SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-30 nr. 570

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Antanas A. Jonynas4
• Edmundas Gedgaudas
Verizmas naujiesiems lietuviams
10

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Visuomet žadantis kaitą
• Aldona Radvilaitė
Sutinkant išlydėtus draugus
• Margarita Dvarionaitė
Gal dar ir rytoj būsime?
2
• Atmintinas susitikimas
• Apie M.K. Čiurlionį Sorbonos universitete1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Veidai ir pilvai
• Kristina Inčiūraitė
Vinilinis "Intro" dangus
• Vida Mažrimienė
Kelionė Jeruzalės link
• Laima Kreivytė
Iš Anglijos
3
• PARODOS

Literatūra 
• Su tylos artėjančiu
 Krūminė poezija
• Jürg Halter
• VAKARAI1

Teatras 
• Martynas Petrikas
Kryptis: atgal į ateitį
3
• "Menų spaustuvėje" - speciali čia sukurtų spektaklių programa
• "MarLenė..." Klaipėdos dramos teatre
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tiesiog Havajai
• Tam, kad mylėtų6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Krūminė poezija

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jolanta Sereikaitė. Atspindžių aikštė. Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2003, 59 p.

Pirmąsyk į mano rankas pluoštas Jolantos Sereikaitės eilėraščių pateko gal prieš kokį dešimtmetį. Iškart suvokiau, kad tai - spausdintini tekstai, nes jie išsiskyrė iš visų kitų, kuriuos paprastai kiši redakcijos stalčiun: "Palauks". Negalėčiau dabar suskaičiuoti, kiek Jolantos eilėraščių publikacijų pasirodė mūsų kultūrinėje spaudoje, bet nesuklysiu pasakęs - pakankamai, kad apie ją skaitytojai imtų šnekėti labiau kaip apie poetę, o ne dailininkę. Menų išmanymas ir specifinis išsilavinimas kartais gali labai pagelbėti neriant į kitų menų kontekstus. Tokios simbiozės kartais gerokai praplečia regos lauką, pagyvina pavargusią žanro ar meno rūšies tradiciją. Taip aš ir žvelgiau į J. Sereikaitės poetinius "mėginius" - jie tiesiog buvo nepanašūs į kitų, todėl ir įdomūs. Tačiau publikacijos - publikacijomis, o knyga yra visai kitos kokybės reikalaujantis dalykas. Reikia pamėginti ir taikytis su tradicija, kuri kartais slegia, kartais tampa labai nemiela prievaizde, mojuojančia savo sunkiu vėzdu.

Yra tokia sena, visiems gerai žinoma formulė: "P.K. - reikia žiūrėti atlaidžiau, ilgainiui autorius apšlifuos it nagų dildele visus atšerpėjusius poetinius nesklandumus, ir bus poezija - nors prie širdies dėk prieš užmigdamas - kaip poteriai". Tačiau yra ir vienas gražus lietuviškas jungtukas "bet". Jei skaitai knygą ir jauti, kad skaitydamas save prievartauji, nes skaitai nebejusdamas skaitymo malonumo ir negali jos padėti į šalį, nes turi kažką apie ją parašyti - ji ima tave veikti visai ne kaip knyga, o kaip kokie nors namų apyvokos darbai, kurių gal geriau ir nebūtų. Kodėl taip šneku? Pirmiausia todėl, kad skaitydamas Jolantos Sereikaitės knygą pasijutau taip, lyg būčiau patekęs į kokį nors Bertos Trepos koncertą iš Julio Cortazaro "Žaidžiame klases". Jokios dramaturgijos, kuri galėtų prikaustyti dėmesį. Nei knygos sandaroje, nei atskiruose segmentuose, nei pačiame eilėraštyje. Kiekvienas tekstas lyg koks laukinis krūmas - veši į visas puses. Autorei atrodo, kad kuo daugiau pasakys vienu ar kitu poetiniu vaizdiniu, tuo jis bus vizualenis ir sugestyvesnis. O atsitinka visiškai priešingai. Kuo daugiau norima pasakyti, tuo tekstas darosi seklesnis ir nuobodesnis. Tarkim, paskutiniame rinkinio skyriuje yra blokas turistinių eilėraščių. Keliauta, matyt, per Vieną į Italiją. Įtariu, kad autobusu iš Kauno, nes pirmasis eilėraštis - apie poetės tėviškę, laikinąją sostinę. Ir kai jau atvykstama į Veneciją, užtenka vien pavadinimo, kad prognozuotum visą vaizdinių seką: "pažaliavęs vanduo, gondolos, dožų rūmai, muzikantai, karnavalo kaukės ir t.t.". Sakyčiau, jei eilėraštis būtų rašytas tais laikais, kai Veneciją tik sapnuodavom, būtų net pavydu, kad kažkokia poetė ten buvo, vaikštinėjo su turistų grupe ir dar turėjo drąsos aprašyti savo įspūdžius. Tačiau po Juditos Vaičiūnaitės jautriai ir metonimiškai pagautos miesto dvasios tokie tekstai yra vos ne literatūrinis nusikaltimas.

Iš J. Sereikaitės eilėraščių knygos galima būtų net išvesti keletą taisyklių, kaip negalima rašyti eilėraščio. Visų pirma, nieko nereikia aprašinėti (deskripcija), antra - jei jau reikia ką nors aprašyti, tai iš visų aprašinėjimų turėtų būti išbraukta viskas, be ko galima ir apsieiti. Trečia - negalima per eilėraščius groti ta pačia plokštele kaip kokiam diskžokėjui (žiema, naktis, žvaigždės, dygumas ir kt.). Bet gal čia tik eilėraščių pakraštėliai, o esmė, apie ką jau buvau pradžioje užsiminęs, yra eilėraščio kamienas arba jo šerdis, ašis, aplink kurią sukasi ir gravituoja vaizdinija. Deja, tos ašies J. Sereikaitės eilėraštyje nesugebu pastebėti. Yra vešintys krūmai, kur kiekvienas stiebelis gal ir įdomus, bet tik pats sau.

Kiekvienas galėtų inspiruoti visai gražų eilėraštį arba net gerą, vos ne japonišką "haiku". Bet tai jau ne mūsų teisė: perdirbinėti ar padirbinėti eilėraščius. Beje, jei knygą kas nors skaitys ne nuo pradžios iki nelemto galo, o po eilėraštį ar kelis, jis tikrai nenusivils. Kiekvienas pamatys, kad tai - visai geros kokybės "intelektualinis maistas", nors ir nelabai ekologiškas. O kas gi dabar ekologiška?

Liudvikas Jakimavičius

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:19:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba