SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-12-12 nr. 593

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantas Valiulis
Nesibaigianti gatvė
7

Muzika 
 Judant į priekį5
• Jolanta Babaliauskienė
Kiek kanklių pakalbinta?
• Živilė Ramoškaitė
Čiurlionio kvartetas ir bičiuliai
3
• Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės 100-ųjų metinių minėjimas1
• Birutės Vainiūnaitės "Gražiausias C-dur ir c-moll"
• Eduardo Balsio kūryba dviguboje kompaktinėje plokštelėje4
• Žymus Čekijos vokalistas – Muzikos akademijos svečias
• "Kaskadų" trio gros su Nacionaliniu simfoniniu orkestru
• Kongresų rūmuose koncertuos Edgaras Montvidas1
• Dainininkė Anna Maria Castelli vėl vieši Vilniuje
• KONCERTAI

Dailė 
• Rūta Taukinaitytė
Penkis kartus apie dailiąją odą
1
• Armina Jonušaitė
Klasika kitaip
• Goda Giedraitytė
www.madona.st
10
• PARODOS

Literatūra 
• Niall Williams
Ištrauka iš romano "Keturi meilės laiškai"
1
• Lauryno Stuokos-Gucevičiaus 250–osioms gimimo metinėms1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Teatro pranašumai
19
• Aktorės Elenos Gaigalaitės jubiliejus
• Kaip gerai graudu
• TEATRAI

Kinas 
• Merginos eis iš proto dėl "Nužudyti Bilą"2
• Vidutinybė ramina2
• Peterio Weiro sugrįžimas
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Knygos meno konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Muzika

Judant į priekį

Pokalbis su kompozitoriumi Juozu Širvinsku

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kompozitorius Juozas Širvinskas
A.G. Žygavičiaus nuotr.

Lapkričio 26 d. Vilniaus rotušėje įvyko kompozitoriaus Juozo Širvinsko jubiliejinis 60-mečio vakaras. Jo metu jubiliatą kalbino muzikologė Ona Narbutienė, skambėjo prof. Donato Katkaus diriguojamo Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, Kristupo kvarteto ir orkestro solistės Onos Švabauskaitės (violončelė) atliekami J. Širvinsko kameriniai kūriniai, ištraukos iš muzikos kino filmams. Prisimintas ir kūrybinis darbas, ir kita įvairi veikla.

1961 m. baigęs M.K. Čiurlionio menų mokyklą, kur iš pradžių mokėsi choro dirigavimo, bet netrukus (Vytauto Venckaus paakintas) pasirinko kompozicijos specialybę (pas kompozitorių Rimvydą Žigaitį), vėliau mokslus tęsė Muzikos akademijoje, prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, studijas baigė 1969-aisiais. Dirbo Lietuvos radijo muzikos redakcijoje, garso režisieriumi televizijoje, vėliau – kompozitoriumi, redaktoriumi ir garso režisieriumi Lietuvos kino studijoje. Sukūrė muziką daugiau kaip 15-ai lietuviškų meninių filmų, buvo daugelio filmų garso režisieriumi. Nuo 1990 m. vadovavo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. 1997 m. buvo pakviestas užimti kultūros viceministro postą. Šiuo metu yra Kultūros ministerijos sekretorius. Greta muzikos kino filmams, nemažai rašė teatrui, sukūrė baletą "Mergaitė su degtukais", miuziklą "Kelionė į Atatą", Simfoniją styginių orkestrui, Baladę fortepijonui ir kameriniam orkestrui, styginių kvartetų, įvairių kitų instrumentinių ir vokalinių kūrinių.

Jubiliejaus proga pakalbinome kompozitorių.

Įvertinant sukauptą nemenką patirtį, ką šiandien pats laikytumėte savo gyvenimo siekių, veiklos, kūrybos kertiniais akmenimis?

Kadangi beveik 40 metų atiduota kinui – tai ir yra pagrindinė mano veiklos ir kūrybos sritis. Į ją pasinėriau nuo 1968 m., kai susidūriau su kinu ir galimybe kurti muziką filmui. Ir prieš ateidamas dirbti į Kino studiją, ir jau dirbdamas joje garso režisieriumi, redaktoriumi, kurdamas muziką filmams, bendravau su žymiais to meto filmų kūrėjais. Bendradarbiavau su dokumentininkais R. Verba, H. Šablevičiumi, R. Šiliniu, su grupe žymiausių meninių filmų režisierių – V. Žalakevičiumi, A. Grikevičiumi, M. Giedriu, A. Puipa, G. Lukšu. Darbas kine suteikė labai įvairios kūrybinės patirties. Šia prasme akcentuočiau ne vien muzikinę kūrybą, nes kine viskas yra kūryba: jei dirbi garso režisieriumi, irgi esi kūrėjas, ieškai optimaliausio, įdomiausio garsinės partitūros sprendimo. Kūrybinis akiratis čia daug platesnis, nes susiduri ir su literatūra, ir su aktoriais, vaidyba, ir su garso režisūra bei muzika. Ši patirtis lemia atitinkamus mąstymo, vertinimų, tiesioginio kūrybinio kompozitoriaus darbo poslinkius ir postūmius.

Aišku, darbas kine prasidėjo gal nuo to, kad bebaigdamas konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) aš visiškai nenorėjau imtis pedagoginio darbo. Mano manymu, kompozitoriui metų metais dėstant solfedžio ar kitas teorines disciplinas gresia tam tikras sustabarėjimas. Bent jau taip atrodė tuo metu. Manau, kad neapsirikau atsisakydamas tokios veiklos – išgyvenau gana ilgą ir įdomų darbo kino muzikos srity periodą. Tiesa, iš pradžių dirbau Lietuvos radijuje, vėliau televizijoje, po to išėjau į Lietuvos kino studiją, kur dirbau 14 metų.

Čia įgyta patirtis man padėjo ir būnant Operos ir baleto teatro direktoriumi. Vis dėlto vertinimo skalė, sąlytis su teatru, literatūra, muzika, bendravimas su aktoriais, režisieriais man padėjo: galėjau daug drąsiau vertinti teatro sistemą, išsakyti savo nuomonę apie spektaklių statytojų darbą… Pagaliau tai man padėjo ir atėjus dirbti į ministeriją, kur kaip tik kuruoju sritį, susijusią su profesionaliais menais. Taigi kertiniai akmenys, apie kuriuos klausėte, turėjo tiesioginės įtakos ne tik rašant muziką ar dirbant kino srity. Ta patirtis padeda ir dabar.

Kompoziciją studijavote pas prof. Eduardą Balsį. Ar laikėte save jo mokyklos tęsėju?

Anksčiau taip skirstyta: J. Juzeliūno arba E. Balsio mokiniai. Kurį laiką tai gal ir buvo prasminga, bet dabar šios ribos tarp mokinių išsitrynė, tad ir skirstyti netikslinga. Tuo labiau kad jau yra kita mokykla, kita profesūra. Muzika, kaip ir kiekvienas menas, kinta, laikui bėgant didesni ar mažesni atradimai atsisijoja, gyvenimas sudėlioja kūrybinius laimėjimus į savo vietas. Todėl ir sakau, kad dabar jau lyg ir nėra to skirstymo į mokytojus, mokinius, kuris kieno.

Kalbant apie E. Balsį, visuomet prisimenu jo įteigtą esminį dalyką, nuorodą visam gyvenimui – pats turi labai gerai išanalizuoti savo kūrybą ir būti savikritiškas. E. Balsys mažai šnekėdavo, bet darė didžiulę netiesioginę įtaką: nedaug kalbėdamas, jis sugebėdavo sukelti kūrybos poreikį. Pabuvęs jo pamokoje, skubėdavai ką nors daryti, kad neužmirštum pamokos metu tvyrojusios kūrybinės atmosferos. Manau, kad tai – didžiausias jo nuopelnas, už kurį esu labai dėkingas.

Atsižvelgiant į minėtą savikritiškumą, kaip savo kūrybą vertintumėte šiandien?

Sudėtinga įvertinti visą kūrybą. Kinas yra visiškai atskira sritis, ir ne visada vienokią ar kitokią kino filmų muziką gali lyginti su kamerine ar simfonine. Jų funkcija ir svarba ar profesinio meistriškumo požymiai yra gana įvairūs. Nors nesakyčiau, kad dirbant kino srity negali ko nors atrasti, sukurti rimtų opusų, prilygstančių kamerinės ar simfoninės muzikos pavyzdžiams. Tuo labiau kad kartais iš filmams kurtos muzikos atsirasdavo ir rimtų kamerinių kūrinių. Tai, aišku, reti atvejai, nes rašydamas ar parinkdamas muziką filmui turi priderinti ją prie rodomos situacijos. Gal todėl ji dažniau specialiai kuriama konkrečiam filmui. Tai tarsi taikomoji, programinė muzika. Kino medžiagos diktuojama programa lemia ir muzikos kalbą, būtinus sprendimus. Savo netrumpoje praktikoje galėčiau rasti visokių kino muzikoje taikytų dalykų, eksperimentų, kurie buvo aktualūs ir rimtajai muzikai, – tai ir minimalistiniai išraiškos būdai, ir sonoristika, ir pan.

Eksperimentuodamas, naudodamas tuo metu naujas išraiškos priemones, matyt, mokėjote kritiškai įvertinti ir perspektyvas, nes Jūsų kūrybos vakare atlikti kūriniai daugeliui ir šiandien atrodė šiuolaikiški, aktualūs. Turint tai omeny, ar negalvojate išleisti savo kūrinių CD?

Kiekvienas kompozitorius to nori. Tuo labiau kad turiu neblogų įrašų – anksčiau buvo išleista plokštelė. Iš senų juostų yra perrašyta ir kelių filmų muzika. Taigi tokių lyg ir kompaktinių plokštelių yra. Paskutinis mano "CD" – muzika filmui "Elzė iš Gilijos".

O dėl to šiuolaikiško skambesio, tai, pasak vieno iš kompozitorių, – "nieko nėra pastoviau už avangardą". Manau, kad naudojant pasirinktas technines priemones svarbu žinoti, ar jos tau priimtinos, artimos, ar tikrai kalbi ta kalba, kuri yra aktuali tau pačiam, kuria tikrai išreiški savo kūrybines mintis, ar tai nėra tik duoklė šiuolaikiškumui. Kartais tas itin šiuolaikiškas skambesys, kurį greit "pagauna" ir kritikai, pasiklausius kūrinio po kelerių metų, atrodo pasenęs. Tai – pavieniai atvejai, ir čia nėra dėsningumo, bet galvoti apie tai reikia…

Minėjote vengęs pedagoginio darbo dėl grėsmės kūrybinei veiklai, o kaip vertinate valdininko darbą?

Galiu pasakyti, kad kūrybai tai visiškai nepadeda. Įsitraukiau į jį dėl įvairių priežasčių. Tai lėmė ir patirtis, įdirbis – automatiškai įsitrauki į visą šią veiklą, sferą, rūpesčius. Aišku, manęs tai nedžiugina, dalis gyvenimo, veiklos galėjo ir kitaip susiklostyti. Norėčiau būti tik kūrėju, ne valdininku, bet Lietuvoje gyvenančių tik iš kūrybos, bent jau muzikos srityje, – labai nedaug.

Kūrybos vakare ne vienam naujiena buvo Jūsų sportinė veikla…

Visada sakiau ir sakysiu – sportas menui, muzikai niekad netrukdo. Daug dirbantis atlikėjas turi būti tam fiziškai pasirengęs. Žinoma, svarbu pasirinkti tinkamą, pirštų ar riešų nežalojančią sporto šaką. Mane traukė vanduo, tad pasirinkau vandensvydį. Studijų metais žaidžiau ir krepšinį, lauko tenisą, bet vandensvydis buvo pagrindinė sporto šaka, jai atidaviau daugiausiai metų. Vėliau tiesiog atsitiktinai, kaip žaidusiam vandensvydį, pažįstančiam nemažai šios srities entuziastų (daugelis jų dabar dirba treneriais Vilniuje ir Kaune), man pasiūlė tapti federacijos prezidentu. Pagalvojau: prezidentu dar nebuvau, ir sutikau. Valdininko, biurokrato patirtis ir čia praverčia – vis galvoji, ką naudingo gali nuveikti. Pasirinkom kryptį – vaikų ir jaunimo vandensvydžio plėtrą Lietuvoje – ir porą metų jos laikomės. Malonu, kad mano veiklą įvertino ir Sporto departamentas, ir Olimpinis komitetas. Nesijaučiu ką nors daug nuveikęs, bet jei jau kažką darai, tai turi stengtis judėti į priekį.

Muzikos tradicijas puoselėjate savo šeimoje, tad, tam tikra prasme, pedagogo darbo neišvengėte.

Nori nenori, namuose turi būti pedagogas. Visi mano vaikai mokėsi muzikos. Sūnūs – po 4–5 metus, dukra – dabar jau dainininkė, baigė Muzikos akademiją. Vienas sūnų M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi griežti violončele. Dirbdavau su juo kasdien, pamokose sėdėdavau, įgijau daug praktikos, galėjau kone pradinį violončelės kursą menų mokykloje dėstyti. Kitas sūnus mokėsi B. Dvariono mokyklos mušamųjų klasėje, dirbau ir su juo. Dabar ir su dukra tenka parepetuoti, pabūti jos naminiu koncertmeisteriu. Bet tai kitokia pedagogika – tiesiog gyveni, bendrauji, stebi, nori, kad užaugtų plačiau į gyvenimą, į supančią aplinką žvelgiantys žmonės. Tai nenueina veltui. Abu sūnūs nebemuzikuoja, bet nėra abejingi teatrui, koncertams… Manau, tai labai svarbu.

Ar tenka dalytis muzikos kūrybos filmams patirtimi su dabar šioje srityje dirbančiais?

Kino garso, muzikos sritis, jos technologinės galimybės ir reikalavimai sparčiai kinta. Dabartinė karta naudojasi kitomis laikmenomis, technika, jau ir mane gali pamokyti. Kas kita – informacijos atrankos patirtis, praktinės žinios apie tai, kas ir kokioje vietoje turėtų būti, kaip optimaliau išnaudoti technines galimybes. Šia patirtim mielai pasidaliju, ką galiu, tą patariu.

Ar negaila, kad pats nutolote nuo kūrybos?

Gaila. Vis galvoju: va, truputi atsilaisvinsiu, ir vėl mėginsiu ką nors daryti. Bet ne taip paprasta. Reikia turėti labai gerą idėją. Kai ji pradeda graužti tave kasdien, kad ir ką dirbtum ar veiktum, nori nenori esi priverstas tą kirminą pamaitinti. Tikiuosi, kad man tų idėjų dar netrūko… Svarbiausia, kad jos gimsta švarioje ir pailsėjusioje galvoj. O tai ne visada ir ne dažnai būna.

Parengė Skirmantė Valiulytė

 

Skaitytojų vertinimai


2469. anti2003-12-16 10:49
che che smagu matyti funkcionieriu ir suzinoti kad ne tik alkoholio kvapas jam priskirtinas ,bet ir praeitis skambi ,linkiu ilgu metu biurokratui ,kuris jau kuris laikas mus kulturos kratos ir dar nikita chrushchiovas domejosi kultura ypach daug jos pasiseme ish kino.tad pirmyn muzika sovietkinui ir semkim

2471. olia lia2003-12-16 11:10
jega drasu issiaiskins ir babkiu negausi

2472. drauge su 24692003-12-16 13:28
"Nors nesakyčiau, kad dirbant kino srity negali ko nors atrasti, sukurti rimtų opusų, prilygstančių kamerinės ar simfoninės muzikos pavyzdžiams. Tuo labiau kad kartais iš filmams kurtos muzikos atsirasdavo ir rimtų kamerinių kūrinių. " tad po penkiasdešimt už tuos rimtus kūrinius

2487. che che che2003-12-18 15:03
mikrofonas lyg bokalas rankoje

2488. @2003-12-18 16:34
Baikit ant to Sirvinsko varyt, buvau vakarelyje, jo kurybos, bent jau to kas skambejo ana vakara, klausiau su malonumu. Visa kita kas vyko aplink - bala nemate... Na jubilieju zmogus svencia. Zanras toks.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:22:18 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba