SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-22 nr. 544

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Nuo Vilnios krantų
13
• Meno kritikų konferencija11

Muzika 
• Rūta Šalnaitė
Apgaubti tamsios auros
• Rūta Gaidamavičiūtė
Erdvė diskusijoms
26
• Vaclovas Juodpusis
Tvirtu žingsniu
• Siekiantys tobulybės
• Naujas puslapis mūsų atlikėjų diskografijoje
• Lietuviškos muzikos obojui antologija1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Žemaitis tarp Vakarų ir Rytų
2
• Virginija Januškevičiūtė
Miesto žymėjimas
• Metamorfozių labirintais2
• PARODOS

Literatūra 
 Michael Augustin1
• VAKARAI1

Teatras 
• Ramunė Balevičiūtė
Kodėl jų ne dvylika?
• Daiva Šabasevičienė
Spektakliai kaip darbo pradžia
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Niekas nėra tobulas šioje tobuloje šalyje
• Revolveriai ir kultūra
• "Penki draugai iš Niujorko"
• "Periferijos" dovanos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS8

Anonsai 
• Mieli "7 meno dienų" skaitytojai!
• Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilniaus g. 41)
"Penki draugai iš Niujorko":
• Kultūros ministerija
• Kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Michael Augustin

vertimai

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sutuoktiniai


Dvi pagyvenusių sutuoktinių poros, kurių viena žengė į pėsčiųjų tunelį iš rytų, o kita - iš vakarų pusės, susidūrė kaktomuša aklinoje tamsoje, griuvo ant žemės, tačiau vėl pakilo ir nuėjo kiekviena savo keliu, beje, niekas net nepastebėjo, kad visuotinio sąmyšio akimirką, kilusią po susidūrimo, atsirado esminių pokyčių, dėl kurių kiekvienas ir kiekviena iš keturių susidūrimo dalyvių nuėjo toliau su nauju partneriu ar partnere ir nuo to laiko su jais keliauja gyvenimo keliu. Jie to iki šiol net nepastebėjo. Tai dar nieko neįrodo. Tačiau kažką reiškia.

Pranašas


Vieną visų, net tų, kurie jo nemėgo, dėl savo pranašiškų galių gerbiamą pranašą, šiuo metu kaip tik ketinantį vėl leistis į kelionę skaityti paskaitų, jo palydovai, padedantys susikrauti būtiniausią mantą, ragino paskubėti: kodėl gi jis pagaliau neapsiaunąs batų, žmonės ten toli jau bus nekantriai belaukiantys!
Anie turėtų prisiminti, kad skubos darbą velnias neša, atrėžė pranašas, nes prieš apsiaudamas batus - ar tai būsią lengvi sandalai, ar sunkūs vandens nepraleidžiantys batai, - jis turįs trumpam užsidaryti savo asmeniniame kambaryje ir jo negalima jokiu būdu trukdyti. Tačiau iš prigimties smalsūs jo palydovai prigludo prie durų ir nustėro supratę, kad pranašas įsijungė savo seną radijo imtuvą ir klausosi orų prognozės.
Baltasis grožis
Miesto kelių priežiūros žiemą tarnyba, paprastai atsakinga už nepriekaištingą ir tvarkingą sniego valymą nuo šaligatvių ir gatvių bei už smėlio ir druskos barstymą, kiekvienais metais, kai tampa aišku, kad nesnigs, siunčia visus automobilius barstyti sniego.

Rankinė


Tūlas Blunkas, išgarsėjęs kaip profesionalus rankinių plėšikas, vieno savo išpuolio metu auka pasirenka aštuoniasdešimt dvejų metų Elizabetą Šrioder, ketina įprastu greitu ir stipriu trūktelėjimu atimti iš jos rankinę.
Tiesa, dažnai pasitaiko, kad senyvos damos apimtos siaubo tokioje situacijoje pamiršta tučtuojau atgniaužti delną, todėl trūktelėtos jos griūva žemėn, nepraleisdamos progos susilaužyti šlaunikaulio, tada pagaliau paleidžia rankinės diržą, ir plėšikas pabėga.
Tačiau su aštuoniasdešimt dvejų metų Elizabeta Šrioder viskas buvo kitaip. Ji net negalvoja paleisti rankinės iš rankų, todėl Blunkui tenka senąją ponią tempti paskui save per krūmus, skersai per platų parką, netgi per visą miesto centrą, įtempti į vieną miesto autobusą ir vėl iš jo išraukti, ilgas valandas, kol Blunkas, puikiai treniruotas ir stiprus jaunuolis, iš nuovargio nebepaeina ir galiausiai sustoja gatvėje.
Tos akimirkos aštuoniasdešimt dvejų metų Elizabeta Šrioder, žinoma, tik ir telaukia, ji mikliai pašoka ant kojų ir dabar pati tempia paskui save apstulbusį Blunką, ir tempia taip ilgai, kol netenka jėgų ir vėl ateina Blunko eilė.
Taip ir tęsiasi ta istorija jau trejus metus, visi jau ima manyti, kad tarp jų kažkas bręsta.

Statistai


Bemaž kiekvienas galvoja, kad kalbant apie žmonių knibždėlyną miesto centre, tūkstančių tūkstančius pirkėjų, vaikštinėtojų ir žioplių, kurie ten sukinėjasi piko ir darbo valandomis, iš esmės kalbama apie žmones kaip tu ir aš. Apie žmones, turinčius daugiau ar mažiau gausias šeimas, kurie rytą po pusryčių išsiruošia į centrą, kad galiausiai vėlyvą popietę grįžtų, tada valgytų, žiūrėtų televizorių, užsiimtų seksu ir, jei įmanoma, miegotų iki aušros.
Dabar paaiškėjo, kad tai jokiu būdu neatitinka tikrovės; kad tai galbūt tinka (daugiausiai) vienam procentui iš viso žmonių knibždėlyno.
Devyniasdešimt devyni procentai dalyvių yra bevaliai statistai; personažai, kurie gyvena kokį nori, bet tik ne miesčionišką gyvenimą, iš tiesų jie vargais negalais stumia nykias dienas toli už miestų, jų nesimato net nuo aukštų priemiesčių forpostų. Šie žmonės tamsoje leidžia valandas suvaryti it gyvuliai į milžiniškus tvartus, menkai šeriami siaubinga kramtomąja mase, iš griaudėjančių garsiakalbių aidint nenusakomoms naktinėms programoms, kol brėkštant dienai atvažiuoja sunkvežimių kolona ir aštuonioms valandoms nugabena bevalį žmogiškąjį inventorių į tuščius miestus, ten išverčia ir šitaip mums, nedaugeliui, kurie dabar (gerai išsimiegoję ir papusryčiavę) įžengiame į prekybos ir vartotojų centrus, signalizuoja, kad viskas turi savo tvarką. Mes užkimbame ant meškerės, kasdien.
Kartais, kai kuris nors nelaimingasis kilsteli ranką, norėdamas išreikšti mums savo neviltį, kai kuris nors nukelia skrybėlę, norėdamas parodyti nustekentą pliką kiaušą, mes palaikome tą gestą klaidingu mus su kažkuo supainiojusio praeivio sveikinimu, tačiau niekada nesame tikri, ar tikrai kažkur nebuvome to asmens sutikę. Taigi paskubomis atsakome į sveikinimą.
O vakarais, kai vėl sugrįžtame į namus, ketindami maitintis, žiūrėti televizorių, užsiimti seksu ir, jei įmanoma, išmiegoti iki aušros, į miesto centrą atvažiuoja sunkvežimių kolona, skirta surinkti statistus ir parvežti juos tamsos valandoms į tvartus.

Plunksnuotieji bičiuliai


Per svetainės langą jis išvysta, kaip medyje priešais jo namą du angelai krauna lizdą.
- Ei jūs, dinkit iš čia, - rikteli poetas. - Išnykit! Jis įsitikinęs, kad jo žodžiai paveikė angelus. O iš tiesų tie padarai tik pasidarė nematomi ir kiekvieną dieną padeda po kiaušinį.

Klaida


Be kelių minučių septynios, rytą, nuskardėjo švilpukas, raginantis sugrįžti visas transporto priemones. Važiuodamas į darbą girdžiu per radiją.
- Įvyko klaida! - sako laidos vedėjas. - Prašome jus tučtuojau grįžti namo ir vėl viską pradėti iš pradžių.

Parke


Sėdėdamas ant suolo pastebiu poną, užsimetusį pilką neperšlampamą lietpaltį ir už trumpo pavadėlio vedžiojantį šunį.
Atidžiau įsižiūrėjęs greitai suprantu, kad čia anaiptol joks šuo, o gal labiau stora, egzotiškai dryžuota žuvis, kurios uodegos pelekai sėte nusėti, atrodytų, nuodingais spygliais.
Kai abu priartėja prie manęs ir aš pakylu, norėdamas užkalbinti poną, būtent tą akimirką suprantu, kad ta žuvis vis dėlto yra šuo.
Tada vėl atsisėdu.

Traukinyje


Į miegamojo vagono kupė su trimis atlenkiamomis lovomis įžengiu lydimas dviejų iš pradžių nepažįstamų vyrų. Tačiau greitai paaiškėja, kad vienas jų yra lygiai dešimčia metų vyresnis už mane, o kitas - dešimčia metų jaunesnis. Aš esu jaunesnis už vieną ir vyresnis už kitą, taigi galiausiai įkūniju visą kartų konflikto tragizmą, todėl jie leidžia man pasirinkti lovą. Taip mes galiausiai nuvažiuojame, bildančiuose guoliuose.
Kitą rytą Ciūriche jaučiamės lyg pasenę dešimčia metų. Tačiau tai nieko nekeičia.

1924 m. laida


Paskutiniai aštuoni visą gyvenimą nuolat gerto alkoholio užkonservuoti žili 1924 m. abiturientų laidos klasės draugai septyniasdešimtųjų susitikimo metinių proga. Nuotraukoje nesimato, žinoma, dar žilesnio, tačiau šiuo metu prisišniojusio it stinta ir ant grindų drybsančio klasės auklėtojo.

Trumpa pertraukėlė


Šmotas reklamos

Laikas: 19.38, dabartis
Vieta: Virtuvė Vokietijoje

Sutuoktiniai vakarieniauja. Pasigirsta žvangesys. Grindis nusėja stiklo šukės.

Žmona (apstulbusi): Kas tai?
Vyras: Akmuo! Kažkas metė į langą akmenį.
Žmona: Va! Va jis guli! (Pakelia akmenį). Žiūrėk. Čia raštelis. Pranešimas. Tikiuosi, nieko blogo ... Duoda raštelį vyrui.
Vyras (skaito): Jei sužvanga
Kelkit bangą
Skambinkit ir kvieskit
Atskubu kaip vėjas!
Jūsų langų meistras Miuleris.
Žmona (su palengvėjimu): Ak, kaip miela!
Uždanga

Skambutis


Tolimojo susisiekimo burninio meno pjesė

Laikas: kai pigu
Vieta: Kambarys su telefonu
Suskamba telefonas. Atskuba vyriškis.


Vyras (pakelia ragelį): Alio?
Balsas: Tai jūs?
Vyras: Taip.
Balsas: Asmeniškai?
Vyras: Žinoma!
Balsas: Ak, kaip apmaudu.
Vyras: Prašau?
Balsas: Apmaudu! Iš tiesų aš norėjau kalbėti su jūsų autoatsakikliu.
Vyras (įgudusiai): Deja, šiuo metu jis nepasiekiamas. Tačiau jūs galite palikti žinutę. Kai tik bus galimybė - jis jums paskambins. Prašome kalbėti po signalo. Balsas: Ačiū!
Vyras: Pyp!
Siekiant išlaikyti įstatymu saugomą telefoninio pokalbio slaptumą, šioje vietoje, deja, krenta
Uždanga

Įėjimas į zoologijos sodą


Visuomeninė pjesė

Laikas: popietė
Vieta: Kavinė "Wubbke prie K."
Ponas ir panaitė, sėdi prie gretimų staliukų.


Ponas: Prašome pasakyti... Jūs man atrodote tokia nepažįstama. Ar gali būti, kad mes dar niekada nebuvome susitikę?
Panaitė (šaltai): Kažin.
Ponas: Pavyzdžiui, prieš tris savaites? Penktadienį apie penkioliktą valandą? Čia, šioje kavinėje?
Panaitė: Jūs tikriausiai klystate. Penktadieniais penkioliktą valandą aš visuomet būnu čia. Ponas: Arba užvakar vernisaže?
Panaitė: Deja, ten aš irgi buvau.
Ponas: Tada prašau atleisti.
Panaitė: Mielai.
Pauzė

Ponas: Tačiau visai įmanomas daiktas, kad kada nors nesusitiksime.
Panaitė: Sunkiai įsivaizduoju.
Ponas: O jei mes tiesiog susitartume? Rytoj lygiai dvyliktą prie įėjimo į zoologijos sodą? Aš tikrai neateisiu.
Panaitė: Puiku. Aš irgi.
Ponas (atsistoja): Tada iki, kaip sako. Ponas išeina.
Uždanga

Teatras šiandien


Šiuolaikinė pjesė

Laikas: tas pats
Vieta: ta pati

Uždangai pakilus publikai prieš akis atsiveria išties žavi mūsų laikų scenografija. Visi daiktai, apie kuriuos, beje, plevena lengvutis prabangos šydas, subtiliai suderinti tarpusavyje. Nuotaikingos pjesės metu scenos darbininkai įneša ir išneša įvairias tarsi gyvas, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, iš dalies meniškai išbalzamuotas, iš dalies labai tikroviškai iškimštas aktorius vaizduojančias figūras. Po beveik dvi valandas trukusio spektaklio visus personažus galiausiai sutempia prie scenos krašto ir kiek palenkia į priekį. Po to nusileidžia uždanga, o žiūrovų salę nutvieskia ryški šviesa, atsidaro visos durys, ir vidun plūsteli visos rūbininkės, prižiūrėtojos, tualetų tvarkytojos ir bilietų pardavėjos ir išneša žiūrovus, kurie, galbūt reikėtų šioje vietoje paaiškinti, yra iš dalies balzamuoti, iš dalies iškimšti, ir meniškai, ir tikroviškai.
Užgęsta šviesa


Iš vokiečių k. vertė Laimonas Kinčius
_____________
Michaelis Augustinas gimė 1953 m. Liubeke, per Kylį ir Dubliną nusigavo į Bremeną, kur dabar gyvena su žmona, indų rašytoja Sujata Bhatt, ir dukterimi Jenny, dirba radijo stotyje, rašo spaudoje ir leidžia knygas.
 

Skaitytojų vertinimai


972. Toks vienas2002-11-22 19:11
Apie M.Augustin`ą žinau iš vokiečių spaudos. Jo prozos santykis su Baudrilliard`o simuliacijos erdve yra daugiau, nei akivaizdus.( o gal geriau būtų sakyti - tipiškai simuliakriškas?).Puiki, gryna proza, kuri (savaime suprantama) jau nebėra proza. O kokios minipjesės!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:23:24 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba