SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-18 nr. 619

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Nomicaitė
Neoklasicizmo įsaulyje

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Netikėtos traktuotės
1
• Šokio kryžkelėse
• in memoriam
Antanas Sprindys 1907–2004
1
• Druskininkų vasaros maratonas prasidėjo
• Vilniaus šokio spaustuvė tęsia tradicijas
• KONCERTAI2

Dailė 
 Vika Ryžovaitė
Tebūnie paslaptis
1
• Lina Jakeliūnaitė
Įspūdis fotografijoje
5
• Skaidra Trilupaitytė
"Sueuropintos" erdvės pėdsakai Rygoje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ingrida Daunoravičiūtė
Veržlus kaip pavasaris
1
• Irena Aleksaitė
Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"
2
• Ingrida Daunoravičiūtė
Sveika, gentie jaunoji, nepažįstamoji!
3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp jausmų ir noro pamiršti
2
• Živilė Pipinytė
Bilą nužudyti reikia
2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Pagunda vogti
• Ronald Jones ("Frieze")
Gyvenimas dėžėje

Anonsai 
• Konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Tebūnie paslaptis

Broniaus Gražio ir Vyganto Paukštės darbai "Lietuvos aido" galerijoje

Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vygantas Paukštė. "Atsipalaidavimas II". 2004 m.

Yra paveikslai, kurie su akylu stebėtoju kalba ironiškai, kaip antai Šarūno Saukos darbai, arba skausmingai, kaip Marijos Teresės Rožanskaitės tapyba, gundančiai, kaip Laisvydės Šalčiūtės moteriškės, ar rafinuotai, kaip Sigito Staniūno romantinis kaukių balius. Dailininkų Broniaus Gražio ir Vyganto Paukštės darbai nekalba. Jie tyliai filosofuoja. Negana to, dvelkia paslaptimi: realybė apraizgyta lipniomis paslapties gijomis, susipynusiomis iš kasdienių motyvų, gamtos fragmentų, efemeriškų žmonių kontūrų, siurrealistinių pasąmonės srautų. Už primityvios, ekspresyvios tapymo manieros driekiasi metaforų, mįslių, subtilių minčių niuansų laukai. Lengvi, chaotiški, judrūs potėpiai koduoja filosofinį, gilų darbų turinį. Tarsi paveikslai žaistų slėpynes su žiūrovais: ar bandysi surasti, ištraukti ir padžiauti dienos šviesoje dar vieną prasmę, ar leisies vedžiojamas už nosies pirmo lengvumo įspūdžio? Pirminio lengvumo įspūdį darbams suteikia ne vien vaikiška tapymo maniera, bet ir spalvos: V. Paukštės – skaidrios, šviesios, švelnios, B. Gražio kiek intensyvesnės, ryškesnės. Jo darbuose dominuoja katino, žuvies, taurės, "permatomo" žmogaus-dvasios motyvai. O V. Paukštės darbų serijoje pagrindinis motyvas – vienišas, efemeriškas žmogus, neretai su sklidina raudonojo vyno taure. Žmogus gamtoje, žmogus kasdienėje aplinkoje: valgantis, geriantis vyną, šokantis ar tiesiog besiilsintis lovoje. Tiksliau – jautrios, kontūrinės žmogaus užuominos, trūkčiojantys gamtos fragmentai, šviesūs dangaus ir vandens plotai – visa tai sudaro darnią, neperkrautą paveikslo kompoziciją. Regis, pakanka lengvo potėpio, tarsi atsitiktinio (o iš tiesų išmąstyto) spalvų tekštelėjimo į kairę, į dešinę – ir paveikslas atgyja versdamas pro ažūrinį paslapties šydą žvilgtelėti į išvirkščiąją pasaulio pusę. V. Paukštės darbuose dera impresionistinė tapyba, nonfinito principas, minimalios išraiškos priemonės, primityvia maniera tapyti žmonių kontūrai ir gili filosofinė potekstė. Tyli filosofija būdinga ir kitam užuominų meistrui – B. Gražiui, tačiau jo darbuose susipynę fantasmagorijos, grotesko, pasąmonės srautų vaizdai. Tikrovės ir fantazijos eklektika: kasdienėje aplinkoje išnyra keisti daiktai, o fantastinėje erdvėje pasirodo tikrovės likučiai – lengvi žmonių kontūrai, vyno taurės, žuvies simboliai ir kt. Tapyba balansuoja ant abstraktumo ribos. Motyvai, kaip ir dailininko V. Paukštės, pasirenkami iš gamtos, kasdienio gyvenimo ar sužvejojami fantazijų pasaulyje. Iš tikrovės ir fantazijos mišinio klijuojama kitokia realybė, galbūt net tikresnė už esamą. Negali prisikasti iki tiesos ir aiškumo. Lieka paslaptis – masinanti ir trikdanti, verčianti dar sykį stabtelėti ir pamėginti įminti mįslę ar pagauti nors menkiausią pažįstamos realybės atšvaitą. Efemeriškos užuominos, lengvi gamtos ir žmonių pėdsakai jautriai virpa artėdami prie abstraktaus žanro, tačiau nevalingai stabteli, neperžengdami grynos abstrakcijos ribos. Skirtingai nei grynieji abstrakcionistai – Eugenijus Cukermanas, Kazė Zimblytė, Rūta Katiliūtė – šie dailininkai savo darbuose palieka daiktų, žmonių, gamtos šešėlius, kurie sklando, slepiasi, stebi, mąsto paslapties pritvinkusioje erdvėje. Tylūs ir gilūs paveikslai. Jie nerėkia ryškiomis spalvomis, neaimanuoja drumzlinu lietuviškos mokyklos koloritu, nesipuikuoja pompastiška elegantiška kompozicija, neerzina vienas ant kito lipančių ir bendrą vaizdą stelbiančių motyvų gausa, neprovokuoja erotiniais vaizdais. Mąstanti ir verčianti mąstyti tapyba, apraizgyta skaidriu paslapties voratinkliu.

iliustracija
Bronius Gražys. "Ieva ir obuolys". 2002 m.
 

Skaitytojų vertinimai


3625. ieškau...2004-06-24 01:32
Vika, kurgi jusu entuziazmas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:22:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba