SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-18 nr. 619

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Nomicaitė
Neoklasicizmo įsaulyje

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Netikėtos traktuotės
1
• Šokio kryžkelėse
• in memoriam
Antanas Sprindys 1907–2004
1
• Druskininkų vasaros maratonas prasidėjo
• Vilniaus šokio spaustuvė tęsia tradicijas
• KONCERTAI2

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Tebūnie paslaptis
1
• Lina Jakeliūnaitė
Įspūdis fotografijoje
5
• Skaidra Trilupaitytė
"Sueuropintos" erdvės pėdsakai Rygoje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ingrida Daunoravičiūtė
Veržlus kaip pavasaris
1
 Irena Aleksaitė
Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"
2
• Ingrida Daunoravičiūtė
Sveika, gentie jaunoji, nepažįstamoji!
3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp jausmų ir noro pamiršti
2
• Živilė Pipinytė
Bilą nužudyti reikia
2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Pagunda vogti
• Ronald Jones ("Frieze")
Gyvenimas dėžėje

Anonsai 
• Konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"

Įspūdžiai iš tarptautinio Torūnės festivalio

Irena Aleksaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš Novosibirsko Jaunimo teatro "Globus" spektaklio "Širdžių nepastovumas"
W. Szabelskio nuotr.

Atvežti į Torūnę iš Ispanijos, Vengrijos, Vokietijos, Rumunijos, Serbijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos, Rusijos ir pačių festivalio šeimininkų, lenkų spektakliai kiekvieną kartą vis kitaip susidėlioja "Kontakto" afišoje ir vis kitaip pristato pasaulio teatro vėžlišką slinktį, jo interesus, gyvybingumą ar mirtį. Penkiolika parodytų vaidinimų per savaitę – štai teatro šiandieninė kalba. Čia galėjai išgirsti greitakalbę, rykavimus, murmėjimus, niurzgėjimus, verkšlenimus, smerkimus, grūmojimus, juokinimus ir antausių skaldymus. Buvo visko. Būta ir kritikų nuomonių konfrontacijos. Na, o komisijos vertinimai net pakvipo skandalu.

Šį sykį į akis krito tai, kad festivalyje beveik lygiomis dalimis pasidalijo spektakliai, parašyti nūdienių autorių (septyni) ir (aštuoni) besiremiantys klasika. Tiek daug klasikos ankstesniuose Torūnės festivaliuose tikrai neprisimenu. Klasika šiandien – amžina, neišsenkanti tema, kurią gali įvardyti dviem žodžiais "arba – arba"… Arba ją įveiksi, arba ji tave nugramzdins.

Taigi, aštuoni festivalio režisieriai išvedė į sceną seną ir kaprizingą damą – klasiką. Įnoringoji dama kartais paklusdavo režisieriui, o kartais krėtė jam scenoje neįtikėtinus pokštus. Su ta dama menki juokai – nelygioje kovoje dauguma režisierių ir jų spektaklių patyrė fiasko. Mano supratimu, užmegzti kontaktą su klasika pavyko vos dviem režisieriams iš aštuonių. Tarp jų (mums ypač malonu) O. Koršunovo "Romeo ir Džuljeta" ir vengrų "Medėja" ("Teatr Radnóti" iš Budapešto, režisierius Sįndor Zsótér). Pjesę Euripido "Medėjos" motyvais parašė žinomas, jau miręs vokiečių dramaturgas Hansas Hennys Jahnnas.

Šiuos du vaidinimus išskyriau dėl jų aiškaus režisūrinio konceptualumo ir originalios, išmoningos sceninės raiškos. Mane ypač stebino savotiškas kai kurių lenkų kritikų užsispyrimas – jie atkakliai akcentavo tik "tešlą" ir "miltus", "itališką kepyklą" ar "piceriją", kurią įžvelgė O. Koršunovo spektaklyje, tarsi tai ir būtų Shakespeare’o kūrinio transformacijos į nūdieną esmė. O "veidrodinis" dviejų šeimų tapatumas, netikėtai įdomi tragiškumo ir komiškumo samplaika, pagaliau, šeimyninių vaidų tragiškos beprasmybės atvėrimas (paties Shakespeare’o užprogramuotas pjesėje) daugeliui rašiusių apie šį pastatymą liko tarsi už kadro. Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad mūsiškiams tą vakarą scenoje nepavyko įveikti pernelyg didelio jaudulio ir jie gerokai "spūstelėjo" aistras, emocijas, agresyvumą ir pyktį.

Bet vis dėlto Eglė Mikulionytė už auklės vaidmenį buvo pripažinta geriausia aktore festivalyje, o Jūratė Paulėkaitė gavo prizą už geriausią scenografiją.

Originalų ir labai rizikingą eksperimentą pateikė minėtasis vengrų vaidinimas ir jo režisierius. Sėdėdami uždaros pilkos erdvės (tarsi bunkerio) gilumoje Medėja, jos vyras ir du suaugę vaikai dvi valandas be pertraukos tarpusavyje kalbasi. Tik kalbasi. Jokio išorinio judėjimo, jokios mizanscenų kaitos ir net jokio gestikuliavimo, jokio emocinio ar mimikos krustelėjimo. Tik tekstas, tik pjesės mintys, tik ryškėjantys dramatiški ir tragiški šios šeimos tarpusavio santykiai. Medėja, jau nežymiai paliesta laiko žymių, artėjančios senatvės, jos vis dar jaunas ir gražus vyras Jasonas, besiperšantis karaliaus Kreonto dukteriai, du jų suaugę sūnūs, tarpusavyje ir su tėvu susiję visai ne broliškais ir ir netėviškais ryšiais. Šiuolaikinė irstanti šeima. Įsiklausykite, įsiklausykite – tarsi atkakliai mums kartoja šio literatūrinio, "žodinio" (ar minties) teatro šalininkas režisierius. Ir ką Jūs galvojate? Tas dvi valandas salė išsėdėjo susikaupusi ir tyli, niekas nepakilo iš savo vietų. Gal todėl, kad tai buvo bene vienintelis ir išskirtinis tokio nejudrumo atvejis, nes šiaip žiūrovas kur kas labiau pratęs prie triukšmingo, energingo teatro, kuriame daug judesio ir judėjimo (visokeriopo!). Bet ir čia netrūko vidinės įtampos, dinamiškumo. Tik taip ir nesupratau, ką reiškė kitos figūros, lyg ir paženklintos epochos žymėmis, bet pernelyg prieštaringos. Turiu omenyje arčiau rampos sėdėjusių karalių Kreontą (jį vaidino moteris, primenanti kažkokį absurdišką "Karaliaus Ūbo" personažą), graikišką togą dėvinčią Tarnaitę, "graikiškai" atrodantį Pasiuntinį ir visai šiuolaikišką Mokytoją? Žinoma, galima spėlioti, kam režisieriui prireikė tokios "aranžuotės". Per klasikinę tragišką Medėjos istoriją autorius ir režisierius prabyla apie šiuolaikinę šeimą, jos skeldėjimą, išsigimimą, irimą, moralinę deformaciją ir apie kitokią Moters prigimtį, Medėjos – svetimtautės "tamsaus gymio" atėjūnės (kaip ir jos sūnūs – mulatai), neprigijusios kitoje tautinėje terpėje, – vienišumą ir tragiškumą.

Visi kiti klasikos sceninio pateikimo variantai Torūnės festivalyje, kaip minėjau, nebuvo labai sėkmingi. Pats blogiausias iš tų "nesusikalbėjimo" su klasika atvejų man pasirodė Novosibirsko jaunimo teatro "Globus" vaidinimas – P. Marivaux "Širdžių nepastovumas". Neslėpsiu savo, kaip teatrologės, sutrikimo ir nieko "nevyniosiu į vatą": šis vaidinimas pasižymi itin prastu estetiniu skoniu, vulgariu, agresyviu jausmų ir aistrų vaizdavimu (ne vaidyba). Nuo tokio spektaklio ir Stanislavskis, kaip sakoma, grabe apsiverstų, bet vertinimo komisija jį pripažino geriausiu festivalio vaidinimu. Jei į visa tai žiūrėsime rimtai, teks pripažinti, kad arba ši komisija yra apskritai nekompetentinga spręsti apie teatrą, režisūrą bei vaidybą, arba jos sprendimą lėmė šiam vaidinimėliui Maskvoje paskirta "Auksinės kaukės" premija. Šis sceninis opusas būtų priimtinas nebent tik tuo atveju, jei spektaklio režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo būtų sumanyta stilingą, grakščią, pakankamai manieringą ir subtilių psichologinių jausmų ir niuansų kupiną pjesę pastatyti taip, tarsi ją vaidintų Novosibirsko "Pirčių ir skalbimo tresto" mėgėjai. Būtent taip grubiai ir nevalyvai ji buvo suvaidinta. Tik, deja, be krislelio humoro ar ironijos.

Reikėjo tik pamatyti spektaklio Arlekiną – sovietinį santechniką apsmukusiomis kelnėmis ir dėl jo prielankumo įnirtingai besikaunančią madam Plaminiją (ledi Makbet ir pamišusios Ofelijos lydinys) arba Siviliją, aukos – "proletarkos" pavidalu atkeliavusią tiesiai iš anekdotų apie Čiapajevą. Nekalbu apie Prymą – kuolą prarijusį valdininką iš Novosibirsko ispolkomo… Čia nekvepia nei stilizacija, nei grotesku, nei absurdu, nei, žinoma, menu. Tik provincialia pretenzija į "novosibirskietišką modernizmą"…

Vis dar gyvuoja "tradicija" statyti klasiką puošniai ir prabangiai. Neatsispyrė šiai pagundai ir tik vos vieną valandą (ačiū Dievui!) trukęs Ispanų teatras iš Sevilijos "Atalaja" su savąja "Elektra". Iš jos prisimenu tik superegzotiškus kostiumus (įvairiausių tautų drabužių mišinį), pačios Elektros rytietišką plastiškumą ir scenoje stumdomas cinkuotas vonias.

Keistokas, švelniai tariant, pasirodė ir Rumunijoje gyvuojantis vengrų teatras, parodęs Sofoklio "Antigonę". Bet jei Antigonė spektaklyje neturi protagonisto – karaliaus Kreonto, tai išgaruoja ir konfliktas, ir įtampa, ir pastatymo prasmė. Man pasirodė, kad Kreontas, tiksliau, jį vaidinęs aktorius, vis dar tebeieško savęs, nes žiūrovų akivaizdoje kas akimirką bandė kurti vis kitokį charakterį, taip ir neapsispręsdamas, ką vaidinti... Scenoje visą laiką "gyveno" ir Antigonės brolio Poliniko lavonas, o abi seserys (Antigonė ir Ismenė) juo vis keistai manipuliavo – tai statė ant grindų, tai sodino, tai vėl guldė… Lavonas judėjo. Buvo ir dar vienas juokingas momentas – kai išėjo sargybinis su ilgų ilgiausia ietimi. Jam pasisukus į šalį, žiūrovai pirmose eilėse, kad išsaugotų savo galvas turėdavo pasilenkti prie žemės… Taigi iškilūs graikai "Elektroje" ir "Antigonėje" režisūros "dėka" pasirodė nutolę nuo mūsų per šviesmečius, neįdomūs ir nuobodūs. Kas gali būti blogiau?

Kritikų nuomonės susikirto vertinant dar vieną klasikinį spektaklį. A. Čechovo "Žuvėdrą" Rygos rusų dramos teatre pastatė XX amžiaus režisierius mohikanas, vokietis Peteris Steinas. Tiek prisiskaičius apie šį įžymų menininką, atrodė, bus tikra laimė pamatyti meistro rankos kūrinį. A. Čechovo "Žuvėdra" buvo rodoma ne Torūnėje. Keliais autobusais mus vežė į Bydgošč miestą, į tenykštę didžiąją operos sceną. Keistą įspūdį paliko tas neišpasakyto didumo sovietinių laikų pastatas – milžiniškos fojė erdvės, tarsi stadione nesibaigiantys laiptai ir… ėjimas ratu, nes pastatas – rotondos formos. Jautėmės pakliuvę į tikrą klaidų labirintą, nes niekaip negalėjome surasti durų į žiūrovų salę. Ne pastatas, o tikras rebusas. Milžiniška žiūrovų salė, milžiniška scena, tolyn ir platyn ištįsusi erdvė. Kažin ar pati geriausia vieta vaidinti šią A. Čechovo pjesę… Ar ji nepradings čia? – šmėstelėjo pirmasis klausimas. O spektakliui įsibėgėjus, jų kilo vis daugiau ir daugiau. Milžiniškoje erdvėje buvo sunku girdėti tekstą, tad aktoriams jį tekdavo įsitempus "mestelėti" tolėliau. Atsirado rėksminga, pabrėžtinai "garsi" kalba. Ir natūrali, kamerinė A. Čechovo herojų bendravimo atmosfera kaipmat dingo. Ji ir negalėjo čia gimti.

Šis spektaklis man paliko keistą įspūdį – tarsi aktoriai būtų skaitę Čechovo tekstą papuslapiui. Sąžiningai išlaikydami pauzes, sąžiningai laikydamiesi remarkų. Peteris Steinas, kaip režisierius, sakytum, nieko nenori primesti Čechovui. Šio pastatymo proga buvo rašoma, jog jis nori nugramdyti nuo "Žuvėdros" įvairių režisūrinių epochų apnašas ir nebijo pasirodyti konservatyvus. Vienas recenzentas (Joyse’as McMillanas iš Škotijos) taip apibūdino Peterio Steino spektaklį: "Tai Čechovas, suvaidintas taip, kaip reikia: su žaižaruojančiu humoru, emociniu atvirumu ir ištikimybe universaliai pjesės dvasiai". Ir su šimtus kartų naudotomis klišėmis. Beriant vieno ar kito vaidmens tekstą. Pavydžiu ponui McMillanui žinojimo, kaip vaidinti Čechovą. Visos jo išvardytos pjesės dvasią atitinkančios savybės tėra, deja, tik jo fantazijos vaisius. Jų nė iš tolo nebuvo justi matytame vaidinime. Atvirkščiai, jis buvo bedvasis, besielis, ištęstas, monotoniškas ir kankinamai nuobodus. O įvyko visa tai, man rodos, ne tik dėl to, kad vaidinimui buvo pasirinkta absoliučiai neparanki erdvė, bet ir dėl to, kad Čechovo personažai buvo suvaidinti amorfiškai, prastai.

Būtent čia reikėjo griauti įsisenėjusius vaidybinius štampus. O šito – svarbiausio – kaip tik ir nepamatėme. Stebėjausi beveik visų sceninių veikėjų, ypač dviejų kviestinių aktorių iš Maskvos – Jelenos Starodub (Arkadinas) ir Anatolijaus Lobackio (Trigorinas) – amorfiškumu, vidiniu jų nuoboduliu, dvasiniu nepaslankumu. Ne gyviau atrodė ir visi likusieji. Kas kritikus privertė matyti tai, ko nė su žiburiu nerasi šiame visiškai nekonceptualiame vaidinime? Iš kur tas pakilus tonas ir epitetai "genialus, stebuklingas, talentingas"?

Manau, jog daugelį karštų šio vaidinimo gerbėjų bus užhipnotizavęs pats Steino vardas. Antra vertus, galimas dalykas, jog apie šį vaidinimą savotiškai susibūrė, susitelkė konservatyvusis lenkų kritikos sparnas. Peterio Steino "Žuvėdra" man priminė kitą atvejį – kai visi puolėme į Maskvą žiūrėti Peeterio Brooko "Vyšnių sodo" ir patyrėme panašų slogutį.

Torūnės festivalis buvo atidarytas Stanisłavo Wyspiańskio "Išsilaisvinimu" (Ščecino "Teatr Współczesny"). Lenkų klasika lenkų teatre nuolat gyva. To mūsų kaimynams galime tik pavydėti. Bet Wyspiańskis – iškilios socialinės, politinės, simbolinės, metaforinės dramos kūrėjas – itin kietas riešutas, ypač režisieriams. O jau apie "Išsilaisvinimą" ir jo sceninį realizavimą bet kuris režisierius svajoja tarsi apie vieną aukščiausių teatro viršukalnių.

Patikrinti savo kūrybines jėgas dar sykį ryžosi jauna režisierė Anna Augustynowicz. Gal būtent todėl, kad jauna ir dar nekamuojama nei abejonių, nei kūrybinių kančių. Kai prieš spektaklį perskaičiau didelės apimties jos vaidinimo turinio pristatymą, aiškinantį kiekvieno epizodo prasmę ir reikšmę, suvokiau, kokiam dideliam žygiui režisierė ruošėsi. Čia išdėstytos jos mintys buvo pakankamai aiškios. Siekis priartinti 1902 m. parašytą kūrinį šių dienų Lenkijos problemoms atrodė motyvuotas ir savalaikis. Ypač turint omenyje, kad "Išsilaisvinimą" A. Augustynowicz tarsi "įmerkė" į teatro terpę – tarsi šią pjesę repetuotų tradicinis, "pavargęs" teatras, kuriam dvasinis išsilaisvinimas, sielos atbudimas, bandymas atsikratyti rutinos yra svetimas, neišgyventas, formalus ir todėl nesėkmingas. Padėjus ranką prie širdies, reikia pripažinti, jog teatro kūrėjai (bent jau pas mus), deja, nepasižymi revoliucingumu. Jei kuris menininkas ir stoja kokios nors politinės partijos pusėn, tai paprastai pasirenka patį blogiausią variantą.

"Išsilaisvinimo" herojus – Konradas (šis maištingas personažas, pirmą kartą pasirodęs Adomo Mickevičiaus "Vėlinėse" ir tapęs dvasinio šauklio simboliu lenkų literatūroje) – vaidinime pristatytas apmūsojusio, apsnūdusio teatro, turinčio vaidinti "Išsilaisvinimą", režisieriumi. Tačiau nei simbolinė Mūzos figūra, nei pats revoliucingai nusiteikęs Konradas neįstengia prikelti teatro aktorių naujam meniniam žygiui, jie atrodo tarsi įsivėlę į pilietinio abejingumo voratinklį. Tragikomiškai skambėjo jų lūpose patriotiniai tekstai, nes šių kūrybinių pavargėlių širdys ir jausmai buvo atbukę ir nuslopę.

Tai, kad pjesės "rėmais" pasirinktas vaidinimas, man pasirodė įdomiausia ir prasmingiausia. Po šios introdukcijos, konstatuojančios pačios Teatro ir jo vadovų nesugebėjimą prikelti Tautos ir pačių artistų dvasią, jų gaivų kūrybiškumą, spektaklis pamažu darosi monotoniškas, nes prasideda "monumentų" scenos. Jų – nepaprastai daug. Ant nedidelių platformų į sceną įvažiuoja simboliniai, alegoriniai, mistiniai ir realistiniai vaizdiniai (Lenkijos Garbė, Realistai, Tikrieji Patriotai, Šventovė Bažnyčia, Meilė Artimam, Gražuolis, iškilęs virš minios, Būrėja, Šeima, Relikvijos ir t. t.). Tai nedidelės skulptūrinės grupės, kuriomis režisierė ir dramaturgas išsako savo nusivylimą didžiaisiais tautos ir valstybės idealais, kurie susmulkėjo, neteko savo tiesos ir prasmingumo…

Mano supratimu, šis "monumetų" paradas buvo pernelyg ištęstas, nuobodus, o vaidybos požiūriu – neraiškus. Nejautei aštrios ironijos pulsavimo, skausmo ir nevilties bandant pažadinti tautą, jos idealus, sukrėsti žiūrovą, pažadinti jį iš apėmusio snaudulio. Be to, įdomus ir velniškai sunkus Wyspiańskio kūrinys, regis, rikošetu atsitrenkė ir į mūsų, teatro žmonių, sąmonę. Lenkų kritika nesiėmė įdėmiai svarstyti šio pastatymo. Tai juk irgi tam tikras vertinimas…

Klasika vėl madinga. Tačiau nė kiek nemažiau klastinga.

Torūnės festivalyje teatrams labiau sekėsi pristatyti savo požiūrį į mūsų šiandieną. Bet apie tai – jau kitoje šio rašinio dalyje.

B.D.

 

Skaitytojų vertinimai


3612. Kulisų kandis2004-06-21 10:06
Smagus tekstas. Tik amžinas teatrologės bruožas: šventai įtikėjus savo tiesa niekinti-naikinti oponentus-kitaminčius...

3622. senas pirdzius2004-06-23 00:55
Nusiperde sena boba...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:22:46 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba