SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-22 nr. 544

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Nuo Vilnios krantų
13
• Meno kritikų konferencija11

Muzika 
• Rūta Šalnaitė
Apgaubti tamsios auros
• Rūta Gaidamavičiūtė
Erdvė diskusijoms
26
• Vaclovas Juodpusis
Tvirtu žingsniu
• Siekiantys tobulybės
• Naujas puslapis mūsų atlikėjų diskografijoje
• Lietuviškos muzikos obojui antologija1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Žemaitis tarp Vakarų ir Rytų
2
• Virginija Januškevičiūtė
Miesto žymėjimas
 Metamorfozių labirintais2
• PARODOS

Literatūra 
• Michael Augustin1
• VAKARAI1

Teatras 
• Ramunė Balevičiūtė
Kodėl jų ne dvylika?
• Daiva Šabasevičienė
Spektakliai kaip darbo pradžia
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Niekas nėra tobulas šioje tobuloje šalyje
• Revolveriai ir kultūra
• "Penki draugai iš Niujorko"
• "Periferijos" dovanos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS8

Anonsai 
• Mieli "7 meno dienų" skaitytojai!
• Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41)
"Penki draugai iš Niujorko":
• Kultūros ministerija
• Kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Metamorfozių labirintais

Pokalbis apie internetinį meną

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kristina Inčiūraitė

Apie naujųjų medijų meną kalbasi šiuo metu Kylyje gyvenantis tinklo menininkas Mindaugas Gapševičius ir Kristina Inčiūraitė, ŠMC rengiantys grupinę tinklo meno parodą "Metamorfozė".

Kristina Inčiūraitė: Kalbinu tave kaip vieną iš nedaugelio Lietuvos internetinio meno kūrėjų. Kaip manai, kodėl internetinis menas Lietuvoje nepopuliarus, palyginti su kitomis šiuolaikinio meno formomis - instaliacija, fotografija, video- menu? Juk internetas yra labili produkavimo, publikavimo, platinimo, viešinimo, komunikavimo, vartojimo ir kritikos priemonė. Ji gali kur kas lengviau ir patraukliau nei kitos vizualaus meno rūšys modifikuoti menininko, žiūrovo, kuratoriaus, institucijos statusą bei jų tarpusavio santykį.

Mindaugas Gapševičius: Lietuva tikrai nėra viena iš tų šalių, kur tinklo menas nenaudojamas kaip išraiškos priemonė. Čia yra pakankamai gera dirva tinklo menui - tarkime, ŠMC iniciatyva įkurtas "Info Lab`as" arba Kaune esantis Šiuolaikinio meno informacijos centras bei tame pačiame mieste kasmet rengiamas multimedijų meno festivalis. Tinklo menas, arba plačiau - naujųjų medijų menas, nėra populiarus dėl labai paprastų priežasčių: pirma, menininkai nelabai imlūs techniniams dalykams (prisiminkime kad ir videomeną, paplitusį tik po keleto dešimtmečių trukusios "nepripažintų" menininkų praktikos). Antra, galerijos nėra suinteresuotos naujomis išraiškos priemonėmis. Žiūrovą, taip pat ir patį menininką reikia paruošti naujovėms. Be to, naujosios medijos dar nėra komercinio meno dalis, skaitmeninio meno autorinės teisės dar nėra apibrėžtos.

K. I.: Teisingai sakai - patys menininkai nėra pasiruošę mokytis gana sudėtingos kompiuterinės techninės kalbos. Programavimo virtuvė yra nuobodi - kam disciplinuotai mokytis konvertuoti vizualumą į neaiškius kodų makaronus. Juk kur kas paprasčiau paspausti kameros "record" mygtuką, mėgaujantis garuojančiu bohemos sultiniu. Tačiau virimas savose sultyse turi savo ribas. Vizuali menininkų kalba gali būti integruota į virtualią tinklo erdvę. Darbas keliose dimensijose, pvz., videoerdvėje ir internetinėje, praplečia abiejų galimybes, saviraiškos ratą. Aišku, lietuviai čia ne naujokai - yra įdomių lietuviškų projektų pavyzdžių. Vienas ryškiausių ir įdomiausių - Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas (www.transaction.lt). Kita vertus, kalbant apie šiuos menininkus, gali kilti problema "sviestas sviestuotas", kai vienu metu rodoma ir konkreti, ir virtuali kolekcija (pastaba aplankius "Documenta").

Tada iškyla kitas klausimas - gal naujosios medijos projektai yra paprasčiausia informacija, o ne menas? Gal internetiniai projektai iš esmės susiję su informacinės visuomenės struktūra, bet ne su vizualiu menu, kuris reflektuoja sociumą apskritai? Gal čia ir glūdi internetinio meno nepopuliarumo tarp menininkų priežastys?

M. G.: Labai įdomu, kad mini Nomedos bei Gedimino Urbonų projektą. Viskas priklauso nuo to, kaip patys menininkai interpretuoja kolekcijos išplėtimą į internetinę erdvę. Mano supratimu, jų internetinė "Transaction" versija nėra darbo dalis, o tik jo dokumentacija, kadangi ji nei papildo, nei paneigia fizinės instaliacijos. Kita vertus, tai nėra tinklo meno (net.art) pavyzdys, kur, mano požiūriu, turi būti bent jau dviejų elektroninių mašinų sąveika. Bet kodėl gi nepripažinti šio darbo? Jis yra labai gera reklama visai videoinstaliacijai. Tuo internetinė erdvė ir skiriasi nuo senųjų medijų - menininkai turi galimybę prisistatyti tarptautinėje erdvėje be institucijų pagalbos, turint galvoje tai, kad daugybė interneto paslaugų tiekiamos veltui.

Man labai patiko tavo posakis "mokytis konvertuoti vizualumą į neaiškius kodų makaronus". Be abejo, niekas neverčia mokytis - naujosios medijos kuo puikiausiai dera šalia tradicinių išraiškos priemonių, tokių kaip architektūra arba tapyba. Tačiau galima mokytis konvertuoti "neaiškius kodų makaronus" į vizualumą. Ne paslaptis, kad "Matricoje" bei daugelyje kitų filmų šis principas buvo itin sėkmingai pritaikytas. Konvertavimo principas labai sėkmingai taikomas ir naujoje vj (video jockey) kultūroje.

iliustracija
Mindaugas Gapševičius

K. I.: O kaip šis principas taikomas meno institucijų erdvėse?

M. G: Tinklo meną, egzistuojantį internete, geriausia žiūrėti darbe arba namuose esančiame monitoriuje. Jis dažniausiai perkeliamas į galerijos erdvę arba jai pritaikomas pasitelkiant į pagalbą gidus. Pavyzdžiui, tinklo meno darbų pristatymas "Documenta X" arba "Ars Electronica" parodose, naujųjų medijų muziejuje Karlsrujėje arba JAV muziejuose. Tinklo projektai, reikalaujantys fizines erdvės, mieliau priimami saugoti arba demonstruoti institucijose dėl paprastų priežasčių - jie yra tiesioginiai instaliacijų tradicijos tęsėjai. Tiesa, jie dažnai reikalauja ir daugiau investicijų.

K. I: Tavęs klausydamasi, aš irgi bandyčiau subjektyviai apibrėžti naujų medijų panaudojimą kultūrinėje institucionalizuotoje ar neinstitucionalizuotoje plotmėje. Pirma, internetinių puslapių, svetainių ar portalų kūrimą, vienaip ar kitaip susijusį su egzistuojančiu menu, galėtume pavadinti menu internete. Jis daugiausiai susijęs su informacijos skleidimu (Urbonų "Transaction"). Puslapis internete paprastai yra prižiūrimas ir atnaujinamas neįveliant interaktyvumo, būdingo tinklo menui. Internete menininkai gali pristatyti savo kūrinių dokumentaciją, o kolekcininkai - parduoti tradicinį meno kūrinį virtualiose mugėse - čia menininko statusas yra svarbus ir negi tradiciškai egocentriškas. Institucionalizuoti tokių internetinių projektų net nebūtina, nes paprastai fizinėje erdvėje jie turi savo atitikmenis - tai dažniausiai tėra virtuali fizinio reiškinio ar struktūros (institucijos, meno kūrinio, menininko, etc) reprezentacija ar jos įvaizdis.

Antra, tinklo meno projekte naudojama tam tikra programinė įranga, per kurią jungiantis mažiausiai keliems žmonėms / kompiuteriams, virtualioje erdvėje vyksta tam tikro proceso transformacija. Taip skatinama tiesioginė, nereprezentatyvi komunikacija, kuri niveliuoja autoriaus statusą. Šios į tinklą besijungiančios, dažniausiai anoniminės menininkų grupės gali būti meno institucijos ar korporacijos alternatyva simboliniu lygiu. Tiesiog tai kitokio tipo eksperimentinė, nelinijinė struktūra. Ji, pasak Natale Bookchinos ir Alexei Shulgino, bent jau teoriškai "institucionalizuojama" tam tikroje kultūrinėje kilpoje: "dirbk už institucijos ribų, tvirtink, kad institucija yra žalinga, mesk iššūkį institucijai, ardyk instituciją, įeik į instituciją, pritrauk dėmesį į instituciją, permąstyk instituciją, dirbk institucijoje". Iš to galėtų išplaukti trečias dalykas - tai tinklo meno adaptavimas institucijose, kuriose dažnai vartojamas platesnis apibrėžimas - naujųjų medijų instaliacijos. Jos išplaukia į fizinę erdvę, naudojant vieną ar daugiau vizualių plokštumų, kai daugybė žmonių gali stebėti arba patys dalyvauti vaizdinių performanse. Šias instaliacijas galima puikiai reprezentuoti, legitimuoti, saugoti institucijose.

M. G.: Stebėtinai tiksliai išskyrei naujųjų medijų naudojimą meninėje išraiškoje, nors aš tokios klasifikacijos vengčiau vien dėl to, kad dar yra likę nepaminėtų dalykų. Tarkim, internetinis menas. Kalbant apie jį, derėtų pabrėžti meninį specifinių su internetu susijusių programų (interneto puslapių naršyklės, gyviems pokalbiams naudojamos programos, programos, skirtos siųsti bei priimti garso, vaizdo ir kt. signalą) naudojimą. Be to, tinklo meno sąvoka kuo puikiausiai apima instaliacijas bei performansus, kurių viena iš sudėtinių dalių - tarpusavyje sąveikaujančios skaičiavimo mašinos. Tačiau palikime švietėjišką tinklo meno aspektą ir pakalbėkime apie tavo kuruojamą parodą, kuri vadinasi "Metamorfozė".

iliustracija

K. I.: Šį projektą ir lėmė edukacinės paskatos, nes ŠMC internetinams projektams nebuvo skirta daug dėmesio. Norint pažvelgti į tinklo meno specifiką ir paieškoti skirtumų bei panašumų su kitomis meno formomis, ir gimė tinklo meno projekto "Metamorfozė" idėja. Bus pristatyti trys skirtingi projektai: ASCII projektas realiame laike, "asco-o" archyvas bei interaktyvus "Sandėlių valdymas" (pranc. GDS). Sudarant parodą, vienas svarbiausių atskaitos taškų buvo tinklo meno pristatymas institucijoje: kaip įvyksta kūrinių metamorfozė, keliaujant iš fizinės dimensijos į virtualią ir atvirkščiai.

M. G.: Tinklo meno ir galerijų bendradarbiavimas yra natūralus dalykas. Viena vertus, galerijos ieško naujų "žvaigždžių", reikalingų palaikyti komercinį procesą, kita vertus, - menininkai patys suinteresuoti skleisti savo idėjas platesnei auditorijai. Elektroninių prietaisų vartojimas dar nėra toks platus, kad būtų staiga atsisakyta fizinio kontakto patirties. Be to, stebėtinai greitai skaitmenines technologijas nustojama taikyti kūrybos procese. Vieni svarbiausių interneto menininkų jodi (www.jodi.org), neseniai pristatę savo paskutinį projektą "install.exe" "Plug.In" galerijoje Bazelyje, po truputį grįžta į fizinę erdvę, ieškodami naujų išraiškos priemonių, stengdamiesi fiziškai apibrėžti ir išreikšti elektronines subtilybes. Išraiškos priemonių pakeitimas arba kūrinio perkėlimas iš erdvės, kuriai jis buvo skirtas, į kitą erdvę gali nenumatytai padidinti arba sumenkinti idėjinę kūrinio vertę. Arba, suteikti naujų minčių tolesnei savirealizacijai. Taip ir aš perėjau nuo tapybinės išraiškos formos prie instaliacijų, o dar vėliau - prie interneto, skaitmeninio vaizdo projektų.Visai nesvarbu, kokios priemonės naudojamos saviraiškai. Svarbu, kad jos atitiktų paties menininko lūkesčius.

K. I.: Studijų laikais aš irgi perėjau panašias išraiškos formas - tapybą, grafiką, instaliacijas. Dabar - videomenas, fotografija. Tik kažkodėl negrįžtu atgal prie tapybos. Gal evoliucionuojant technologijoms bei keičiantis gyvenimo ritmui, santykis su ankstesnėmis saviraiškos priemonėms kinta? Manau, nebegalime sugrįžti prie to paties atskaitos taško, nuo kurio pradėjome.

M. G.: Nemanau, kad nebegalima grįžti prie to paties atskaitos taško. Kodėl manai, kad man butų sunku sugrįžti prie grynosios tapybos? Vien dėl to, jog išmokau naudotis kompiuteriu? Niekai. Ar gali įsivaizduoti, tarkim, savaime besigeneruojantį dažą drobės paviršiuje? Tapybos galimybės dar nėra išsisėmusios.

K. I.: Su tinklo projektais, manau, yra truputį kitaip. Iš tinko meno grįžtant prie tapybos, būtų pakertami nuoseklumo veiksniai, nes tinko meno autorių anonimiškumas, interaktyvumas bei specifinė tinklo meno erdvė neturi tapybai būdingo narciziškumo, autoritariškumo, istorinių konotacijų. Tai tiesiog dvi, mano manymu, autonomiškos struktūros. Tapyba išplaukia iš kultūros apskritai, o naujasis tinklo menas - iš informacinės visuomenės. Jis neturi istoriškumo, todėl metamorfozė atgal į tapybą galėtų būti tik formali.

M. G.: Neatrodo, kad tradicinis menas ir tinklo menas yra dvi autonomiškos struktūros. Ir vienas, ir kitas plaukia iš kultūros. Tik naudojamos skirtingos priemonės tikslui pasiekti. Interaktyvumas buvo naudojamas jau graikų teatre. XX a. jis "įsibrovė" ir į vaizduojamuosius menus - kinetinį meną, performansus. "Šiuolaikinis" interaktyvumas greičiausia tėra ano transformacija. Įvyko metamorfozė?

 

Skaitytojų vertinimai


1006. Arturas iš Vilniaus :-) 2002-11-26 13:52
Internetinis menas mirė 1999 metais, tiksliau įsiliejo į video meną /pagal mi_ga į vaizduojamąjį meną/, o dar tiksliau mirė ir palikit jį ramybėj -- dabar kita yra IQ problema tai vaizduojamojo meno metodo /kaip strukūros išraiškos/, tema galinga ir labai aktuali kultūrinės krizės krečiamam Vakarų pasaulyje ir žinoma pas mus -- laikas Jums gerbiamieji iš sistemos pereiti i struktūrą, ką darė Media Institutas iki 1999 metų su Interneto menu, o tai būsit juokingi kaip visokie ten Sverdiolai, Radžvilai, VV. Landsbergiai ir t.t. ieškoti yra tikrai ką -- labai jau viskas unifikuojasi - socialiai reikalaujasi apmąstymams P.S. Gerbiamų profesorių labai atsiprašau už familiarumą iki

1019. sebastjanas2002-11-28 16:56
tai gal Arturai ir sedek tam vilniuje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:23:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba