SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-02-16 nr. 743

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Deltuvaitė
Tradicijos ir dabartis
3

Savaitė 
• Milda Laužikaitė
Apie kultūrą su politikais
1
• „Hansabanko“ premija Valdui Ozarinskui3

Muzika 
• Vidutis Bakas
Pažymėta sukaktis
• Edmundas Gedgaudas
Pianistas, palikęs klausytojus su Muzika
5
• Ilgesingoji poema3
• Autorinis Arvydo Malcio koncertas
• Naujas Rusų kultūros centro projektas „Muzikinė sandrauga“1
• Tarptautinį festivalį Palangoje rengiant1
• KONCERTAI

Dailė 
• Neringa Černiauskaitė
Dvi parodos ir vienos laidotuvės
6
• Justina Augustytė
Dailės istorijos pamoka
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė
Susiūtų lapų karuselė
1
• Jurga Armanavičiūtė
Viena dviejų paroda
• Milda Žvirblytė
Kintančios erdvės peizažai
5
• Angelo palytėtas
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Aktorius – mokyklos dalis
1
• Pirmieji KVB sėkmės žingsniai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Idėjų belaisviai ir kitokie didvyriai
 Kraujo nebus1
• Lietuvių identitetas dokumentiniame filme „Štai ir mes“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Apdriskęs svajonių miestas1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Dėžė 101
20

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Kinas

Kraujo nebus

Stephenas Frearsas apie filmą „Karalienė“

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Karalienė“

Šiandien ekranuose pasirodo naujausias Stepheno Frearso filmas „Karalienė“ („The Queen“, D. Britanija, 2006). Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, ten filmas gavo tris apdovanojimus, tarp jų ir „Volpi taurę“ už geriausią moters vaidmenį aktorei Helen Mirren. Meistriškas Mirren vaidmuo sulaukė jau ne vieno apdovanojimo, tarp jų ir „Auksinio gaublio“. Aktorė laikoma rimčiausia kandidate į šių metų „Oskarą“. Iš viso filmas jau pelnė 27 apdovanojimus.

Šešiasdešimt šešerių metų Stephenas Frearsas debiutavo 8-ajame dešimtmetyje. Režisierius sėkmingai dirba D. Britanijoje ir JAV, kuria kino ir televizijos įvairių žanrų filmus – kostiuminius, vesternus, komedijas, šiuolaikines dramas. Tarp populiariausių jo filmų yra „Atsitiktinis didvyris“, „Merė Reili“, „Kaubojų šalis“. Režisierių išgarsino drama apie uždraustą homoseksualią meilę „Mano gražioji skalbykla“. Viena didžiausių jo komercinių sėkmių buvo filmas „Pavojingi ryšiai“ pagal Choderlos de Laclos. Pateikiame sutrumpintą režisieriaus pokalbį su Januszu Wróblewskiu, sausio mėnesį išspausdintą savaitiniame žurnale „Polityka“.

Po kelių realistinių filmų apie darbininkų klasę ir emigrantus Londone sukūrėte beveik šekspyrišką filmą apie karalienę Elžbietą II. Kodėl?

Karališkoji šeima yra mano gyvenimo dalis. Kaip ir visų Didžiosios Britanijos gyventojų. Nuo tradicijos nepabėgsi. Su monarchijos simboliais susiduriame kasdien. Pradedant pašto ženkliuku su karalienės atvaizdu ir baigiant nuolat girdimomis pašaipomis apie dinastiją. Net jei karališkojo dvaro institucija ir yra labai senamadiška ar net apgailėtina, jos neįmanoma išmesti iš sąmonės.

Tai – vienintelė priežastis, kodėl susidomėjote šia tema?

Prieš ketverius metus sukūriau televizijos vaidybinį filmą „Sandėris“ („The Deal“) apie Leiboristų partijos veikėjus. Turėjau omenyje dviejų kairiųjų lyderių Tony Blairo ir Gordono Browno konkurenciją, pasibaigusią kontroversišku politikų paktu. 1997 m. prieš rinkimus į parlamentą Blairas pažadėjo Brownui, kad laimėjęs jį paskirs finansų ministru, o po dviejų kadencijų turės keistis ir premjeras. Pasižadėjimas nebuvo išpildytas. Brownas gavo ministro portfelį, bet Blairas iki šiol yra ministras pirmininkas. Jau trečią kartą. „Sandėris“ turėjo didelį pasisekimą. Po rodymo gavau pasiūlymą kurti tęsinį su ta pačia grupe tik su kitaip sudėliotais akcentais: Blairas fone, o pirmame plane – karališkosios šeimos, nesugebėjusios tinkamai sureaguoti į princesės Dianos mirtį, drama.

Rezultatas – filmas, rodantis konfliktą tarp senosios kraujo ryšiais pagrįstos valdžios ir šiuolaikinės demokratijos.

Esminė sudedamoji šios istorijos dalis yra karalienės ir premjero santykiai. Santykiai tarp europietiškų vertybių ir amerikietiško valdymo stiliaus. Vindzorų dinastijai skirta formalus protokolas, griežta diplomatinė vaidyba, konservatyvumas. Naujus papročius, politinį elastingumą ir būtinybę skaitytis su visuomenės nuomone filme reprezentuoja ką tik paskirtas premjeras Blairas ir princesė Diana. Ypač jos elgesys ir iš esmės spontaniška žmonių reakcija į Ledi Di mirtį išprovokuoja įvykių laviną, sukėlusią didžiausią antrosios praėjusio šimtmečio pusės monarchijos krizę.

Šokiruoja tai, kad žiūrovai tikisi žmonių iš pirmųjų laikraščių puslapių karikatūrų, bet gauna subalansuotą, išmintingą filmą apie autoritetų išnykimą ir beveik Anglijos karališkosios tradicijos pabaigą. Kuo remiasi toks stiprus institucijos, kuri XXI a. atrodo anachronizmas, poveikis?

Pats apie tai mąstau. Prieštaravimas tarp monarchijos ir demokratijos akivaizdus. Tačiau gyvenu šalyje, kur koegzistuoja abi šios sistemos. Vieniems tai yra valstybės silpnybės ir nacionalinės šizofrenijos įrodymas (Anglija net neturi konstitucijos klasikine šio žodžio prasme). Kitiems – tai pagarbos praeičiai ir tęstinumo ženklas. Formaliai valstybės galva yra monarchas. Karalienė turi teisę paleisti parlamentą, ji skiria vyriausybės vadovą, yra vyriausioji kariuomenės vadė, gali net skelbti karą. Praktiškai ji atlieka reprezentacinę funkciją. Ji apsiriboja tuo, kad aprobuoja ne savo, bet ministrų ir parlamento priimtus sprendimus. Jau 55 metus, nuo pat savo valdymo pradžios, ji visada be jokio priekaišto pasirašo visus į rūmus atnešamus dokumentus. Ji neturi kito pasirinkimo.

Net jei nepritaria jų turiniui?

Net jei įstatymai pažeidžia jos šeimos privilegijas. Pavyzdžiui, neseniai ji pasirašė draudimą medžioti lapes, nors tai – mėgstamas Vindzorų užsiėmimas. Jos tėvui Jurgiui VI yra tekę kam nors nepritarti. Jai – ne. Galima sakyti, kad karalienė visai ir nevaldo. Tačiau ji išlieka asmenybe, turinčia neįtikėtiną įtaką savo pavaldiniams.

Kuo tai remiasi?

Jos gyslomis teka mėlynas kraujas. Žmonės ją idealizuoja. Karališkoje šeimoje jie įžvelgia simbolį to, kas Anglijoje yra geriausia. Kaip ir jos prosenelė Viktorija, karalienė Elžbieta II yra laikoma tautos motina. Ji – gerų manierų pavyzdys, emocinis barometras, visų atspara. Kartais tai sunku suprasti. Visur gausu pokštų apie idiotiškus, senamadiškus karališkosios šeimos ritualus. Kita vertus, ta 81 metų moteris yra nepaprastai gerbiama. Dabar, kai po korupcijos aferų ir intervencijos į Iraką susilpnėjo Blairo pozicija, ją garbina gal net ir daugiau žmonių nei kada nors anksčiau.

Tačiau filmas rodo didžiausią karališkosios šeimos krizės momentą ir ką tik politinę karjerą pradėjusio Blairo triumfą. Prieš 10 metų į jį dėtos didžiulės viltys, jis net vadintas tautos tėvu.

Tai ir yra istorijos paradoksas. Nebuvo tinkamos, greitos karališkosios šeimos reakcijos į minios garbinamos Dianos mirtį, ir tai sukėlė didžiulę grėsmę monarchijai, jos likimas pakibo ant siūlo. Delsiant skelbti nacionalinį gedulą ir bandant sumenkinti tragediją grėsė visi ryšiai tarp visuomenės ir sosto paveldėtojų galėjo nutrūkti. Blairas suvokė situacijos rimtumą ir bet kokia kaina stengėsi gelbėti karūnos prestižą.

Velso princesė buvo turbūt labiausiai idealizuojama ano laikotarpio moteris. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl?

Po to, kai ji išsiskyrė su princu Charlesu ir iš jos buvo atimtas titulas, karališkoji šeima ignoravo Dianą. Tikėtasi, kad ji tylės ir dings iš akių. Tačiau ji, naudodamasi savo populiarumu, pradėjo žiniasklaidoje kovą su šeima. Ji viešai prisipažino, kad jos vedybos nuo pat pradžių buvo katastrofa. Kalbėjo apie jai darytą spaudimą, apie artimųjų jai rodomą panieką ir apie vyro neištikimybės sukeltą kančią. Be to, Diana nepaisė su aristokratiška kilme susijusių žaidimo taisyklių. Lankėsi kino teatruose, klausėsi roko muzikos, draugavo su netinkamais žmonėmis, tokiais kaip Eltonas Johnas ar Gianni Versace.

Ji norėjo būti paprasta, normali moteris?

Būtent tai beprotiškai patiko žmonėms. Kai Diana, būdama pasauline garsenybe, pirmoji viešai padavė ranką sergančiam AIDS ir angažavosi į kampaniją dėl minų uždraudimo, ji buvo pavadinta žmonių širdžių princese. Jos spontaniškas elgesys buvo kontrastas suakmenėjusiam rūmų etiketui ir aiškiai rodė, kad būtent Diana, o ne karališkoji šeima turi emocinį kontaktą su žmonėmis iš gatvės. Elgdamasi priešingai, nei reikalauja jos aplinkos žmonėms privalomos taisyklės, ji buvo sutapatinta su šaltų Belmoro rūmų auka, o vėliau tapo gerumo, atvirumo, meilės simboliu. Ji laikyta pasaulietine šventąja. Į jos laidotuves Londone atvyko net 6 milijonai žmonių, o televizijos transliaciją žiūrėjo 2,5 milijardo žiūrovų. Suvokti šiuos faktus karalienės aplinkai ir jai pačiai visai nebuvo lengva.

Kodėl?

Įsivaizduokite, kad visą gyvenimą jus moko valdyti jausmus, jūsų elgesio norma yra distancija ir stoiška ramybė. Taip elgėsi Elžbieta II. To iš jos reikalauta. Šventeiviškumas, apsimetinėjimas sukūrė aplink ją tuštumą. Staiga paaiškėjo, kad ji gyvena įsivaizduotame, nuo realybės atitrūkusiame pasaulyje ir nesupranta žmonių poreikių. Kaip tada ji gali atlikti karalienės, šiuolaikinių anglų motinos funkcijas? Ką turi sakyti pavaldiniams, laukiantiems iš jos visiškai kitokių žodžių ir reakcijų? Mane labiausiai domino to staigaus pabudimo, to sukrėtimo, šoko, psichikos permainos momentas.

Įtariu, kad visa tai gana akivaizdu Jūsų tėvynainiams. Ar nebijojote kurdamas tokį filmą veržtis pro atviras duris?

Priešingai. Būdamas britas savaime gana daug žinau apie karališkąją šeimą, tačiau niekas neturi žalio supratimo, kokie jie yra iš tikrųjų. Viskas vyksta už uždarų durų. „Karalienė“ yra pirmas vaidybinis filmas, atskleidžiantis rūmų privatumo užkulisius. Karališkoji pora rodoma intymiose situacijose, atkuriama diplomatinių pokalbių, kurie dažniausiai vyksta slapta ir be liudininkų, eiga, kad ir scena, kai Blairas paskiriamas ministru pirmininku. Nėra žinoma, kaip atrodo ta ceremonija. Į spaudą patenkantys gandai, platinami tarnų, vairuotojų, sodininkų, apima procedūrinę pusę – ką galima ir ko negalima daryti karalienės akivaizdoje. Apie įtampas, jausmus ir, svarbiausia, apie tada sakomus žodžius nežinome nieko.

Tai verčia abejoti filmo tikroviškumu, kuris Jums taip rūpėjo.

Scenarijus rėmėsi gausiais dokumentais, tačiau nei aš, nei scenaristas Peteris Morganas nebendravome su gyvais šios istorijos herojais. Tai buvo neįmanoma. Ekrane tarp Blairo ir Elžbietos II vykstantys pokalbiai yra hipotetiniai. Jie parašyti taip, kaip mes tai įsivaizdavome. Ar tai reiškia, kad prasilenkėme su tiesa? Nebūtinai.Pasikliovėme savo jautrumu ir protu, siekdami pritaikyti tekstus prie realijų. Stengėmės atskleisti žmogiškumą personažų, kurie yra pridengti visiems puikiai žinomo viešo įvaizdžio. Vadovavomės profesine garbe ir atsakomybe. Tačiau teigti, kad rodome autentiškus portretus, žinoma, negalime. Beje, tuo ir remiasi mūsų įžūlumas. Juk įsiveržėme į pašaliniams uždraustą teritoriją.

Ar daug situacijų sugalvojote patys?

Neskaitant personažų pokalbių, tik kelias. Pavyzdžiui, seno keturiolikmečio elnio medžioklės epizodą. Jis buvo mums reikalingas dėl šios scenos simbolikos. Škotijoje, Vindzorų tėvonijoje, gyvuoja įsitikinimas, kad tokį seną gyvulį reikia nušauti.

Įterpdami archyvinius kadrus, tarp jų ir Dianos laidotuvių, Jūs nutrinate ribas tarp tiesos ir kino fikcijos.

Tai pagilina autentiškumo įspūdį. Jei jo būtų pristigę, dramaturgija nebūtų tokia paveiki. Tai būtų filmas apie kažkokius senius, kuriuos vaidina visai geri aktoriai, vaikštantys teatrališkose dekoracijose tamsiais rūmų koridoriais.

Kokia buvo karališkosios šeimos reakcija, pasižiūrėjus „Karalienę“?

Karalienė man kasdien skambina ir giria (juokiasi). Neturiu supratimo. Apie tai nekalbama. Kažkas iš jų filmą lyg ir matė, bet nežinia kas. Turite suprasti, kad jie nėra paprasti žmonės. Bent jau ne tokie kaip mes su jumis. Galite juos sužeisti, bet kraujo nebus.

Tačiau jei karalienė pamatys filmą ir jai nepatiks? Ar nebijote, kad tada teks atsisakyti svajonių apie aristokrato titulą?

Visai apie jį nesvajoju. Peteris O’Toole’as kadaise pasakė, kad iš visų apdovanojimų labiausiai vertina tuos, kuriuos jam skyrė žmonės. Aš manau taip pat.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


11109. petras :-) 2007-09-25 18:03
seip saunus pasakojimas man patiko ji skaityti jis toks gal but, ikvepentis petras.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:20:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba