SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-05-30 nr. 570

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Antanas A. Jonynas4
 Edmundas Gedgaudas
Verizmas naujiesiems lietuviams
10

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Visuomet žadantis kaitą
• Aldona Radvilaitė
Sutinkant išlydėtus draugus
• Margarita Dvarionaitė
Gal dar ir rytoj būsime?
2
• Atmintinas susitikimas
• Apie M.K. Čiurlionį Sorbonos universitete1
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Veidai ir pilvai
• Kristina Inčiūraitė
Vinilinis "Intro" dangus
• Vida Mažrimienė
Kelionė Jeruzalės link
• Laima Kreivytė
Iš Anglijos
3
• PARODOS

Literatūra 
• Su tylos artėjančiu
• Krūminė poezija
• Jürg Halter
• VAKARAI1

Teatras 
• Martynas Petrikas
Kryptis: atgal į ateitį
3
• "Menų spaustuvėje" - speciali čia sukurtų spektaklių programa
• "MarLenė..." Klaipėdos dramos teatre
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tiesiog Havajai
• Tam, kad mylėtų6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Verizmas naujiesiems lietuviams

"Pajacų" premjera Vilniaus kongresų rūmuose

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. Raškovskio nuotraukos

Nesitikėjau, kad, neaiškios paskirties erdvė esanti Kongresų rūmų salėje (simfonine ją tik iš bėdos vadinam), bus taip sumaniai pritaikyta operos spektakliui. Matyt, režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir scenografės Martos Vosyliūtės kaip reikiant "ranka rankon" padirbėta. Atsirado ir "teatras teatre", ir vieta Lietuvos simfoniniam orkestrui, ir dideliam, vaidybinių funkcijų nesibaidančiam Kauno chorui, kurio galybė - Petro Bingelio rankose. Na, o muzikinei (nors manau, jog ne tik) visumai "toną davė" Gintaras Rinkevičius.

Scenos ribų nebeliko. Ant salės sienų - tarsi palėpėj atrastų vaikystės knygelių paveikslėliai. Iš jų kažkada susikūrėm "pajaciuko" vaizdinį - lyg kokio nykštuko, gnomo ar dar kito pasakų personažo. Puošdavo jie ir Kalėdų eglutes. Švelnus vaikystės dienų kičas užtvindė salę. Arlekiniškai languota, laiko pamurzinta scenos giluma, raudonos ir geltonos kopetėlės į viršutinę jos dalį. Galima žaisti arba vaidinti. Pasijausti "lunaparke", cirke, Kalėdų mugėje, vaikų baliuje. Taip meiliai siūloma "suvaikėti", kad ir nesipriešini. Sakytum, tai pigaus (tik, deja, ne tiesiogine prasme) užsimiršimo vietelė, žaidimas "pajacinėmis" lėkštybėmis ir maloniai atpalaiduojančiomis iliuzijomis. Žaidžiama "senojo gerojo cirko" kiču, pasitelkiant šviesų girliandas, šaltąsias ugneles, tikrų tikriausią liepsną, akrobatus, meškutę. Na, ir meninį to siautulio rangą keliančius Juozo Statkevičiaus kostiumus.

Iš vaikystės pasaulėlio mus turi ištraukti operos prologas. Kompozitorius Ruggiero Leoncavallo (1858-1919) yra ne tik muzikos, bet ir teksto autorius. Siužeto dingstis - tikras tragiškas įvykis, todėl taip tiksliai nurodyta ir įvykių vieta, ir laikas. Tai nutiko Kalabrijoj, Montalto kaime, 1865 m. rugpjūčio 15-tą. Taigi prologe teigiama, jog visa ši mirganti matomybė - melas, o komediantai yra žmonės, kaip ir vaidinimo žiūrovai. Garsiuoju prologu kompozitorius paprastais, tobulai su muzika suaugančiais žodžiais išsako operą savaip atnaujinusių veristų (siekusių rodyti nepagražintą gyvenimo tiesą) kredo. Tačiau ar tik tiek? Ar ne čia būta ir postūmio per visą praėjusį šimtmetį nusiritusiai komediantų, cirko artistų, klajoklių temai - nuo Picasso iki Fellini ir Bergmano.

"Pajacų" ("I Pagliacci") verizmas kitoks, negu dažnai tą patį vakarą šalia jų rodomos Pietro Mascagni operos "Kaimo garbė" ("Cavalleria rusticana"). Pastaroji labiau vienareikšmė, ji nepajėgi tapti metafora, giminiuotis su labai skirtingai paliečiama ta pačia tema.

Bet grįžkime į prologą. Banalūs, skaudūs, nuskaidrinantys jo žodžiai iš artisto pareikalauja maksimaliai sutelktų dvasios galių. Antraip gali likti tik gražių melodijų tėkmė, "ausies pamaloninimas" puikiais baritoniniais Dainiaus Stumbro balso skambesiais. Jau vien savo muzikine išore prologas yra tiek puikus, kad giluminė jo drama, tragiškieji akcentai gali pasirodyti ne itin būtini. Ir tada unikalioji opera lieka "be kertinio akmens". Regis, taip ir nutiko Kongresų rūmuose gegužės 24-osios vakarą.

"Akmuo", kurį bendrom (taip manyčiau) jėgom turėjo iškelti ir ton kertėn nugabenti dainininkas D. Stumbras, dirigentas G. Rinkevičius ir režisierė D. Ibelhauptaitė, liko nuošalėj. Ausis pamaloninta, bet širdis nepalytėta. Nubunda negera nuojauta, kad čia daug visko vyks, bet svarbiausi dalykai gali nuslinkti į paraštes. Veiksmui bujojant, švystelint grėsmingumui, vis dažniau matyti (ir girdėti), jog artistai siužetą iliustruoja. Tai ir nepašiurpsti, kai artistams kaiman vos atvykus pavydusis Kanijas (pasaulyje garsus gruzinas Badri Maisuradzė) įspėja savo žmoną Nedą ir jos kerams neabejingus. Tai - anaiptol ne "tarp kitko" praslenkanti scenelė, ir nors jos užtaisas kol kas gana giliai paslėptas, ji - tikras dinamitas. Nežinau kaip, tačiau salė privalo tą pajausti. Regis, nepajautė. Į kuriamą spektaklį įsimetė nelemtoji imitavimo bacila. Neaplenkė ji ir meistriškai padainuotos (ar ne paradoksas?), "sprogiu mišiniu" pripildytos, tragiškosios Kanijaus arijos "Vesti la giubba". O kai jai (ir drauge pirmajam veiksmui) pasibaigus tamsioje salėje aštrus spindulys primygtinai rodė išsiviepusį pajaciuką, nenorom pagalvojau apie gimnazistų režisuoto spektaklio vertą "filosofinį" akcentą.

iliustracija
Jacquelina Mabardi (Kolombina), Vytautas Kurnickas (Arlekinas) ir Badri Maisuradzė (Pajacas)

O kas yra teatrelio artistė ir Kanijaus žmona Neda? Ką ne ką apie ją pasako puikioji paukščių čiulbesio, upelio vandens vėsos (taiklus veristinis režisierės potėpis), susiliejimo su gamta įkvėptoji balatelė "Qual fiamma". Pakankamai išlavėjusiu balsu Jacquelina Mabardi (Maskvoj, kaip ir Maisuradzė, gyvenanti australė) meno aukštumų siekti, regis, neketina. Tuoj po to pratrūksta tūžminga Nedos ir Tonijaus scena, bet kontrasto galimybės toli gražu neišnaudotos. Ir čia pat dar vienas kontrastas - susitikimas su seniai nematytu mylimu Silvijumi (baritonas Giedrius Žalys), romantiškiausiu operos personažu. Tarsi tarp kitko vienas kitam išsako savo meilę, tarp kitko nusprendžia drauge pabėgti, tarp kitko sugula pasimylėti. Ir vėl - neprabilę visais požiūriais puikaus dueto ištekliai.

J. Mabardi kuriama Neda - daili moterėlė, vidutinė klajojančio teatrelio artistė. Ir nežinia, ar jos tvirtybę neišduodant mylimojo vardo įkvepia tikra meilė, ar akimirkos afektacija. Beje, verizmui abu variantai tinka...

Ar režisierė pajėgi įkvėpti aktorius tikrai veristinei kūrybai? Ar toks "aukso vidurys" (ne visada, beje, aišku, kiek šis auksas tikras) tenkina G. Rinkevičių, ne sykį savo interpretacijomis pademonstravusį sukrečiančią operos žanro jėgą? Kas brėžia tą "neblogos kokybės" lygmenį, kurio klastingų pinklių vienaip ar kitaip čia bemaž visi neišvengia? Ir dar - kurių galų dramatine savo tenoro jėga ne kartą mus įtikinęs Vytautas Kurnickas puola ją tiesmukai demonstruoti dainuodamas Arlekino serenadą, be gailesčio menkindamas jos lyrizmą? O gal tai - ne jo idėja?

Bet savaip spektaklis konceptualus. Jame Petro Variakojo vadovaujamo cirko artistų numeriai, "lunaparkinės" staigmenos, išorinė veiksmų išdaila (ir solistų, ir didelio kaimiečių būrio) kuria akiai ir ausiai malonią darną. Galima sakyti, kad ir verizmo jame esama. Tik "sukirptas" jis pagal kažkokį mūsiškai šiandienį modelį. Gal aplenkiant tai, ko "naujasis lietuvis" nelabai suprastų? Dalia Ibelhauptaitė sako, jog tai spektaklis "...apie mus, apie šiandieną". Gal tad ir siuva "pagal Jurgį kepurę"?

 

Skaitytojų vertinimai


1754. kacyzna2003-06-02 15:23
Dieve Dieve...ar Ibelhauptaite supranta, ka daro?Spektaklis pastatytas, sukaltas, ir tiek, be jokiu didesniu pastangu, ir tiek. Isvaziuoja lietuviai za rubezom, ir grize tampa didvyriais - cia as ir apie Ibelhauptaite, ir apie Statkeviciu, kuris pastaruoju metu, kurdamas sceninius kostiumus, "chalturina". Paziurekit jo "Kaukiu baliaus" kostiumus ir bandykite speti, kokio tai dizainerio kolekcija, atkartota vos ne sieksnis sieksnin, ir kelintais metais ji buvo pristatyta Paryziuje? Del prizo susitartume. Tai va. Ta opera geriausia klausyti - tai bent niekas neblasko demesio ir leidzia pasidziaugti Stumbro balso diapazonu, itaigiu dramatizmu. Zymiai smagiau Pazaislio festivalyje buvo klaustyti ir kitu solistu - atsiskleide ir gruzinas, ir australe. Taip kad reikia pagalvoti, ar buvo butina ta opera statyti. Bet lakstingala negali nedainuoti.

1757. nesutinku2003-06-02 17:55
Gerai Gedgaudas parase, ta prasme, malonu skaityti, bet su vertinimu nesutinku - tai puikus, efektingas spektaklis! Ziuri opera kaip filma, man tas patinka. O del to, ar vertejo opera statyti - kiek gi galima klausytis koncertiniu operu pastatymu!

1762. melomanas :-( 2003-06-03 20:10
Visuose pastarojo sezono operose krinta i akis silpniausia grandis- rezisura. Liudna,kad puiki medziaga pateikiama "naujalietuviu" ar "naujarusiu" stiliumi...

1763. muzike :-) 2003-06-04 11:19
Visai nesutinku su Gedgaudu.Kodel jis mano, kad jo asmenine nuomone- tai ir visos sales nuomone? Visa aplinkui mane sedejusi publika po spektaklio liko suzaveta, as- taip pat! Zinoma, prie kazko prikibti visada galima, taciau siam `Pajacu` spektakliui, manau, neprilygsta ne vienas musu operos teatro spektaklis,paskutiniu metu pasirodes musu operos scenoje.

1765. Kritike2003-06-05 13:14
O kodel Gedgaudas negali rasydamas recenzija iskelti savo nuomones? Ar visi kritikai, bijodami buti apsaukti arogantiskais, turetu kas antrame recenzijos sakinyje iterpti "mano kukliais pastebejimais", "drisciau manyti", ir pan.?..

1766. nesutinku2003-06-05 15:46
Kritikas visuomet ir raso SAVO nuomone, kieno gi dar?

1769. Melomanas :-( 2003-06-06 12:28
Stebiuosi Gedgaudo sugebejimu nepamatyti praktiskai nieko teigiamo viename geriausiu paskutiniuju metu operos spektakliu. Man atrodo atvirksciai: publika, tame tarpe ir jaunimas, labai emocionaliai reagavo ir buvo suzaveta. Vokalistu lygis buvo pasaulinis, rezisura puiki. Ar pokario Lietuva turejo toki baritona, kaip Stumbras? Jei anksciau galima buvo kabinetis prie jo statiskumo, tai siame spektaklyje jis ne tik puikiai dainavo, bet parode rysku progresa vaidyboje. Jau nekalbu apie Maisuradze. Neaisku, kiek dar teks laukti, kol Lietuva tures tokio lygio tenora.

1771. nesutinku2003-06-06 22:47
Gedgaudas parase SAVO nuomone ir aciu Dievui. Beje, ja isdeste itin nuosekliai. Aisku, Stumbras puikus, bet tos cia komentaruose ir kitur pasipylusios jam liaupses jau siek tiek ir erzina. Spektaklis - Okay, idomus, mane suzavejo, pagavo, bet ar jis "pats paciausias" - klausimas. Siaip jau pirminis saltinis, kompozitoriaus partitura, cia daug ka reiskia. Leoncavallo muzika yra didele vertybe, veza, pati opera protingai parasyta - neilga, intensyvaus veiksmo, vedancio finalines tragedijos link. Siaip tai saunuoliai atlikejai ir statytojai!

13348. zose :-( 2008-03-29 21:15
gedgaudas yra pijonistas.tegul pagroja recitali.tur but sudo negaletume issemti.toks nevykelis deja lietuvoje ne vienas.niekas net nepagalvoja kokius muzikantus isleidzia muzikos akademija.poto gedgaudai reikalauja la skalos lygio.jis turetu sau pasirasyti nikrologa.nes per laidotuves bus riesta.savo rankas jis galetu panaudoti kitai kuno daliai.malonumo butu daugiau.bet ne.jis intelektualas-kisininkas.jis to nezino

15893. Nesamone :-( 2010-02-23 16:20
Nusisnekat... Kodel apie viska manot BLOGAI?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:19:01 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba