SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-22 nr. 544

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Nuo Vilnios krantų
13
• Meno kritikų konferencija11

Muzika 
• Rūta Šalnaitė
Apgaubti tamsios auros
• Rūta Gaidamavičiūtė
Erdvė diskusijoms
26
• Vaclovas Juodpusis
Tvirtu žingsniu
• Siekiantys tobulybės
• Naujas puslapis mūsų atlikėjų diskografijoje
• Lietuviškos muzikos obojui antologija1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Žemaitis tarp Vakarų ir Rytų
2
• Virginija Januškevičiūtė
Miesto žymėjimas
• Metamorfozių labirintais2
• PARODOS

Literatūra 
• Michael Augustin1
• VAKARAI1

Teatras 
 Ramunė Balevičiūtė
Kodėl jų ne dvylika?
• Daiva Šabasevičienė
Spektakliai kaip darbo pradžia
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Niekas nėra tobulas šioje tobuloje šalyje
• Revolveriai ir kultūra
• "Penki draugai iš Niujorko"
• "Periferijos" dovanos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS8

Anonsai 
• Mieli "7 meno dienų" skaitytojai!
• Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41)
"Penki draugai iš Niujorko":
• Kultūros ministerija
• Kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Kodėl jų ne dvylika?

Jaunimo teatras vaikams

Ramunė Balevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio
D. Matvejevo nuotr.

Jaunimo teatras, bene daugiausiai iš visų valstybinių teatrų skiriantis dėmesio vaikams, šįkart pakvietė į neeilinio vaikiško spektaklio premjerą. Vis dar neišblėsus polemikos dėl "teatro be pasakų" įkarščiui, "jaunimiečiai" rado saliamonišką sprendimą: prozininkės ir dramaturgės Renatos Šerelytės jie paprašė sukurti pjesę pagal stebuklinę lietuvių liaudies pasaką "Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių". Toks sumanymas lyg teiktų galimybę pačiu priimtiniausiu vaikams būdu sujungti tautosakinę išmintį su šiandienos realijomis. Viena pirmųjų Šerelytės pjesių (skirta vitražinių lėlių teatrui) "Žvakelė Šv. Pranciškui" irgi remiasi lietuvių liaudies pasaka. Remiasi, tačiau visai neprimena paprastos inscenizacijos. Konfliktų ir personažų traktuotes persmelkia subtilus autorės ironijos jausmas ir sugebėjimas nekvestionuojamas vertybes iškelti nedidaktiškai ir nesentimentaliai, išvengiant kategoriško pasakoms būdingo skirstymo į gera ir bloga. Šerelytės pjesėse tikrovė švelniai ir mįslingai susipina su dvasių, angelų ir net mirties pasauliu. Nepaprastai patrauklus šis savitas archajiškumo, mitologijos, mistikos ir šiuolaikiškumo derinys. Be to, svarbu tai, kad autorė randa būdą kalbėti apie dalykus, kurie vaikų teatre ne itin dažni arba net laikomi tabu, - liūdesį, netektį, mirtį.

Išmokusi Heleen Verburg pamokas, statydama "Tėvus ir kiaušinius", režisierė Ramunė Kudzmanaitė panašiai dirbo ir su naująja Šerelytės pjese. Tiksliau, režisierė ir pjesės autorė repeticijose dirbo kartu. Stebint scenoje galutinį to darbo rezultatą, susidaro įspūdis, kad dramaturgė "vardan to šiuolaikiškumo" ir "patogesnių", lengviau įgyvendinamų sceninių sprendimų paaukojo dalį savo vaizduotės ir stiliaus savitumų. O, pavyzdžiui, kai kurie "mistiškieji" personažai, kurių paskirtis pjesėje labai aiški ir svarbi, - Motinos šešėlis, laumės - spektaklyje niveliuojasi. Sceniniame "Juodvarnių" variante "pasakiškumas", o drauge su juo ir lyrizmas gerokai prislopintas. Atrodo, Kudzmanaitei labiausiai rūpėjo "kitokio" teatro vaikams keliami tikslai: nieko neiliustruoti, saldžiai nenuglaistyti, sugriauti visus štampus. Todėl scena, kaip ir spektaklyje pagal "Tėvus ir kiaušinius", visai tuščia, tik virš jos pakabintas didžiulis ratas su dvylika paukščių sparnų (dailininkas Marijus Jacovskis). Visi atributai, apibūdinantys vietą, ar kiti reikalingi "rekvizitai" sukuriami čia pat, prieš žiūrovų akis. Taip iš ilgų medinių strypų atsiranda ir miškas, ir eglė, kurioje dvylika metų turi tupėti Elenytė, ir Paukštė Naktinyčia. Kūdikėlius atstoja baltos pagalvėlės, Raganos pakištus šuniukus - juodos. Tačiau šis žaidimas su daiktais neprilygsta aktorių žaidimui su savais personažais. Nors akivaizdžiai stengtasi Giedriaus Arbačiausko Karalių padaryti "nekarališką", o Astos Baukutės Čičmekų karalaitę-raganą - "neraganišką", tačiau jie išėjo jokie. Tie patys aktoriai vaidina po keletą personažų, bet jie, pristigus išradingumo ir improvizacijos, vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Jei aktorių vaidyba sugebėtų užburti vaikus, neabejoju, kad jie mielai sutiktų su visomis atvirai sąlyginio teatro taisyklėmis, ir tada skaičiuoti pramokęs pyplys piktai nekumščiuotų mamos: "O kodėl brolių ne dvylika?" Nors spektaklio pavidalas lyg ir kitoks, tačiau nepasikeitė svarbiausia - aktorių požiūris į personažus. Tuščioje erdvėje, kurioje nėra už ko pasislėpti, aktoriai dangstosi "atidirbtais" juokeliais, nenuoširdžiomis, infantilokomis intonacijomis.

Daugiausia klausimų kyla dėl Elenytės. Atrodo, ji - pagrindinis koziris prieš įsivaizduojamą pasakos personažo naivumą ir neva neįtikimą herojiškumą. Rasos Marazaitės dvylikos brolių sesuo Elenytė - iš akies traukta spaliukė (lyg būtų atėjusi tiesiai iš neseniai per Naujosios rusų dramaturgijos forumą rodyto Presniakovų "Kūno atėjimo" skaitymo). Nei jai rūpi tie juodvarniais paversti broliai, nei ką, bet jei Auklė (Aušra Pukelytė) liepia eiti jų ieškoti - niekur nedingsi, reikia eiti. Ir eglėje nebyliai kiurksoti dvylika metų - oi, kaip nesinori... Aišku, "normaliai" samprotaujant, kam gi tai patiktų, bet tuomet apie ką yra spektaklis? Vadinasi, blogis nugalimas tik atsitiktinai, netyčia? Puiku, kad Šerelytės pjesės pasaulis nėra tik juodas ir baltas, kad kai kurias dramatiškas peripetijas ji perteikia paradoksaliai, kad nevengia ironijos, nebijodama likti vaikų nesuprasta. Tačiau meilės ir pasiaukojimo idėjos ji netravestuoja, ir Elenytė jos pjesėje kovoja ne tik su apykvaiše Ragana, bet su visu "antgamtiniu" pasauliu, kuris režisierei, matyt, pasirodė pernelyg "nešiuolaikiškas".

Kažkodėl daugelio vaikiškų spektaklių pabaigos būna nevykusios. Tarsi spektaklio kūrėjai, staiga pajutę, kad viskas pernelyg užsitęsė, bet kaip sukombinuoja laimingą atomazgą, ir tada visi lengviau atsidusę smagiai šoka ir dainuoja. "Juodvarnių" finalas kitoks. Elenytė su Karalaičiu (Sergejus Ivanovas) išbėga į kiną, o tarnai, niūniuodami lopšinę, džiausto vystyklus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:23:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba