SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-16 nr. 743

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Deltuvaitė
Tradicijos ir dabartis
3

Savaitė 
• Milda Laužikaitė
Apie kultūrą su politikais
1
• „Hansabanko“ premija Valdui Ozarinskui3

Muzika 
• Vidutis Bakas
Pažymėta sukaktis
• Edmundas Gedgaudas
Pianistas, palikęs klausytojus su Muzika
5
• Ilgesingoji poema3
• Autorinis Arvydo Malcio koncertas
• Naujas Rusų kultūros centro projektas „Muzikinė sandrauga“1
• Tarptautinį festivalį Palangoje rengiant1
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Dvi parodos ir vienos laidotuvės
6
 Justina Augustytė
Dailės istorijos pamoka
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Susiūtų lapų karuselė
1
• Jurga Armanavičiūtė
Viena dviejų paroda
• Milda Žvirblytė
Kintančios erdvės peizažai
5
• Angelo palytėtas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Aktorius – mokyklos dalis
1
• Pirmieji KVB sėkmės žingsniai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Idėjų belaisviai ir kitokie didvyriai
• Kraujo nebus1
• Lietuvių identitetas dokumentiniame filme „Štai ir mes“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Apdriskęs svajonių miestas1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Dėžė 101
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Dailė

Dailės istorijos pamoka

Autoportretų paroda Šv. Jono gatvės galerijoje

Justina Augustytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raimundas Sližys. „Autoportretas su suknele“. 1997 m.

Šv. Jono gatvės galerijoje veikiančioje autoportetų parodoje eksponuojama keliasdešimt tapybos, skulptūros, grafikos darbų iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Ekspozicija stebina savo dydžiu ir įvairove. Joje koncentruotai pateikiama XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios Lietuvos dailės raida. Eksponuojami ir jau chrestomatiniais tapę vyriausios dailininkų kartos darbai, ir kiek mažiau žinomi jaunesniųjų eksperimentai, kuriuos apžvelgus galima susidaryti pastarųjų dešimtmečių lietuvių dailės vaizdą.

Žvelgiant į meninę raišką, parodoje išties yra kuo pasigėrėti. Taktiliški Valentino Antanavičiaus darbų paviršiai, Silvestro Džiaukšto drobės koloritas, mirgantys, it spalvotame rūke paskendę Raimundo Sližio paveikslai, nugludinta Šarūno Saukos tapysena, pašiaušti Leono Vytauto Striogos medinukų paviršiai – visa tai jau tapę dailininkų skiriamaisiais ženklais ir tik įžengus leidžia atpažinti autorių pagal braižą, sekti jo kaitą, kadangi eksponuojami keli skirtingo laikotarpio to paties autoriaus kūriniai. Tačiau autoportretas – ypatingas žanras. Jis ne tik demonstruoja dailininko plastinės raiškos specifiką, bet ir leidžia užčiuopti kontaktą su jo asmenybe. Peržengus per darbo paviršių, atsiskleidžia savęs suvokimo ir savireprezentacijos būdų įvairovė bei menininko įvaizdžio kaitos problemos, žyminčios etapinius pasikeitimus lietuvių dailėje.

Galima būtų išskirti keletą dominuojančių požiūrių. Vyresniosios autorių kartos autoportretuose atsiveria modernistiškas romantizuotas kūrėjo įvaizdis. Šiai portretų grupei būdingas ir autonomiškumo, individualumo išaukštinimas bei dailininko asmenybės ryškinimas. Valentino Antanavičiaus, Leonardo Tuleikio, Aloyzo Stasiulevičiaus darbuose menininką regime kaip vienišą, tačiau ryžtingai nusiteikusį kovotoją. Autoportretuose apmąstoma dailininko profesija: antai Leonardas Gutauskas ir Vladas Karatajus vaizduoja save tapančius, Rimas Bičiūnas – su modeliu. Tai pakylėti atvaizdai, sudvasinantys menininko pašaukimą ir idealizuojantys įkvėpimą. Arvydo Šaltenio autoportretai atspindi 8-ojo dešimtmečio dailininko įvaizdį – vienišas žmogus, nusivylusiu žvilgsniu stebintis neromantišką kasdienybę.

Kitas vyraujantis požiūris – (auto)ironiškas. Išties nemažai autorių į save žvelgia per šią prizmę. Be to, šios menininkų grupės darbams būdingas ir ironiškas santykis su aplinka, (savi)kritikos elementai bei kontekstualumas. Ironiškiausio parodos dailininko titulo greičiausiai nusipelno Raimundas Sližys. Jo autoportetai – riestanosės apvalainos žmogystos užverstomis galvomis, plūduriuojančios rausvuose potėpių sūkuriuose. Juose Sližys yra supanašėjęs (kone susitapatinęs) su savo paveikslų personažais – pernelyg savimi patenkintais aptukusiais miesčionimis. Autoironiškų autoportretų grupei priskirtinas ir Saukos darbas, koreguojantis autoportreto sampratą – aktas pateikiamas nugara į žiūrovą. Silvestras Džiaukštas „Autoironiškame autoportrete“ ironiją nukreipia retrospektyviai ir sujungia jame savo atvaizdus, tapytus 1974–2006 metais. Tad iš paveikslo į žiūrovą žvelgia keturi Džiaukštai su impozantiškomis barzdomis. Darius Bražiūnas kombinuoja savo atvaizdą su pasiskolintais garsių mados kompanijų reklaminiais įvaizdžiais („Autoportretas „Versus“, „Autoportetas „Diesel-Casino“). Donato P. atvaizdas prie granito pritvirtintoje emalio plokštelėje – aliuzija į antkapinių paminklų tradiciją. Algirdas Griškevičius savo portretuose ironiškai sluoksniuoja prasminius klodus, kurie susipindami kuria daugiareikšmius pasakojimus. (Auto)ironizavimas apčiuopiamas ir Algio Skačkausko, Romualdo Petrausko, Mikalojaus Povilo Vilučio autoportretuose.

Negausią atskirą grupę sudaro moterų darbai. Jų autoportetuose pastebimas homogeniškas vaizduojamosios ir ją supančios aplinkos ryšys, tyrinėjamos moteriškumo apraiškos ir stereotipai.

Moterys vaizduoja save kasdieniškame įprastų daiktų pasaulyje (Giedros Purlytės-Mažrimienės atvaizdas lėkštėje, Akvilės Zavišaitės autoportretas lygintuve). Dažni jų darbuose ir papuošalai, maskarado elementai, jie paverčia autoportretus tarsi nedideliais spektakliais, kuriuose moterys persikūnija į nuotakas ir madonas (Agnės Gylytės, Akvilės Zavišaitės darbai).

Moterų paveiksluose ryški ir retrospektyvumo tendencija, ypač Nomedos Saukienės drobėje – save ji vaizduoja dar vaiką ant mažo medinio arkliuko greta efemeriškos suaugusios moters figūros. Deja, moterų autoportretų parodoje mažoka, jų kūryba ne visiškai atspindėta – tai ekspozicijos, pagal užmojus lyg ir pretenduojančios į apžvalginę XX a. II pusės – XXI a. pradžios dailės parodą, spraga. Tačiau šį trūkumą galima paaiškinti kolekcininko interesais.

Tad iš esmės ši paroda – gana nebloga lietuvių dailės istorijos pamoka. Per autoportreto žanrą čia išryškinamos pastarųjų dešimtmečių dailės raidos bruožai, pagrindinės meninės raiškos tendencijos, be to, tai puiki proga po vienu stogu išvysti tiek daug nedažnai eksponuojamų darbų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:20:18 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba