SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-30 nr. 570

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Antanas A. Jonynas4
• Edmundas Gedgaudas
Verizmas naujiesiems lietuviams
10

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Visuomet žadantis kaitą
• Aldona Radvilaitė
Sutinkant išlydėtus draugus
• Margarita Dvarionaitė
Gal dar ir rytoj būsime?
2
• Atmintinas susitikimas
• Apie M.K. Čiurlionį Sorbonos universitete1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Veidai ir pilvai
• Kristina Inčiūraitė
Vinilinis "Intro" dangus
• Vida Mažrimienė
Kelionė Jeruzalės link
• Laima Kreivytė
Iš Anglijos
3
• PARODOS

Literatūra 
• Su tylos artėjančiu
• Krūminė poezija
• Jürg Halter
• VAKARAI1

Teatras 
• Martynas Petrikas
Kryptis: atgal į ateitį
3
• "Menų spaustuvėje" - speciali čia sukurtų spektaklių programa
• "MarLenė..." Klaipėdos dramos teatre
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tiesiog Havajai
• Tam, kad mylėtų6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tiesiog Havajai

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Rokas ir jo broliai"

Vasara prasideda "Sekso ir miesto" kartojimu per Tango TV (2 d. 22 val.). Tą vakarą mūsų laukia pirmosios dvi serijos. Nors Vilnius visai neprimena Niujorko (deja), vasara mieste su žaviomis serialo herojėmis vis bus lengvesnė nei be jų. Atvirai sakant, nusibodo visa ta įvairiausių šou, pokalbių su kolūkiečiais ir jų idėjiniais vadais (kažkodėl tamsiausi iš jų vadinami profesoriais) pornografija. Negana, kad valstiečiai blokuoja kelius, jie dar ir ilgam įstringa televizijoje. Pienas lietuviams, matyt, - šventas žodis. Aš jo negeriu ir perku tik šuneliui. Bet jis tikrai niekad neišlaks tų pieno jūrų, kurios srūva ant visų mūsų ne tik iš televizoriaus. Įdomu, kaip pakomentuotų kuri nors iš "Sekso ir miesto" herojų lietuvišką pieno problemą. Įdomu, nes jos taip toli nuo mūsų archajiško mąstymo, kaip ir nuo darželių po daugiabučiais. Tie darželiai man - taip pat simbolis. Kiekvieną pavasarį mūsų devynaukščio ponios pradeda purenti per žiemą mašinų suvažinėtą žemę. Suprantu, kad jos ilgisi savo kaimiškos vaikystės, bet būtent darželiai man yra didžiausias nonsensas, atskleidžiantis kaimišką Vilniaus gyventojų mąstyseną. "Sekso ir miesto" herojės tiesiog atlieka kilnią misiją - vaduoja lietuvaičius nuo jų kaimiško mąstymo bei elgesio, nuo kaimiškos mizoginijos.

Aišku, merginoms rūpi ir jų amerikietiška mizoginija, už kurią ne taip neseniai smarkiai kliuvo režisieriui Neilui La Bute. Feministės jį kritikavo už 1997 m. filmą "Vyrų draugijoje" (LNK, šiandien, 30 d. 0.40). Filmo herojai kartu mokėsi koledže, kartu dirba vienoje kompanijoje. Jiems arti trisdešimt, karjera nejuda į priekį, ir dar abu palieka mylimos merginos. Todėl jie nusprendžia atkeršyti visai moterų giminei - per šešias savaites rasti jauną moterį, ją sužavėti, apkerėti ir mesti. Draugai pasirenka kurčią sekretorę Kristiną. Šioji visai nesuvokia savo - pilkos pelytės tarp dviejų katinų - padėties. Tačiau įvykiai ima klostytis visai ne taip, kaip sumanė draugužiai...

"Vyrų draugijoje" - La Bute debiutas. Jis surado daug netikėtų sprendimų, kurdamas pasakojimą apie du įtūžusius japius ir korporatyvinę jų etiką bei kultūrą (jos apraiškų pilna ir pas mus). Kita vertus, La Bute pasižymi puikiu humoro jausmu. Tuo neseniai galėjome įsitikinti bene garsiausiame režisieriaus filme "Seselė Beti".

Davido Dobkino filmo "Taikinys" (LNK, 30 d. 20.40) herojus patenka į dar keblesnę situaciją: jo akivaizdoje, prieš tai apkaltinęs, kad guli su jo žmona, nusišauna geriausias draugas. Netrukus miestelyje ima dėtis keisti dalykai, ir gyventojų žvilgsniai nukrypsta į vaikiną. Jis apkaltinamas ir žmogžudyste, žodžiu, tampa tikru taikiniu. Šiame 1998 m. filme vaidina daug įdomių aktorių - Vince`as Vaughnas, Jeanine Garofalo, Joaquinas Phoenixas.

Dar vienas visai amerikietiškas reginys - garsusis 1979 m. Dono Siegelo "Pabėgimas iš Alkatraso" (TV4, 5 d. 14.45). Tai pasakojimas apie žmogų, kuris sugebėjo pabėgti iš kalėjimo, iš kurio pabėgti neįmanoma. Pagrindinį herojų, aišku, vaidina Clintas Eastwoodas.

TV4 geriausius savo filmus rodo dieną - pensininkams ir moksleiviams. Nesu nusiteikęs prieš jų kino švietimą, tačiau turint galvoje, kad visai lietuvių publikai smarkiai stinga kino kultūros, tai tiesiog nedovanotina. Suprantu, kad televizininkų akimis žiūrint tokie filmai nieko neduoda. Tačiau taip atsiranda užburtas ratas: užaugusi su rusiškais serialais apie įvairaus plauko banditus bei kokčiomis vokiečių meilės istorijomis publika visam laikui liks neišprususi ir snobiška. Georgijaus Šengelajos šedevrui "Pirosmanis" (TV4, 30 d. 15.10) reikia susikaupimo, o ne paskutinės darbo dienos šurmulio. Skaudu, kad net vieną geriausių visų laikų filmų - Luchino Visconti "Roką ir jo brolius" (1960) TV4 rodo per pietus - 4 d. 13.35.

Vienas italų neorealizmo pradininkų aristokratas Visconti dar 1943 m., kūrybos kelio pradžioje, rašė: "...žmogaus buvimas yra vienintelis "dalykas", kuris užpildo ekraną."

1936 m. savo draugės Coco Chanel protekcijos dėka Visconti tapo Jeano Renoiro, tuomet filmavusio "Išvyką į kaimą", asistentu. Taip Visconti tiesiogiai gavo galimybę susidurti ne tik su prancūzų kinu, bet ir su tuomet jame vyravusia Liaudies fronto atmosfera. Tačiau režisierius, nors ir norėjo tikėti, kad revoliucija gali atnešti radikalių permainų, jautė, kad tos permainos neįmanomos. "Rokas ir jo broliai" tai pasako gana akivaizdžiai. Šio filmo-romano herojai - valstiečių šeima, kuri, bėgdama nuo skurdo Italijos pietuose, persikelia į pramoninę Šiaurę ir jos metropolį Milaną. Šeimos narių likimai susiklosto skirtingai. Tačiau režisieriaus simpatijos - ne pavyzdingo proletaro Čiro, bet jo prakeiktų brolių Roko ir Simono pusėje. Būtent jie suteikia filmui toną.

Visconti mylėjo aktorius, todėl jo filmai visada išsiskiria nuostabia vaidyba. Esu įsitikinęs, kad šiame filme savo geriausius vaidmenis sukūrė Anie Girardot, Alainas Delonas ir Renato Salvatori. Kažkas pavadino Visconti postmodernistu avant la lettre. Kad šiame teiginyje daug tiesos, įrodo ir "Rokas ir jo broliai" - filme susipynė Dostojevskio "Idioto", Giuseppe Vergos romanų bei biblinės legendos apie Juozapą ir jo brolius motyvai.

Labiausiai su neorealistine tradicija susijęs kitas šios savaitės filmas - brazilų režisieriaus Walterio Salleso "Centrinė stotis" (LNK, 5 d. 22.35). 1998 m. Berlyno "Auksiniu lokiu" apdovanoto filmo veiksmas perkelia į šių dienų Braziliją. Filmo herojė Dora verčiasi tuo, kad stotyje rašo laiškus savo analfabetams klientams. Tačiau ji tų laiškų neišsiunčia. Vieną dieną ji priglaudžia našlaičiu tapusį devynių metų berniuką, kurio mama taip pat buvo Doros klientė. Kažkur šalies gilumoje gyvena berniuko tėvas. Dora nusprendžia nuvežti vaiką pas jį. Taip prasideda kelionė, kuri neatpažįstamai pakeis moterį ir jos gyvenimą. Aišku, kad be aktorės Fernandos Montenegro filmas būtų kitoks, būtent ji suteikia savo herojei gilaus tragizmo ir tikrumo.

Sallesas į vaidybinį kiną atėjo iš dokumentinio. Ši patirtis filme akivaizdi. Prieš mūsų akis - ne serialų ar turistinių atvirukų Brazilija, o skurde, keistame tikėjime ir kontrastuose skendinti šalis. Kartu filmo ištarmė artima ne tik neorealizmui (suaugusio ir vaiko santykiai), bet ir senajam Holivudo kinui, dažnai teigusiam žmogaus atgimimo galimybę, sugebėjimą prisikelti iš moralinio dugno.

Dokumentininko patirtis žymi ir kito žymaus šių dienų režisieriaus - brito Keno Loacho - kūrybą. Jį mėgsta kritikai, kairuoliai intelektualai, todėl, aišku, Lietuvoje Loacho filmai nepageidautini. Spragą kino teatrų ekranuose užpildo mūsų televizijos. Jos parodė kelis Loacho filmus, tarp jų ir "Mano draugas Džo". Tango TV 5 d. 22 val. primins vieną garsiausių režisieriaus filmų - 1990 m. Kanų žiuri prizu apdovanotą politinį trilerį "Slapti žaidimai". Veiksmas nukelia į Šiaurės Airiją. Čia atvyksta du amerikiečių teisininkai, žmogaus teisių gynėjai Polas (Brad Duriff) ir Ingrid (brolių Coenų Frances McDormand). Netrukus Polas nužudomas, dingsta ir į jo rankas patekusi slapta vaizdajuostė. Ingrid kartu su policijos inspektoriumi (Brian Cox) imasi tirti žmogžudystę... "Slapti žaidimai" realistiškai rodo slaptus politinius žaidimus, kurie paverčia žmogų beprasmiškos mašinos sraigteliu.

Pas mus tie žaidimai dažniausiai tik "Dviračio žinioms". Matyt, "švogerių" šalyje kitaip ir negali būti. Slaptos juostos tą pačią dieną parodomos per televiziją, o saugumo agentai mėgsta vaikščioti į televizijos pokalbių šou. Tiesiog Havajai. Bufetininkės svajonė. Vaizdelis į politikų kurortą, kurio kelius blokuoja įtūžę valstiečiai.

Jūsų - Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:19:24 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba