SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-16 nr. 743

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Deltuvaitė
Tradicijos ir dabartis
3

Savaitė 
• Milda Laužikaitė
Apie kultūrą su politikais
1
• „Hansabanko“ premija Valdui Ozarinskui3

Muzika 
• Vidutis Bakas
Pažymėta sukaktis
• Edmundas Gedgaudas
Pianistas, palikęs klausytojus su Muzika
5
• Ilgesingoji poema3
• Autorinis Arvydo Malcio koncertas
• Naujas Rusų kultūros centro projektas „Muzikinė sandrauga“1
• Tarptautinį festivalį Palangoje rengiant1
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Dvi parodos ir vienos laidotuvės
6
• Justina Augustytė
Dailės istorijos pamoka
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Susiūtų lapų karuselė
1
• Jurga Armanavičiūtė
Viena dviejų paroda
• Milda Žvirblytė
Kintančios erdvės peizažai
5
• Angelo palytėtas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Aktorius – mokyklos dalis
1
• Pirmieji KVB sėkmės žingsniai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Idėjų belaisviai ir kitokie didvyriai
• Kraujo nebus1
• Lietuvių identitetas dokumentiniame filme „Štai ir mes“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Apdriskęs svajonių miestas1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Dėžė 101
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Teatras

Aktorius – mokyklos dalis

Henrikas Kačinskas: pamokos, vaidmenys, teatras

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Aktorius Henrikas Kačinskas (1903–1986) – vienas mūsų profesionalaus dramos teatro formavimosi ir pirmųjų jo gyvavimo dešimtmečių meistrų. Kažin ar jį būtų galima pavadinti universaliu aktoriumi. Henriko Kačinsko individualybė, artistinis talentas skleidėsi jam dirbant su ryškiaisiais ir svarbiausius lietuvių teatro pamatus formavusiais režisieriais Antanu Sutkumi, Borisu Dauguviečiu, Andriumi Oleka-Žilinsku, Romualdu Juknevičiumi ir Algirdu Jakševičiumi. Tai jie kūrė lietuviškos vaidybos mokyklos pradmenis, savo spektakliais ir režisūriniais ieškojimais atskleisdami, išryškindami unikalius vieno ar kito aktoriaus individualybės bruožus.

Henrikui Kačinskui ne tik pasisekė – regis, ir jo kelias į sceną buvo neatsitiktinis. Išėjęs satyriškąją, gausią šaržo ir politinių aliuzijų Sutkaus kurto „Vilkolakio“ teatro mokyklą, netrukus Kačinskas tapo vienu ryškiausių Dauguviečio statytų komedijų atlikėju, o savo talento ypatumus atvėręs susitikimo su Michailu Čechovu dėka buvo nepamainomu Juknevičiaus spektaklių aktoriumi. Atsidūrusiam Valstybės teatre 1926 m. Kačinskui išties buvo lemta bręsti kartu su šiuo teatru ir atskirų režisierių spektakliuose atverti tuos savo aktorinio talento aspektus, kurie iki šiandien atrodo fenomenalūs, bet kartu ir neatsiejami nuo lietuviškos sceninio meno mokyklos. Mokyklos, besikūrusios iš pradžių intuityviai ir tik vėliau labiau metodiškai, bandant įtvirtinti tam tikras vaidybos sistemas ir technikas, kurios tarsi lipte lipo prie pagavaus ir paslankaus, artistiško ir godaus ieškojimams Kačinsko. Tik gerokai vėliau, nuo 1944 m. aktoriui patyrus emigranto dalią, keliavus iš šalies į šalį, tačiau neišsižadėjus aktorystės ir teatro, Kačinskas prisimins, kad ryškiausią jo meninės asmenybės bruožą suformavo ir neišdildomą įspūdį jam pačiam paliko Michailo Čechovo artistinis genijus. Tai Čechovas savo Valstybės teatre statytuose spektakliuose (1932–1933) suteikė Kačinskui galimybę suvaidinti tuos ir savo mylimiausius bei artimiausius vaidmenis, kurie iki šiandien spindi mūsų teatro aukso fonde kaip sceninės aktoriaus brandos liudijimas ir neįkainojama mokyklos patirtis.

Atrodytų, paradoksalu, kad Kačinskas, turėjęs įvairios patirties, jau emigracijoje nesusigundė režisūra. Ir kartu visiškai nekeista, kad vietoj vaidybos pamokų šis aktorius, pavyzdžiui, 1953 m. Brukline įsteigtoje (kartu su Jurgiu Blekaičiu ir Antanu Škėma) dramos studijoje, veikusioje, deja, tik dvejus metus, dėstė scenos kalbą, o spektaklių ir vaidybos ilgesį užpildydavo dažnais literatūriniais vakarais. Michailo Čechovo plastikos, vaidmens kūrimo, sceninės transformacijos pamokos Kačinskui įstrigo išties ilgam – kas bent kartą girdėjo aktorių skaitant, galėjo tarsi „matyti“ visą šį artistinį lobyną, Kačinsko perkeltą į tariamų žodžių intonacijų ir nuotaikų žaismą, atgyjantį nepaprastai gyvais paveikslais ir vaizdiniais. Antra vertus, Kačinsko artistiškumas, jo meninė prigimtis išties neatsiejama nuo aktoriaus sampratos – jo Valstybės teatre (1926–1936, 1938–1940), šio teatro Klaipėdos skyriuje (1936–1938), Vilniaus miesto teatre (1940–1944) sukurti vaidmenys buvo ryški, bet neatsiejama režisūrinio spektaklio sprendimo, spektaklio atmosferos ir vaidybinio ansamblio dalis. Tos jo vaidmenų detalės, aktoriaus plastinė ir verbalinė raiška, vaidybos satyriškumas, groteskiškumas ir psichologiškumas buvo derinami ir tobulinami pildant ir atliepiant kiekvieno atskiro spektaklio uždavinius.

iliustracija
Henrikas Kačinskas, Richardas Krameris ir Romualdas Juknevičius

Taip jau nutiko, kad Henrikas Kačinskas iki šiol nebuvo sulaukęs išsamesnės studijos, vaidmenų ir biografijos tyrinėjimų. Iš dalies tai irgi suprantama – sovietiniais laikais ignoruotas kaip emigrantas, pastaruoju dešimtmečiu užgožtas mūsų teatro istorijos kaip režisūros ir režisierių asmenybių tyrinėjimo, Kačinskas „išnirdavo“ kaip reikšminga, verta lyginimo su Michailu Čechovu figūra, kuri papuošdavo ne vieną prieškario teatro spektaklį ir buvo paranki ne vienam režisieriui. Tačiau ką tik pasirodžiusi teatrologės Ramunės Balevičiūtės iš pirmo žvilgsnio kukli knygutė „Henrikas Kačinskas“ (išleido Kultūros, filosofijos ir meno institutas) atitaiso ne tik istorinę klaidą. Į šio aktoriaus meną čia žvelgiama iš kelių pozicijų, ir šios pozicijos leidžia įvertinti ne tik Kačinsko individualybę, bet ir jo svarbą lietuvių vaidybos mokyklai bei teatrui.

Knygos autorė, išmintingai ir subtiliai naudodamasi teorinėmis teatrologijos žiniomis, į sceninę Kačinsko biografiją žvelgia per lietuvių aktorinės vaidybos mokyklos formavimosi ypatumus, režisūrinius modelius, Michailo Čechovo kūrybą. Tačiau kartu susitelkia ir į tuos artistinius paties Kačinsko asmenybės bruožus, kurie šį aktorių ir leidžia vadinti aktoriumi iš didžiosios raidės. Tarsi po kruopelytę iš atskirų spektaklių rinkdama jo portreto paveikslą, restauruodama senojo ir naujojo, režisūrinio, teatro pavyzdžius, jų susidūrimų ir atsiskyrimų kontekste išskirdama svarbiausius aktoriaus ir vaidybos aspektus, Balevičiūtė sukuria ištisą vieno aktoriaus epochą lietuvių teatre. Ir dar kartą primena, kokiais ypatingais (sudėtingais ir pažeidžiamais) ryšiais yra susaistyti aktorius ir režisierius, teatras ir laikas. Neatsitiktinai knygos skirsnį „Henriko Kačinsko vaidybos raida“ autorė padalija į skyrius: „Vilkolakis“: parodija, šaržas, bufonada“, „Boriso Dauguviečio spektakliai: farso ir amplua pančiai“, „Andriaus Olekos-Žilinsko laikotarpis: ekspresionistinio grotesko link“, „Michailas Čechovas valstybės teatre. Jo pedagogikos problema ir pamokos Valstybės teatro aktoriams“, „Michailo Čechovo spektakliai Kauno dramoje. Michailas Čechovas ir Henrikas Kačinskas: tragikomiškojo grotesko pamokos“, „Algirdo Jakševičiaus „Marko milijonai“: gesto ir žodžio architektonika“, „Henrikas Kačinskas Romualdo Juknevičiaus spektakliuose: peržengiant žanro ribas“. O reziumuodama teigia: „Aktoriaus Henriko Kačinsko kūrybos kelias glaudžiai susijęs su tarpukario lietuvių teatro režisūros raida. Itin imlios ir lanksčios sceninės prigimties aktorius gerai perprato visų su juo dirbusių režisierių aktorinės kūrybos pamokas, kartu jo kūryba atskleidė ir stipriąsias, ir silpnąsias tų režisierių darbo su aktoriais puses“. O apibendrindama itin glaudų Michailo Čechovo ir Kačinsko sceninį bendradarbiavimą bei jų artistinių individualybių panašumą, teigia: „Nors Kačinsko vaidyba turi daug panašumų su Čechovo kūryba, jam, skirtingai nei Čechovui, buvo būtinas režisierius, galintis kūrybiškai atskleisti aktoriaus talentą, nukreipti jį reikiamo įvaizdžio link ir integruoti į spektaklio visumą. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl, net pasiekęs didžiausią aktorinę meistrystę, emigracijoje Kačinskas nebesukūrė tokių žymių vaidmenų, kaip dirbdamas su Čechovu, Algirdu Jakševičium ir Romualdu Juknevičium“.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:20:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba