SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-04-04 nr. 562

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Helmutas Šabasevičius
Meilė nenorėjo mirti
5

Muzika 
• Beata Leščinska
Con amore
1
 Edmundas Gedgaudas
Ir vėl idealo link
3
• Jūratė Vyliūtė
Jaunatvės ir gražaus dainavimo šventė
• Vladas Zalatoris
"Jauna muzika" žvelgia kitapus Baltijos
• Jubiliejiniame festivalyje - gausi elektroninės muzikos programa2
• Prasideda penktasis "Sugrįžimų" festivalis
• Carlas Gozzi Rusų dramos teatre
• Tyla prieš "Turandot"1
• Muzikos akademija mini 70-metį1
• KONCERTAI1

Dailė 
• Jurga Peikšenytė
Ateiname mes
3
• Originalai, variacijos, klastotės?17
• Apie dailininką iš Lietuvos
• PARODOS

Literatūra 
• (Iš rašomo romano)
Pasiutligės privalumai
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Čia ir ten, iš laiko upės
• Simonas Ližė
Ko verkia tigrai
4
• Avangardo pažintys2
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Ir vėl idealo link

Petro Geniušo rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Petras Geniušas
M. Raškovskio nuotr.

Ką sako į formules subrukti teiginiai apie prie idealo (tik ar žinom, koks jis turėtų būti?) artėjančią muzikos komponentų darną, kuri nuo pirmų iki paskutinių Petro Geniušo rečitalio taktų šį kartą nė akimirkai nenuvylė? Ir ką kovo 29-osios vakarą Filharmonijoje nebuvusiam pasako žodžiai apie jokių sunkumų nesibaidančią, juos tarsi rūką išsklaidančią pianisto techniką ir pavasariškai gaivų raiškos natūralumą, pasigėrėtiną kontaktą su "Steinway" fortepijono spalvomis, su jėgos (niekur nespusteltos) ir kuždesių sąveikomis? Nieko nepasako, kaip ir kalbos apie aštraus intelekto kontrolę, tarsi griežta seno kirpimo mokytojos akis budėjusią šalia gaivalingos pianisto vaizduotės. Vertėjo pačiam išgirsti, kaip įvairios priešybės šį kartą sutarė, kaip nuoširdžiai vienos kitoms padėjo. O juk, prisipažinsiu, baiminausi. Turėjau tam dingsčių. Labiausiai dėl vieno kūrinio - dėl paskutiniais Franzo Schuberto trumpo gyvenimo metais sukurtos muzikos, kurią banaliai vadiname Sonata B-dur. Tačiau juk tai - tikrų tikriausia apreiškimo ir paslapties simbiozė. Viskas atvirai išsakoma, idant dar didesnis "viskas" liktų paslaptimi. Vienaip arba kitaip interpretuotojas (gal ir klausytojas?) turi tam būti subrendęs. Net monografijos apie F. Schubertą autorius apie šią muziką parašė: "Paskutinioji 1828 metų sonata B-dur trykšta sveikata, džiaugsmu ir humoru. Jos krištolinės skaidros nesudrumsčia jokia niūri nuojauta" (Tadeusz Marek, "Schubert"). Gal būtent taip viena stipri, žinoma pianistė ir pabandė ją interpretuoti, o senas koncertų lankytojas kitą tokį gatvėje sutikęs pasakė: "...girdėjai jos Schubertą? Polnoje gavno." Pats tame koncerte nebuvau, bet sunkiai tą stiprią pianistę įsivaizduoju panyrančią į "niūrią nuojautą", tokį detaliau neįvardijamą, tačiau svarbiausią šios muzikos veiksnį.

Taigi baiminausi, ar tokia potekstė nepasiklys tarp melodinių ir šiaip faktūrinių grožybių, visos tos naujai blykstelėjusios meilės instrumentui (Schubertas prieš kelis mėnesius buvo įsigijęs nuosavą fortepijoną). Nepasiklydo. Petras Geniušas išgirdo ir pakartojo, ką anuomet mirtinai sergantis kompozitorius šiam savo draugui patikėjo. Suvokė, ką finale nenumaldomai primena tolydžio įsiterpiantis signalas, toji pamėkliška sol oktava... Po tokio kūrinio ir šitokios interpretacijos pertrauka - ne koncerto "ritualas", o būtinybė.

Antrą dalį pradėjo irgi pamąstymus "ties riba" skatinanti Gintaro Sodeikos "Alzheimer - sonata". Tiesa, toks jos pavadinimas buvo sugalvotas šmaikštaujant (šio simpatingo bruožo autorius nestokoja), taigi po to, kai sveikutėlės smegenys ir, manau, neblogas kompiuteris savo darbą jau buvo atlikę. Bet tuos kūrinius sugretinant, šalimais stojosi ir dvi epochos, du materijos su dvasia bendravimo variantai. Vėl sakau - tik ten buvęs ir pats viską išgirdęs suvoks tokios kaimynystės prasmę.

Claude’o Debussy "Alhambros vartai" - jautriausia ir bene gražiausia europiečio kontempliacija stebint maurų kultūros šedevrą. Kokia erdve jį apsupo pianistas! Viskas tarsi prieblandoje, grimztant į egzotiškos nakties tylą. Po to - garsusis "Fejerverkas", atliktas taip elegantiškai ir subalansuotai, jog juo gėrėjaisi neišblaškydamas susikaupimo, patirto žengiant pro magiškuosius vartus.

Sergejaus Rachmaninovo Antrajai sonatai šiemet sukanka devyniasdešimt. Aleksandras Skriabinas 1913 metais sukūrė tris paskutines savo sonatas. Sąlyčio taškų tarp šių kūrėjų verčiau neieškoti. Du rusų "sidabro amžiaus" saulėlydžio poliai. Abiem reikia atitinkamai suderinto atlikėjų jautrumo. Interpretuojant šį S. Rachmaninovo opusą būtina jį dar ir pianistiniu virtuoziškumu įsiūbuoti - iki finalą užbaigiančio svaigulio. Bet taip, kad niekur nešmėkšteltų šitokių atlikėjo galimybių riba. Nešmėkštelėjo. Ir kažkaip savaime sukosi galvoje mintys apie kompozitorių, apie tik jam būdingą pianistinę vaizduotę. Apie gelmę, kuri be interpretatoriaus artistiškumo čia nesunkiai taptų sekluma.

Bisui atlikta ispano Frederico Monpou pjesė vėl priartino pietų nakties poeziją. Natūralus atokvėpis prieš du Sergejaus Prokofjevo "Sarkazmus" - muziką, kurią seniai pažįstam kaip savo pianisto savastį. Ar begalima geriau juos išgirsti, labiau sutelkti pašėlusią šių miniatiūrinių šedevrų teatrinę energiją? Aplodismentai stovint išreiškė natūralią padėką - už patirtą neeilinę šventę, už tikrojo Petro Geniušo sugrįžimą.

Paskutinę kovo dieną M.K. Čiurlionio menų mokyklos salėje pianisto sūnus, dvylikametis Lukas Geniušas, akompanuojant mamai Ksenijai Knorre, skambino Camilio Saint-Saėnso Koncertą g-moll. Į peterburgietės Ninos Serioginos fortepijono metodikai ir muzikos interpretacijai skirtą seminarą suvažiavę Lietuvos pianistai vargu ar galėjo tikėtis gražesnės renginio pradžios. Lukas jau yra pasiekęs tikro virtuozo skrydį, pašėlusius tempus jis jungia su garso atspalviais, architektoniniais planais, visokeriopa interpretacijos precizika. Pernai jis tapo tarptautinio jaunųjų pianistų konkurso "Gradus ad Parnassum" Sankt Peterburge pirmosios premijos laureatu. Norėčiau dar ir asmeniškai Lukui padėkoti, nes naktį miegodamas tebegirdėjau jo atliekamą finalą. Tai nuplovė šleikštulį, paliktą televizijos laidos "Paskutinė kryžkelė", atvirai demagogiškų "euroskeptikų" paistalų.

 

Skaitytojų vertinimai


1566. hm2003-04-06 22:46
Recenzijos kalba, leksika praplecia, taip sakant, vartotinu terminu, epitetu ribas, kaip ir pati recenzijos stiliaus suvokima. Ka gi!

1567. Bagira2003-04-07 00:03
O gal galetu hm pakomentuoti placiau, kokios ribos cia prapleciamos? Isskyrus paskutini sakini, o gal net visa paskutine pastraipa, recenzija prarijau beveik neuzkliudama. Nesuabejojau nei vienu zodziu, o tai buna retai, kai ir pati bunu aprasomaji koncerta girdejusi...

1577. MElony2003-04-08 22:00
Manau raso apie grazios rusu kalbos panaudojima.Sunku patiket kad ,nusenes koncertu lankytojas pasakytu tai ka parase autorius...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:21:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba