SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-02-14 nr. 555

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Berankiojant modernizmo grūdus
7

Muzika 
• Živilė Stonytė
Pažintis
• Įdomu ir turininga
• Vytautė Markeliūnienė
Naujų ir senų XX a. opusų sūkury
1
• Koncertas - sveikinimas jubiliejaus proga
• Rusų romansų vakaras
• in memoriam
Stasys Yla
2
• Speciali darbo grupė kurs Filharmonijos perspektyvinės veiklos modelį
• Lietuvos kamerinio orkestro įrašui - puikus įvertinimas
• Šokio spektaklis "boHema" - Oscaro Wilde`o išpažintis šokio scenoje4
• Kauno valstybinio choro sėkmė Romoje2
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Černiauskaitė
Neišvengiama realybė
5
• Albertas Murzagulovas
Kaip aš tapau "Čingis-Chanu"
3
• Kristina Stančienė
Viena atkarpa
1
• Kristina Civinskienė
Nekeičiant žaidimo taisyklių
6
• PARODOS

Literatūra 
• Kornelijus Platelis
• Paminklas fotografijai
• Kačių istorijos2
• Knygų mugė Lietuvos parodų centre LITEXPO1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Detalės, kuriančios teatrą
• Ingrida Daunoravičiūtė
Kai žiūrovai juokiasi ar verkia
3
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kriterijus - realybė
2
 Prarastos svajos1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Prarastos svajos

nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Prarastų svajonių sala"

Puikus Roberto Rodriguezo ritmo pojūtis ir sugebėjimas režisuoti "lemtingus atsitiktinumus" dažnam kino mėgėjui asocijuojasi su tokiais filmais kaip "Desperado" ir "Nuo sutemų iki aušros". Dabar į ekranus sugrįžta šnipų vaikučiai - "Prarastų svajonių sala" ("Spy Kids 2: The Island of Lost Dreams", JAV, 2002). Šį kartą Karmen ir jos broliukas Džunis ne tik kovoja su blogiu, bet ir konkuruoja su daug įžūlesniais jaunais šnipeliais, proteguojamais visagalio tėtušio.

Filmo pradžia - pati intensyviausia ir labiausiai intriguojanti. Staigi veiksmo ir aplinkos kaita, žaibiškos reakcijos, puikus šnipų tėvelių - Gregorio (Antonio Banderas) ir Ingrid (Carla Gugino) - tango prašmatniame pobūvyje. Ir ne mažiau įspūdingas šnipų vaikučio šokis su jaunąja prezidentaite. Po pusvalandžio maloni įtampa ima slūgti ir prasideda tiesiog smagios pramogos. Vaikai iškeliauja "vykdyti užduoties" (kurią nušvilpė konkurentai, bet už tai atsilyginama išsiunčiant juos pas dykumos kupranugarius), o tėvai su seneliais skuba jiems į pagalbą.

Rodrigezo triukas visai paprastas - jis pasimėgaudamas spraudžia veiksmo filmą į vaikiškus drabužėlius, nepamiršdamas galingos amunicijos paversti karoliukais ir čiulpinukais. Toks "kietas" suvaikėjimas negali nelinksminti, juolab kad visos nerealios užduotys atliekamos rimtu veidu. Šį kartą reikia atgauti nepaprastos galios prietaisą, nes jį pasitelkę piktavaliai (kaip visada!) grasina pavergsiantys žmoniją.

Veiksmas greitai persikelia į egzotiškų padarų apgyvendintą salą. Čia susitinkame su Stevo Buscemi suvaidintu daktaru Romero. Jis ekspermentuodamas netyčia paleidžia į pasaulį monstriškų būtybių: beždžionę-vorą, paukštį-gyvatę ir panašių ropojančių bei skraidančių nelaimių. Išsigandęs savo sutvėrimų, jis pats slapstosi požemiuose - toks "kuoktelėjęs" kūrėjas kūrinių nelaisvėje. Tik jis gali padėti į šią jokių prietaisų nefiksuojamą salą patekusiems šnipų vaikučiams. Šie irgi nelieka skolingi - įtikina įsibaiminusį mokslininką susitikti su savo tvariniais. Ką ir bekalbėti - išsišiepęs Buscemi veidas kompiuterinės šeimynos apsupty graudina iki ašarų. Beveik Nojus, iš laivo tamsos išlipęs į krantą su "žvėrimis, gyvuliais ir žvėreliais"...

Apie fantastinius nuotykius saloje - nė žodžio. Kas nori linksmo savaitgalio su vaikais (greičiau - su tėvais, juk dabar vaikai vedasi tėvus į kiną), pamatys patys. Gal antrasis filmas apie šnipų vaikučius ir nepasiekia pirmojo "emocinių gelmių", bet pasižiūrėti jį tikrai smagu. Ypač pradžiugino filmo pabaiga, kurioje šnipų dukrelė Karmen išstumiama į sceną dainuoti popso priešais staugiančią paauglių minią. "Bet juk aš nemoku!" - rėkia ji išsigandusi. "O šiais laikais ir nereikia mokėti, - paaiškina visažinis mechanikas. - Čia stebuklingas mikrofonas - tiesiog rėk ir dainuosi ne blogiau už Britney Lopez"...

Apie prarastas svajas kalbama ir režisieriaus Igorio Maslenikovo filme "Laiškai Elzai" (Rusija, 2002). Tačiau šis pasakojimas anaiptol nėra juokingas, ką rodo ir melodramos žanras. Pagrindinė veikėja Olga (Julija Marvina) gyvena paveiksliškame XIX a. dvare ir pati atrodo lyg atplazdėjusi iš akvarelės - ilgos šviesios suknios, egzaltuotos emocijos. Greitai pradeda aiškėti, kad šeimos idilė, jodinėjimas žirgais po išpuoselėtą peizažą ir visus žmonos įgeidžius pildantis vyras tėra neperregimas žiaurios realybės paviršius. Išskirtiniu dėmesiu ir dovanomis lepinama romantiška žmona iš tiesų yra savo gerokai vyresnio ir neaiškiame versle besisukančio vyro įkaitė. Filmas kiek ilgokai rodo jaunosios damos "sąmonėjimą", nors tas žodis, kaip vėliau paaiškės, čia nelabai tinka. Galiausiai vyrą nušauna banditai ir prasideda protu nesuvokiamos Olgos odisėjos. Jos geraširdišku naivumu pasinaudoja apsukri dvaro šeimininkė, atsikrausčiusi į apleistus rūmus su visa šeima ir išpuoselėtus gėlynus mikliai pavertusi daržovių lysvėmis. Galiausiai puslaukinis jos žentas vos neišprievartauja naivios našlės, ir ši vienais naktiniais bėga nuo jo per visą miestelį iki pat išplaukiančios jūreivių valties. Toliau istorija vyniojasi pagal principą "nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo".

Visą tą laiką Olga rašo laiškus Elzai, kuriuose susipina romantiškos fantazijos ir egzaltuotas jaudulys, poezija ir atšiaurūs gyvenimo faktai. Ji kaip drugys blaškosi ankštame, tinkle, o jos daili išorė tiesiog masina vyrus, kurie, deja, nesugeba suprasti jos vidinio pasaulio. Vienintelis lėlių teatro artistas pajunta artimą sielą, bet ir tą buvęs vyras spėjo išvyti nežinia kur. Ilgainiui paaiškėja, kad Olga - iš tiesų ne šios žemės gyventoja, kad ji visiškai nesugeba prisitaikyti prie laukinių "kovos už būvį" sąlygų ir beviltiškai sutrinka susidūrusi su pragmatiniu išskaičiavimu bei materialine nauda pagrįstais santykiais.

Galiausiai Olga atsiduria ten, iš kur ir buvo paimta savo galingojo globėjo - psichiatrinėje ligoninėje. Elza - viena iš jos gyventojų. Tačiau filmas įdomus ne kaip pamokanti istorija, o veikiau kaip bandymas apčiuopti ribą, skiriančią kūrybingumą ir fantaziją nuo beprotybės. Ir parodyti tuos beveik nepastebimus įsivaizduojamo ir "realaus" gyvenimo perėjimus ne kaip efektingas scenas, o kaip paprastas situacijas. Sulipdyti trūkčiojantį (sielos?) peizažą iš kasdienybės atplaišų.

Simonas Ližė

 

Skaitytojų vertinimai


12262. azuolas :-) 2008-01-05 20:23
geri vaikai atsakau gerai pavaro

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:23:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba