SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-18 nr. 619

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Nomicaitė
Neoklasicizmo įsaulyje

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Netikėtos traktuotės
1
• Šokio kryžkelėse
• in memoriam
Antanas Sprindys 1907–2004
1
• Druskininkų vasaros maratonas prasidėjo
• Vilniaus šokio spaustuvė tęsia tradicijas
• KONCERTAI2

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Tebūnie paslaptis
1
• Lina Jakeliūnaitė
Įspūdis fotografijoje
5
• Skaidra Trilupaitytė
"Sueuropintos" erdvės pėdsakai Rygoje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ingrida Daunoravičiūtė
Veržlus kaip pavasaris
1
• Irena Aleksaitė
Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"
2
• Ingrida Daunoravičiūtė
Sveika, gentie jaunoji, nepažįstamoji!
3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp jausmų ir noro pamiršti
2
• Živilė Pipinytė
Bilą nužudyti reikia
2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Pagunda vogti
• Ronald Jones ("Frieze")
Gyvenimas dėžėje

Anonsai 
• Konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pasaulyje

Pagunda vogti

[skaityti komentarus]

Žurnalo "Prospect" apžvalgininkas Edwardas Lucasas, komentuodamas Roberto Guesto knygą "The Shackled Continent" ("Supančiotas kontinentas"), teigia, kad naujoji Afrikos šalių ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų nepriklausomybė turi daug ką bendro. Įdomu, kiek jo išvardytų afrikietiškų bruožų atpažinsime Lietuvoje?

Prieš dvejus metus viešėdamas Tadžikistane, skurdžiausioje iš buvusių sovietinių respublikų, supratau, kad nėra taip jau kvaila lyginti Afriką ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Aštuonių žmonių šeima, pas kurią buvau apsistojęs, gyveno betoninėje dviejų kambarių lūšnoje su moline asla ir varvančiu stogu. Vanduo ir elektra tiekiami tik po kelias valandas per savaitę. Kaime nebuvo jokių valstybinių tarnybų. Jų pragyvenimo šaltinis – jų pačių reikmėms tenkinti skirta žemdirbystė.

Su šeimos tėvu Rustamu susipažinau lėktuve, skridusiame iš Maskvos, kur jis trejus metus dirbo darbininku. Vyras, tarybiniais laikais buvęs mokytoju, grįžęs namo savo aštuonerių, devynerių ir vienuolikos metų sūnus rado beraščius. Jie visą dieną dirbdavo laukuose. Sutemus nebūdavo šviesos skaityti.

Daugelio žmonių, gyvenančių šalyse, kurios anksčiau buvo valdomos iš Kremliaus, pragyvenimo lygis iširus Sovietų Sąjungai smuko ne taip smarkiai. Bet viskas gana panašu į keturiasdešimt Afrikos nepriklausomybės metų.

Skaitydamas R. Guesto knygą "Supančiotas kontinentas" nustebau, kiek daug paralelių galima rasti tarp apgailėtinų ekonominių ir politinių fiasko Afrikoje ir į neviltį stumiančių situacijų, kurių liudininku man teko būti tuos penkiolika metų stebint pragaištingas komunizmo pasekmes. Šešios iš Guesto aptariamų Afrikos problemų yra akivaizdžios ir buvusiose sovietinėse respublikose: grobstomi gamtos ištekliai, bloga valdžia, blogi politikai, izoliacija, fatalizmas ir nemokšiškumas.

Viskas prasideda nuo Rusijos naftos, dujų, aukso ir deimantų, Ukrainos plieno ir anglies bei centrinės Azijos medvilnės ir aliuminio. Rusijos laisvos rinkos specialistas Andrejus Ilarionovas kartą man prasitarė, kad geriausia, ką užsieniečiai galėtų padaryti jo šaliai, būtų subombarduoti gamtos išteklių gavybos įmones. Tai, įrodinėjo jis tik pusiau juokais, priverstų šalį gaminti prekes, užuot gyvenus iš to, ką galima iškasti iš žemės.

Ir Afrikoje, ir Sovietų Sąjungoje gamtos ištekliai yra labai patogūs kyšininkaujantiems valdininkams ir politikams. Gal jie ir pripildo valdžios skrynias pinigų (kaip dabar yra Rusijoje), bet neilgam. Nigerijos pavyzdys rodo, kad pagunda vogti didesnė nei politinis spaudimas dalytis.

Gamtos ištekliai plius silpnos institucijos lygu korumpuoti valdininkai, o nuo jų kenčia ir Afrika, ir buvęs sovietinis pasaulis. Afrikos biurokratai, rašo Guestas, pagrindiniu darbu laiko savo pačių praturtėjimą, o tada – dovanėlių dalijimą draugams ir šeimai. Tai primena Rusiją. Mano vairuotojo brolis buvo Maskvos kelių policijos viršila. Todėl paprastai gana skausminga ir brangi procedūra (automobilio registracija, mokesčiai, techninis patikrinimas ir t. t.) buvo stebuklingai palengvinta.

Bet tai nėra nekenksminga – žvelgiant plačiau, tokie dalykai stabdo teisėtą veiklą ir sukuria sąlygas klestėti nusikaltėliams. Kartą mano vairuotojas papasakojo, kokių gėrybių gali tikėtis vadovaujantis kelių policininkas. Visų pirma – daugybės nedidelių kyšių, kuriuos patruliuojantys policininkai paima (ir įsideda į kišenę) už tikrus ar įsivaizduojamus eismo taisyklių pažeidimus. Be to, labai pelninga įteisinti nelegalius veiksmus – pasirašant vogto automobilio dokumentus ar atstatant teises, paimtas iš girto vairuotojo.

Visa tai galėtų suvaldyti stiprūs, dori politiniai lyderiai. Guestas pabrėžia, kad Afrikos politikoje tragiškai trūksta autoritetų. Tai tinka ir buvusiai Sovietų Sąjungai. Valdininkai gyvena prabangiai; opozicija lengvai paperkama. Kaip ir Afrikoje, rinkimais begėdiškai manipuliuojama; oficiali žiniasklaida yra pompastiška ir baili.

Pasekmė – yrančios valstybinės tarnybos, kur turtingieji mėgaujasi liūto dalimi, o vargšams lieka trupiniai. Maskva, Kijevas ir kiti dideli miestai gerai apšviesti ir gerai šildomi. Bet tolimesnėse šių šalių vietovėse sveikatos apsauga, mokyklos, elektros ir vandens tiekimas apgailėtini. Be to, yra dar ir ekonominė izoliacija. Dėl blogų kelių ir didelių atstumų neturtingi žmonės negali parduoti savo prekių ir savo darbo kitose šalies vietose. Korumpuoti muitinės darbuotojai ir neveiksnūs uostai dar labiau apsunkina ryšius su išoriniu pasauliu.

Paskutinės dvi problemos – kultūrinės. Skyriuose, kuriuos skaitant šiaušiasi plaukai, Guestas pasakoja, kad afrikiečiai nemėgsta nei sargių, nei automobilių saugos diržų. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Rusiją – štai kodėl šalies ŽIV statistika tokia pat siaubinga kaip ir mirčių už vairo skaičius Maskvoje piko metu. Kai gyvenimas nieko vertas, mėgautis dabartimi kur kas svarbiau nei rūpintis ateitimi.

Pabaigai – nemokšiškumas. Knygoje Guestas tik trumpai užsimena apie luošinantį prietarų poveikį. Tai irgi kai ką primena. Rusai siurbte siurbia astrologus, žiniuonius ir ir visokius pranašus. Jei žmonės tiki, kaip tiki daugelis rusų, kad šaltyje išgyventi padeda degtinė ir riebus maistas, nenuostabu, kad jų gyvenimo amžius trumpėja.

Bet tikrasis nemokšiškumas glūdi giliau. Net išsilavinę buvusių sovietinių šalių piliečiai dažnai nesuvokia tikrųjų šalies nuosmukio priežasčių. Tačiau pastarieji penkiolika metų parodė, kad pokomunistinėms šalims geriausias kelias į gerovę yra užsienio prekybos ir užsienio investicijų didinimas mažinant mokesčius, atveriant sienas ir išrenkant stiprią, švarią, bet ribotus įgaliojimus turinčią valdžią.

Šio palyginimo nereikėtų pernelyg sureikšminti. Nors infrastruktūra supuvusi ir yra daug socialinių problemų, dauguma buvusių sovietinių respublikų yra raštingos, daugiau ar mažiau industrializuotos ir turi veikiančią centrinę valdžią. Nedaugelis Afrikos šalių galėtų pasigirti daugiau nei viena šių savybių. Tačiau kuria kryptimi mus veda istorija?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:22:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba