SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-09 nr. 742

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Potėpių vingiai
2

Muzika 
• Kamilė Rupeikaitė
Pirmoji kartu parengta programa
1
• Kamilė Rupeikaitė
Neprilygstamasis Hercogas
1
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Klaipėdiečių parengtas Mozarto šedevras
5
• Balsų ansamblis „ManSound“5
• 2007 metų muzikos kalendorius
• KONCERTAI

Dailė 
 Kęstutis Šapoka
Groteskai
• Rita Mikučionytė
Klampi realybė
36
• Elena Černiauskaitė
Užderėjo kilimais
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Vilmantas Juškėnas
Gerojo daktaro gydymai
1
• Daiva Šabasevičienė
„Meistriškumo pamoka“ – žiūrovų sieloms
3
• Meilės istorija dvigubu dugnu
• Kauno dramos teatras ieško pasakos režisieriaus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Linas Vildžiūnas
Sinefilų sostinė
1
• Jaunasis Hanibalas6
• Kai reikia vitaminų
• Langas į kiemą2
• Prizas Arūnui Mateliui4
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009: pasirengimas įsibėgėja

Miesto veidas 
• Vidas Poškus
Pietinis fasadas
26

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Sėkmės formulė
8

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Groteskai

Eduardo Chlomausko piešinių retrospektyva

Kęstutis Šapoka

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eduardo Chlomausko piešinys

Praūžus visą „sovietinę“ praeitį neigiančiai ir griaunančiai atsinaujinimo bangai visuomenėje, atslūgus „naujojo“ – postmodernaus meno revoliucijai, pamažu, sėkmingai ir vaisingai (kartais pavėluotai) iš naujo atrandame daugelį vaizduojamojo ir taikomojo meno kūrinių, prisimename, atrodytų, pamirštus ar į kultūros pašalius nustumtus vardus.

Įvairiuose muziejuose, galerijose, kitose institucinėse erdvėse vėl galime susitikti su lietuviškojo modernizmo klasika, nebevengiame prisiminti dar nesenos praeities kultūrinio palikimo. Tai teikia vilčių, kad po truputį sveikstame, gydomės sovietines ir posovietines psichologines traumas ir pamažu artėjame prie apysveikių dailės funkcionavimo, sklaidos ir suvokimo procesų.

Vienu įdomesnių šio proceso įvykių galima būtų pavadinti Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančią architekto Eduardo Chlomausko (1927–2004) piešinių retrospektyvą.

Eduardas Chlomauskas, suprojektavęs Miestų statybos projektavimo instituto pastatą (1961), kartu su architektu Zigmantu Liandzbergiu – Vilniaus universitetinę ligoninę (1966), taip pat Vilniaus koncertų ir sporto rūmus (1971), Universitetinę Antakalnio ligoninę (1973), Respublikinę Santariškių klinikinę ligoninę (1983) ir kt., buvo vienas aktyviausių 7–9-ojo dešimtmečių naujosios lietuviškosios architektūros kūrėjų. Taip pat ir vienas pirmųjų architektų, aktyviai įtraukęs iškiliausius to meto dailininkus(-es) į savo projektuojamų objektų interjero ar eksterjero formavimo procesą. Taip grafikai Birutė Janina Žilytė ir Algirdas Steponavičius 1969–1972 m. Valkininkų vaikų tuberkuliozinėje sanatorijoje „Pušelė“ sukūrė beveik 50 metrų freską – vieną novatoriškiausių ir originaliausių 8-ojo dešimtmečio dailės kūrinių Lietuvos naujojoje architektūroje. Grafikė Sigutė Valiuvienė 1975 m. sukūrė sienų tapybą „Motinystė“ Antakalnio universitetinės ligoninės fojė. Buvo įgyvendintas pirmasis didelis Eglės Valiūtės vitražas „Pavasaris“ Vilniaus vaikų ligoninėje (1978–1979), taip pat jos erdvinis vitražas „Miestas“ Miestų statybos projektavimo instituto (dab. „JAD“) naujajame priestate (1990). Toks bendradarbiavimas leido Vincui Kisarauskui sukurti mozaiką Antakalnio klinikinės ligoninės fasadui (1967), Regimantui Kavaliauskui – „Medžio kompoziciją“ Koncertų ir sporto rūmų interjerui (1972).

Eduardo Chlomausko ir Zigmanto Liandzbergio iniciatyvos dėka naujai pastatytų ligoninių interjeruose atsidūrė ir daugybė moderniosios lietuvių tapybos kūrinių (Antano Gudaičio, Jono Švažo, Silvestro Džiaukšto, Aloyzo Stasiulevičiaus, Bronės Mingilaitės, Leonardo Tuleikio, Leopoldo Surgailio, Ričardo Vaitiekūno, Valentino Antanavičiaus, Jono Čeponio ir kitų), gobelenų (Marijos Švažienės).

Taigi Eduardas Chlomauskas, pats būdamas to meto kultūrinio gyvenimo sūkuryje, artimai bendravo ir su dailininkais – Valių ir Švažų šeimomis, fotografu Antanu Sutkumi, architektu Leonu Mardosu, V. ir Č. Gerliakais. Nebuvo svetimas ir kitų žymių to meto dailininkų draugijoje, kolekcionavo jų kūrybą.

Todėl minėtoje retrospektyvoje ypač įdomiai atsiveria dar viena, beveik niekam nežinoma Eduardo Chlomausko asmenybės savybė. Žinoma, retrospektyva kiek įpareigoja – joje eksponuojami piešiniai (toli gražu ne visi), sukurti maždaug tarp 1980-ųjų ir 1991-ųjų. Ir kartu klaidina, nes piešiniai nėra tokie, kokius įsivaizduojame solidžioje apžvalginėje parodoje. Juk retrospektyvinės architektų piešinių parodos, atskleidžiančios architektūrinio ar piešinio iš natūros meistrystę, taip pat ne naujiena (Vytauto Edmundo Čekanausko, Arūno Paslaičio). Turime ir architektų, „perbėgusių“ į „grynąją“ dailę – Liną Katiną, Eugenijų Cukermaną. Tačiau ši paroda išskirtinė savo „neįpareigojančiu“ svoriu. Pirmiausia, Eduardas Chlomauskas visą šį palikimą nupiešė lyg tarp kitko – posėdžių, suvažiavimų metu, kalbėdamasis telefonu ar tiesiog laisvą akimirką leisdamas rankai pačiai ką nors piešti, keverzoti. Visą šią „atsitiktinę kūrybą“, arba „groteskus“, kaip juos vadino pats autorius, nupieštus ant skiaučių, laikraščių paraščių, atsitiktinai po ranka pakliuvusių popiergalių, jis tiesiog išmesdavo, kol šeimos nariai pradėjo juos rinkti ir kaupti aplankuose.

Tačiau tegu jūsų nesuklaidina tokios „neįpareigojančios“, pretenzijas į meną ir formalius kriterijus „apeinančios“ kūrybos palikimas. Nors daugelis piešinių iš tiesų balansuoja ant grotesko ar parodijos ribos, visuose juose paradoksaliai ir stebėtinai taikliai iškyla 7–9-ojo dešimtmečių epochos meninė jausena, ironiška, bet pakankamai gili to meto dailės nuotaikų ir stilių parafrazė. Staiga „retrospektyvos“ sąvoka suskamba naujais ir netikėtais – galbūt netgi postmoderniais – tonais.

Kūriniuose, sukurtuose guašu, akvarelinėmis kreidelėmis, mūsų žvilgsniui groteskiškai atsiveria 7–9-ajam dešimtmečiams būdingų dailės formų pjūviai. Keliaudami jais galime patekti į ironiškus pavidalus įgavusius Vinco Kisarausko, Algirdo Steponavičiaus ar Valentino Antanavičiaus tapybinių formų pasaulius... Gausybėje keistų ir charakteringų personažų („baisiukų“, kaip juos vadindavo šeimos nariai), nupieštų tušinuku, tušu, pieštukais, vienur kitur staiga atgyja autentiškos to meto asmenybės – dažniausiai architektai ar dailininkai (pavyzdžiui, viename spalvotame piešinyje iškyla groteskiškas Vinco Kisarausko „balvonėlis“).

Nuostabu, kad kartais ten, kur visiškai nesitikime, galime įžvelgti alternatyvų – gyvą ir jaudinantį – epochos atspindį, lengvai ironizuojamą tuo metu autorių supusį pasaulį, žmones ir idėjas, net savo paties rimtąjį kūrybinį palikimą. Toks sveikos savirefleksijos gebėjimas duotas ne kiekvienam kūrėjui.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:21:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba