai. Pernakvojam apleistoje troboje, o ryte su broliais Šimulynais einame pas ekspedicijos vadovą. Tuščią trobesį mums suteikti atsisakė. Pirtis? Maudykitės ežere. Maisto? Pasigaukit žuvies. Katerio irgi nepažadėjo.

Mūsų "baškiriška" grupė, suprantama, turėjo ir savo uniformą: marškiniai, kelnės, auliniai batai ir estiška balta kepuraitė su snapeliu ir užrašu "Tallin". Mes, apimti patriotizmo, ant Talino užsisiuvome savą užrašą "Sterlitamak".

Broliai man pasakė, kad ekspedicijos viršininkas - estas. Daug negalvodamas nuplėšiau nuo kepuraitės "Sterlitamaką" ir vėl einu pas viršininką su estiška kepure. Jis nusišypso, ir - norit tikėkit, norit - ne, viską kaip mat sutvarko.

Perpiet parsivežėme Rimtą su ištinusia koja ir sutarėm, kad jį paims lėktuvas, kuris skris už trejeto dienų į Petropavlovską-Kamčatką. Norėjau juo atsikratyti. (...)

Kitas mano susitikimas su Lietuva įvyko 1969-aisiais, kai Rimtas su Šarūnu pasikvietė mane į Vilnių sutikti Naujųjų. Ir nuo tada mano gyvenimas tarytum pasidalijo į dvi dalis: iki pažinties su Lietuva ir po. Tiksliau - be Lietuvos ir su ja.

Bet tai jau kita istorija.

Iš rusų k. vertė Liudvikas Jakimavičius

 

Skaitytojų vertinimai


1377. tamerlanas2003-02-17 09:47
Tekstas lux, bet kaip į TEATRO darželį įžygiavo? Gal garbioji el. redakcija Valentiną su Balandžio 1-ąja suženijo? Tai greit dailės skyriuje dainuosime, o teatro smėlio dėžėn Jakimavičius atsives Timūrą su visu būriu?

1379. el redakcija2003-02-17 15:33
Tamerlandui --- el redakcijos klaida, kurią ištaisėm.

1383. Tarburlaine the Great (gim.1587), CH. Marlowe sūnus2003-02-17 17:48
Dėkui, el. redakcija. Ir aš stengsiuos savo klaidas taisyt.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:24:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba