Teatras, palyginti su kinu, turi vieną pranašumą jo neįmanoma nugalėti. Jo neįmanoma parsinešti namo ir žiūrėti persukinėjant ar visai išjungti. Teatro simuliacijoje, jei į jį patekai, privalai dalyvauti nuo pradžios iki galo, esi tarsi įkaitas su kitais įkaitais aktoriais. Kiekvieną kartą jie vaidina tik tau. Net jei išeisi ir po kelių dienų grįši į kitą spektaklį, jie vis tiek vaidins tau. Teatro prigimtis pasmerktumas sadomazochistinei vaidinančiųjų ir žiūrinčiųjų dvikovai. Šiurpu žinoti, kad ji niekad nesibaigs ir kad bet kada gali būti jos išprievartautas teatras tam turi daug priemonių, blogas teatras dar daugiau.
Teatras kino atžvilgiu turi ir dar vieną pranašumą kuo jis "teatrališkesnis", tuo laisvesnis manipuliuoti žiūrovais. Ir bet kokį nepasitenkinimą gali atremti vienu vieninteliu: "Čia juk teatras!"
Manyčiau, kad, be visų kitų gilių naujausio Nacionalinio dramos teatro spektaklio Joe Ortono "Grobio" poteksčių, malonumas žiūrėti ne į save, bet į kvailus aktorių vaidinamus pajacus yra svarbiausias. Jie tokie, kad neįmanoma nei jais piktintis, nei jų užjausti. Išskirtines režisieriaus teises šiame teatre turintis Adolfas Večerskis gali tik didžiuotis, antruoju po "Bambos" pastatymu diegdamas Nacionaliniam bulvarinį teatro modelį: viskas blizga, yra pikantiška ir paklūsta intrigai, juokina primityvaus ir dar primityvesnio, niekingo ir dar niekingesnio kontrastais, vaidinama aiškiai, ryškiai, garsiai ir dozuojant erotiką. Kadangi "Bamba" jau turi savo ištikimų gerbėjų ir kiekvienu vaidinimu papildo teatro iždą, tai ir "Grobio", matyt, laukia panašus likimas: jis bus "išsidalytas" anksčiau, nei ciniški kritikai spės spektaklį pasmerkti.
Iš tikrųjų, kam koneveikti režisierių, jei dėl jo spektaklių teatras, dalis žiūrovų ir dalis trupės gali svajoti apie rimtesnius pastatymus. Kam koneveikti, jei A. Večerskio meninės ambicijos taiko į plačiąsias mases ir, siūlydamos joms beveik barokinę Didžiosios salės perkrovą, kuklesnius, tik išskirtiniams žiūrovams skirtus bandymus stumia į Mažąją salę. Juk pelnas, gautas iš Didžiosios salės, gyvybiškai svarbus Mažajai. Ir kam naikinti tą žavią iliuziją, kad teatras tik pramoga, o scenoje veikiantys personažai yra tušti, idiotiškais apgavysčių viražais tušuojantys savo intelekto bei išsilavinimo spragas žmogeliūkščiai. Kuo garsiau, kuo ryškiau visa įmanoma teatro atributika apie tai bus skelbiama, tuo greičiau bus demaskuota ir mūsų pačių gyvenimo tuštybė bei menkybė. Argi ne to tikisi režisierius, dėstydamas savo mintis programėlėje; tikisi ir nuoširdžiai vykdo savo, kaip statytojo, pareigą, visą kvailybę perkeldamas ant vargšų pajacų-aktorių pečių taip pat išradingai, kaip ir jo pasirinktas dramaturgas.
Anglas Joe Ortonas išpopuliarėjo savo juodais farsais, griaunančiais sutrūnijusį buržuazinio gyvenimo pamatą. Ir mėgdžiojo gerokai jį lenkusį prancūzą Jeaną Genet. Tačiau, kitaip nei Genet, jam nebuvo lemta pelnyti pasaulinės šlovės; primityvus Ortono balaganizmas, iš piršto laužtas absurdas, homoseksualų intrigos ir tiesiog beskonybė buvo ir liks jo skiriamaisiais bruožais, viliojančiais privačius teatrus tomis pačiomis priemonėmis baksnoti pirštu į viskuo persisotinusios visuomenės situaciją. Šituo baksnojimu Nacionalinio teatro spektaklis nepažengia toliau nei 7-ojo dešimtmečio komercinio teatro pastatymai, tiesa, gerokai juos lenkia, kaip ir dera Nacionaliniam, paties pastatymo masteliais.
Ar reikia "Grobyje" ieškoti to, ko jame nėra vaidmenų ar tiesiog vaidybos lengvumo; vizualaus ir muzikinio apipavidalinimo sprendimų? Stebėtinas scenografo Jono Arčikausko ir kompozitoriaus Antano Kučinsko tikėjimas ir pasitikėjimas pjese glumina ne mažiau už aktorių paklusnumą pildant režisieriaus nurodymus atliepti "stiliaus" ypatumus. Paranojinė "Grobio" situacija, patekusi į kūrėjų rankas, išsipūtė iki kostiuminio balagano, visomis įmanomomis priemonėmis (net ir video!) varijuojančio vieną mintį: scena tik bukagalvių pajacų arena, kurioje dėl grobio grumiasi viena už kitą spalvingesnės būtybės. Jos triumfavo ir triumfuos, nes nėra tokios jėgos, nėra tokio teisingumo, kuris imtų ir jas nugalėtų. Galbūt todėl dailininkas išmargina, deformuoja veikėjus ekstravagantiškais kostiumais, įkurdina juos kone marmuru ir auksu inkrustuotame, trokštančiame nuo beskonybės panteone, o režisierius priverčia aktorius vaidinti taip, tarsi jie juokintų keliatūkstantinę plebėjų minią. Tai turbūt ir yra didžioji, anot J. Arčikausko, intelektualinė spektaklio paskata.
Kai Larso von Triero "Dogvilio" herojė finale įsako sudeginti visą "popierinį" kaimą ir iššaudyti jo gyventojus, džiūgauji, nes sulauki teisingumo triumfo. Kino priemonėmis čia sunaikinamas visas žmonėmis, jausmais ir tiesa manipuliuojantis mechanizmas, kurį lygiai taip pat reprodukuoja teatro scena. Kai lietuvių režisieriaus Igno Jonyno filmo "Sekmadienis toks, koks yra" finalinis šūvis sunaikina ir visą manipuliacinį kino mechanizmą, irgi džiūgauji pagaliau išaušo atpildo valanda. Bet nėra jokios vilties, kad kada nors "Grobio" kvailys Maklyvis, apgautas ir paniekintas savo sūnaus, jo draugužio, slaugės ir inspektoriaus, iš visos dekoratyvios sceninės butaforijos sukurs laužą, o į savo mulkintojus atsuks kad ir išgaląstą atsuktuvą. Ir nėra jokios vilties, kad koks nors pasipiktinęs žiūrovas padės salėje bombą... Teatras nesunaikinamas bandymas jį nugalėti taip pat būtų tik teatras. Lieka tik tyliai žiūrėti ir spėlioti, kur "Grobio" pelnas bus investuotas.
Na, bijau, kad "Dogvilio" finale dziugauji visai ne del teisingumo triumfo, o del to, kad filmas nevirto dar viena melodrama, ir kad pagaliau sulaukei "trieriskai" juokingo istorijos issprendimo. Bet gal kas nors ir del teisybes dziaugesi, visko gali buti.:)
Eilinis pavarymas ant teatro, kuris niekaip nesugeba itikt keliems pasiputusiems kritikams. Ir vel nera jokio spektaklio nagrinejimo. Geriau is viso nerasyt, negu rodyt savo ambicijas, kurios seniai visiems iki koktumo zinomos.
Kritiskumas - (vienintele) neabejotina vertybe. Bent jau man. O pavarymas ant niekados nebus bjauresnis uz koktu pavaryma uz .
Siaip jau: nepastebejau, kada Vasinauskaite patapo pasiputusia kritike. Striksejo sau mergaite po teatrus -tokia visados visiems draugiska, sacharinine. Doprygolas`, sakot? Tada gerai. Mylesiu ja, gal net pradesiu skaityt mergaites rasinelius.
vecerskis- ieko nesugebanti ambicinga vidutinybe.kodel jansonas jam suteikia tas " isskirtine rezisieriaus teises" po galais?vargsai aktoriai, kuriems tenka vaidinti tokiam mesle. tikriausia is dziaugsmo nesokineja. ka padarysi, pinigus uzdirbt reikia... vecerski, nesk savo bamba lauk is nacionalinio!...atsiprasau uz toki protruki, tikriausiai daug kam jo kuryba(gal galima "kuryba" i kabutes?) patinka, bet nesusilaikiau!!...
Nu man irgi nesuprantamas vecerskio statusas, gal nepatiko jam savo teatra turet (kas siais laikais labai madinga, nes visos "asmenybes" labai nori matyt savo pavarde ant kiekvieno stulpo), tai nuejo i nacionalini pinigus daryt. Nematau as jo spektakliuose nieko visiskai, bet jeigu ir kritikas nemato, tai velniop is viso apie tai rasyt, niekas ne prievartauja gi. O tu sacharininiu strykciojanciu mergaiciu ir ne viena yra, ir visos jos labai draugiskos, kai joms ko nors reikia. Ir labai atsidavusios kai kam, ka reikia pareklamuoti. Visa musu kritika remiasi asmeninem pazintim, nuolankumu, priklausymu vienai ar kitai chebrai. Siaip cia nera pavarymas uz Grobi, anaiptol.
Ka jau padarysi, nera smagu pasijausti deja tik vienu is tos minios, o juk apie save turbut geriau autore galvojo. O jei ji dar tikisi sulaukt - tai dar karta patvirtina, kad taip ir yra.
...režisierius priverčia aktorius vaidinti taip, tarsi jie juokintų keliatūkstantinę plebėjų minią...
Ka jau padarysi, nera smagu pasijausti deja tik vienu is tos minios, o juk apie save turbut geriau autore galvojo. O jei ji dar tikisi sulaukt ...teisingumo triumfo - tai dar karta patvirtina, kad taip ir yra.
Del isskirtiniu Vecerskio, kaip rezisieriaus statuso LNDT. Berods, toks statusas dabar labiau tiktu J.Vaitkui: per praejusius metus 2 spektakliai, tuoj dar vienas ir ne uz kalnu dar vienas...
Miela Rasa,
Atvaryk pas mus. Mes vidiaką turim. Vidiakas, palyginti su teatru, turi puikų pranašumą. Galima persukinėti, pastatyti pauzę,kai valgai buterbrodą . Arba samprotauji apie prancūziškus ir angliškus pyd..../kur tik tu apie juos prisiskaitei../, Spusteli distancinį valdymą ir nėra Večerskio, nei jo teatrinių kančių. Va toks vidiakas fainas dalykas..hu,hu,hu.