SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-16 nr. 568

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Šokio maratonas
12

Muzika 
• Ovidijus Petkevičius
Festivalyje "Probaltica"
• Aldona Radvilaitė
Fortepijono ir violončelės draugijoje
• Lietuvos kompozitorių sąjunga išsirinko naują pirmininką
• Aušra Liutkutė dainuoja Vydūną
• Pirmoji garsų metraščio kregždė
• Gausėjanti "Juostos Records" fonoteka2
• "Brevis" žada siurprizų
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Vartai į Norvegiją
• Ignas Kazakevičius
Karščiu alsuojanti tapyba
1
• Pakeliui į Venecijos bienalę5
• PARODOS

Literatūra 
• "Poezijos pavasario" svečiai
Knutas Skujeniekas
• "Poezijos pavasario" svečiai
Gerhard Kofler
• VAKARAI1

Teatras 
• Skaidrus nerimas
• Kauno dramos teatras Vilniuje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Irma Šimanskytė
Aprėpti įvairovę
• Savi ir svetimi "aš"
• Lyčių montažas: posovietinės erdvės paradigmos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos dailininkų sąjunga skelbia konkursą2
• Naujosios Dramos Akcija `03 "atgal į Ateitį?"1
• Seminaro "Atgal į ateitį?" susitikimai

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Aprėpti įvairovę

Tarptautiniam Oberhauzeno trumpametražių filmų festivaliui pasibaigus

Irma Šimanskytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Liftas"

Gegužės 1-6 d. Vokietijoje, Oberhauzene, vyko 49-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalis. Festivalis turi kelias trumpo metražo filmų konkurso sekcijas: tarptautinę, vokiečių filmų ir vienintelį Vokietijoje vaikų bei jaunimo trumpo metražo filmų konkursą. Kasmet festivalyje taip pat rodoma išsami specialioji filmų programa. Šiųmečiame festivalyje ji vadinosi "Re(lokal)izacija". Kasmet festivalį pasiekia nemažas skaičius trumpo metražo filmų iš įvairių pasaulio šalių. Šiais metais iš 3661 filmų į konkursinę programą buvo atrinkta 70 filmų, kurie ir rungėsi dėl pagrindinių piniginių festivalio apdovanojimų. Atitinkamai į vokiškų filmų konkursą iš 1040 filmų buvo atrinkta 30.

Šiųmetis Oberhauzeno festivalis savo programa deklaratyviai pasisakė prieš JAV politiką Irake. Festivalio atidarymas buvo skirtas ne filmams, o diskusijoms apie karą ir meno vaidmeniui jame. Konkursinėje filmų programoje taip pat netrūko politinės, karo tematikos filmų. Kokiomis skirtingomis išraiškos formomis galima papasakoti apie karą, rodo pora, mano nuomone, geriausių šiųmečio festivalio filmų. Kolumbiečio Juano Manuelo Echavarrios šešias minutes trunkančiame filme "Du broliai" ("Dos hermanos", 2002) stambiu planu vienas po kito rodomi dviejų brolių veidai. Broliai dainuodami pasakoja, kaip jiems pavyko išsigelbėti nuo partizaninio karo dalyvių žudynių. Jų veidai bei jausmingos dainos perduoda žiūrovui visą jų patirtą siaubą. Visiškai kitoks jaunos režisierės Danielle Arbid dokumentinis filmas "Saloninis pokalbis" ("Conversation de salon", 2002). Filmas atskleidžia, kad laikas net į tokias rimtas temas kaip karas leidžia pažvelgti ironiškai. Filme rodomos keturios moterys, kurios praėjus dešimčiai metų po karo Libane geria salone kavą ir šnekučiuojasi apie jį taip, tarsi kalbėtų apie paprasčiausius moteriškus reikalus. Viena jų net prisipažįsta, kad jai labiau patiko karas, nes tuomet ji bent jau buvo priversta laikytis dietos. Paprastomis priemonėmis sukurtas filmas pateikia šiek tiek netikėtą, šypseną sukeliantį požiūrį į karą.

Nors Oberhauzeno festivalis neapsiriboja tam tikrais žanrais, tačiau šiemetiniame festivalyje pasigedau naratyvinių dokumentinių filmų. Turbūt galima daryti išvadą, kad festivalis labiau orientuojasi į meninę eksperimentinę trumpo metražo kino kryptį, nors išbaigtų šios formos grynuolių nelabai daug. Prie tokių filmų iš dalies būtų galima priskirti norvegų režisieriaus Runaro Hodne`s filmą "Amžinybės stovyklavietė" ("Evighetens Campingplass", 2001). Čia švariais minimalistiniais kadrais perteikiama vyro ir moters santykių rutina. Filmas pelnė kino žiuri prizą. Tačiau daugumai jaunų režisierių trumpo metražo filmas - savotiškas jėgų išbandymas. Toks yra vieną pagrindinių festivalio prizų (3500 eurų) pelnęs argentiniečio Gustavo Sidlino filmas "Man nerūpi, jeigu žirafos miršta" ("No me importa que se mueran las jirafas", 2002), pasakojantis apie paauglių merginų, grojančių pankroko grupėje, meilę. Tarptautinės žiuri sprendimas vieną iš pagrindinių festivalio prizų skirti šiam studentiškam filmui buvo pakankamai netikėtas, kaip ir sprendimas Didžiuoju Oberhauzeno miesto prizu (7500 eurų) apdovanoti Sergejaus Loznico filmą "Portretas" (2002). Lietuvos žiūrovui šis autorius pažįstamas iš "Tinkluose" rodytų jo trumpo metražo filmų "Gyvenimas, ruduo" (1998) ir "Šiandien mes pastatysime namą" (1996). Naujausias jo filmas "Portretas" sudarytas iš "gyvųjų paveikslų", kurių kiekvienas trunka po keliasdešimt sekundžių. Filmo režisierius 28 minutes (tiek trunka filmas) "fotografuoja" Rusijos provincijos gyventojus - senutes ir senukus - bei juos supančią gamtą. Matyt, filmo tikslas - autentiškos aplinkos ir žmonių joje fiksavimas. Tačiau kadrai labai stilizuoti, senų žmonių laikomi įvairūs senoviniai buitiniai rakandai greičiausiai paimti iš kokio nors muziejaus. Panašios formos, tik tris kartus trumpesnis, buvo latvių režisierės Lailos Pakalninos filmas "Papa gena" (2001), rodytas pernykščiame Oberhauzeno festivalyje ir pelnęs kino žiuri prizą, mano nuomone, yra nepalyginti konceptualesnis. Šiame filme žmonės keliolika sekundžių sustingę stovi su ausinėmis prieš kamerą ir klausosi Mozarto muzikos.

Tarptautinės kino kritikų žiuri sprendimas FIPRESCI prizu apdovanoti dokumentinį britų režisieriaus Marco Isaacso filmą "Liftas" ("Lift", 2001) atitiko žiūrovų lūkesčius. Šio konceptualaus filmo režisierius ir kartu operatorius keletui dienų apsigyveno vieno Londono daugiaaukščio lifte ir filmavo to namo gyventojus, keliskart per dieną važiuojančius liftu. Po truputį lifto keleiviai pripranta prie neįprasto svečio, susidraugauja su juo, išsipasakoja jam ir net jį maitina. Režisierius-operatorius jaučiasi puikiai, gal išskyrus atvejį, kai šlavėja vakare valydama liftą šlapiu skuduru perbraukia ir per jo kojas. Filmų, kuriuose kamera naudojama kaip tam tikras vujeristinis prietaisas, yra išties nemažai. Tačiau šio filmo personažai, kitaip nei kitų panašaus pobūdžio filmų, pamažu pripratinami prie kameros. Jie nėra stebimi slaptai, kaip, pavyzdžiui, lenkų režisieriaus Józefo Robakowskio filme "Pro mano langą" ("Z mojego okna", 1999), o su kamera susiduria akis į akį. Tai išprovokuoja įvairiausias reakcijas. Kita vertus, šis filmas - tai savotiška šiuolaikinės Londono visuomenės būklės dokumentacija.

iliustracija
"Auto Center Drive"

Pats Oberhauzeno festivalis kiekvienais metais teikia 500 eurų dydžio prizą vienam iš festivalio filmų. Šiemet jis atiteko kanadiečio Benny Nemerofsky Ramsay`aus videodarbui "Aš - tai vaikinų grupė" ("I Am a Boyband", 2002). Šiame paprastame savo forma ir turiniu filme keturi vienas į kitą labai panašūs vaikinai šoka ir dainuoja apie meilę. Gražūs vaikinai iš tikrųjų gražiai šoka ir dainuoja, o prizas šiam darbui įteiktas už "vyriškumo reprezentaciją". Vadinamieji šokio filmai sudarė nemažą konkursinės festivalio programos dalį. Režisierės iš Švedijos Emelie Carlsson Gras gražiame filme "Šokis su liliputais" ("Dansa med dvärgar", 2002), apdovanotame antruoju tarptautinės žiuri prizu, taip pat daug šokama, tik iliuzijų pasaulyje. Šis daugiasluoksnis filmas - Haruki Murakami novelės ekranizacija - pasakoja apie moterį, gyvenančią iliuzijų pasaulyje ir nuolat sapnuojančią šokančius liliputus. Šokis gali būti ir politinio filmo tema. Toks yra režisieriaus Benoīt Dervaux bendros Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo gamybos filmas "Juodasis pavasaris" ("Black Spring", 2002). Filmas tiesiogiai kreipiasi į žiūrovą ir klausia, ar jis norįs pamatyti afrikiečių šokius ir ar suprantąs judantį afrikiečio kūną. Greito tempo šokiai paraleliai montuojami su Afrikos vaizdais. Tačiau nuoširdžiausi yra tie šokiai, kurių niekas nemato ar kurie gimsta labai spontaniškai. Taip atsitinka žmonėms nuotaikingame ir puikiame britės Mirandos Pennell filme "Žmonių radijas" ("Human Radio", 2001). Žmonės jame, užsimiršę tarp kasdieninių darbų, staiga pradeda šokti namuose ar Londono gatvėse.

Vokiečių filmų konkurse geriausiais filmais pripažinti du labai skirtingi vokiečių filmai (5000 eurų dydžio prizai). Tačiau jie abu sukurti perdirbant ar remiksuojant jau esamas vaizdo ir garso klišes. Vienas jų - eksperimentinis žinomų Vokietijos trumpo metražo filmų kūrėjų Christopho Girardet ir Matthiaso Müllerio filmas "Manual" (2002). Jame filmo autoriai sumontuoja kadrus iš įvairių amerikietiškų 7-ojo dešimtmečio televizijos serialų, kur rodomi juostiniai magnetofonai, monitoriai, įvairūs jungikliai, schemos, ir visa tai "įgarsina" moters balsu iš holivudiškos melodramos. Lygiai prieš metus Oberhauzeno festivalyje geriausiu vokiečių filmu tapo iš esmės toks pat Christopho Girardet filmas "Brėžimas" ("Scratch", 2001). Čia jis sumontavo iš įvairių filmų paimtus patefonus ir gramofonus, originalų jų garsą pakeisdamas brėžiamos plokštelės garsu. Kitas šiųmečiame festivalyje geriausiu pripažintas vokiečių filmas - Bjørno Melhuso komedija-parodija "Auto Center Drive" (2003). Filmo autorius leidžiasi į šiuolaikinio žmogaus identiteto paieškas. Pagrindinis filmo herojus (jį vaidina filmo autorius) nuolat persikūnija į įvairius popkultūros bei Holivudo personažus, šaipydamasis iš vakarietiškojo ego, kurį dažnai veikia masinė kultūra.

Iš vokiškos filmų programos norėčiau išskirti puikų dokumentinį Andreaso Bolmo filmą "Miegaliai" ("Die Schläfer", 2003). Filmas pasakoja apie šeštą dešimtį baigiančią sutuoktinių porą, gyvenančią apgriuvusiame dvarelyje pietų Vengrijos kaime. Dienas leisdami visiškoje vienatvėje, jie beveik nesikalba vienas su kitu, mieliau bendrauja su augalais ir gyvūnais. Lėtai slenkančią senukų kasdienybę pagyvina prisiminimai apie meilę.

Šiais metais konkursinėje tarptautinio Oberhauzeno trumpo metražo filmų festivalio programoje nebuvo Baltijos šalių filmų, tik trys animaciniai filmukai iš Latvijos. Jie parodyti atskirame vaikų bei jaunimo filmų konkurse. Tačiau specialiojoje Oberhauzeno festivalio programoje "Re(lokal)izacija" atsidūrė Deimanto Narkevičiaus videofilmas "Lietuvos energija" (2000).

B. d.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 74 iš 74 
7:23:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba