SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-27 nr. 753

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
„Bembilendo“ vaikai
8
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aušra Stasiūnaitė
Dainuoja jaunieji
• Dviejų kultūrų sandūroje1
• Seimo kultūrininkai nesusidomėjo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa2
• Džiazas Filharmonijos scenoje
• Atitaisymas
• KONCERTAI

Dailė 
• Ramutė Rachlevičiūtė
Deginantis artumas
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Begalinio sekmadienio spalvos
• Kęstutis Šapoka
Natura – dura, chudožnik – maladec!
47
• Küba: kelionė prieš srovę1
• PARODOS

Pašnekesiai 
• Buvau ten, dariau tai2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Platus teatrinių potyrių asortimentas
• Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklis Vilniuje
• Oskaro Koršunovo teatras Vilniuje populiarins gatvės teatro formas3
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
 Olgos Ponos trupė „Naujajame Baltijos šokyje“

Kinas 
• Pasivaikščiojimas mirties laukais
• Monstrai tarp mūsų
• Serialo herojai – lenkų politikai
• Nepatogius filmus žiūri net George’as Clooney
• Lietuviškų filmų festivalis Suomijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Europos kultūra 2015-aisiais1
• Vilnius ir Lincas pirmieji gaus oficialų Europos kultūros sostinių ženklą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Šokis

Olgos Ponos trupė „Naujajame Baltijos šokyje“

anonsai

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Audrey“

Anapus Uralo kalnų, Sibire, karo pramonės mieste Čeliabinske, yra vienas geriausių Rusijos šiuolaikinio šokio teatrų. Maža to, šio teatro spektakliai sulaukė aukščiausio įvertinimo JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Teatrui vadovauja Olga Pona, dar prieš dešimtmetį niekam nežinoma smulkutė, nedrąsi, bet labai atkakli choreografė, dabar kviečiama dirbti – kurti choreografiją ir dėstyti šiuolaikinio šokio techniką – įvairiose šalyse organizuojamuose seminaruose ir mokyklose. Tai ji saviveiklinę mėgėjų grupelę pavertė šokėjų technika, idėjomis ir labai savita choreografija stebinančiu teatru.

Olgos kelias šokio link buvo vingiuotas. Ji gimė ir augo Orenburgo rajone esančiame nedideliame Novotroicko miestelyje, beveik kaime. Olgos mama buvo mokytoja ir vietos pionierių stovyklos direktorė, bet nepraleisdavo nė vieno gastroliuojančio teatro spektaklio, kviesdavosi artistus į svečius, o Olga tada galėdavo ilgas valandas klausyti menininkų ginčų. Ji pati dievino kiną, nepraleisdavo nė vieno atvežamo filmo peržiūros. Vėliau kino filmų prisiminimai inspiravo ne vieno šokio spektaklio atsiradimą.

Sulaukusi šešiolikos, Olga išvyko į Čeliabinską, kur Politechnikos institute ryžosi studijuoti kaimui labai tinkamą profesiją – traktorių mechanizaciją. Čia ji ėmė lankyti saviveiklinį liaudies šokių būrelį, pirmąkart pamatė baleto spektaklį ir susižavėjo šokiu. Baigusi inžinerijos studijas, laužydama visas tuometinėje Sovietų Sąjungoje egzistavusias taisykles, Čeliabinsko meno institute ėmė studijuoti dar vieną specialybę – šokį. „Ne paslaptis, kad tuomet SSRS kultūros institutuose buvo mokoma tik liaudies šokio ir klasikinio baleto. Aš buvau tipinis sistemos produktas. Ir dar nežinia, kiek tai būtų trukę, jei ne choreografo Leonido Jakobsono vadovaujamo kolektyvo gastrolės Jekaterinburge. Jis buvo novatorius, ir mes, keli studentai, du vakarus važiavome už 200 kilometrų pasižiūrėti jo spektaklių. Tai buvo pirmoji mano pažintis su „kitokiu šokiu“, – pasakojo choreografė.

Po kurio laiko ji netyčia sužinojo, kad Maskvoje vyksta šiuolaikinio šokio technikos seminarai, kuriems vadovauja iš JAV atvykę pedagogai. Nieko nelaukdama, Olga išvyko į sostinę, bet pavėlavo: seminarai jau vyksta visą savaitę, dalyvių ir taip per daug. Kaip atvykėlei iš taip toli, jai buvo leista sėdėti ant suolelio ir stebėti pamokas.

Kitas atvykimas į Maskvą buvo sėkmingesnis. Penkias dienas ji mokėsi Cunninghame’o technikos. „Per penkias dienas technikos ir stiliaus neišmoksi, tačiau gauti impulsų jau įmanoma“, – teigė Olga. Po šių seminarų ji ėmė bandyti daryti ką nors „kitokio“. 1992 m. ji įkūrė Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatrą, pradėjo kurti jam dar Rusijoje neįprasto stiliaus miniatiūras, kažką tokio, ką diktavo kūnas, iš kurio buvo „išguita“ tradicinė baleto technika. 1997 m. Vitebsko (Baltarusija) šiuolaikinės choreografijos festivalyje mažai kam žinomos choreografės miniatiūra „Išvarytieji iš rojaus“ pelnė žiuri prizą.

Lūžis įvyko netrukus. 1999 m. Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras dalyvavo tarptautiniame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje, ir čia Olgą šiuolaikinio šokio pamokoje pastebėjo Aarnheme (Olandija) ir Diuseldorfe (Vokietija) reziduojančio Europos šokio plėtros centro (EDDC) vadovas Aatas Houghee. Jis tuo metu jau ieškojo centrui klasikinio ir šiuolaikinio šokio technikos dėstytojos iš Rusijos. Po ilgų svarstymų Olga sutiko važiuoti pusei metų dėstyti, nors beveik nemokėjo angliškai. Iki šiol ji pusę metų praleidžia Vokietijoje, o kitą pusę – šaltame Čeliabinske, kur toliau vadovauja savo teatrui, taip pat dėsto pirmojoje Rusijoje aukštojoje mokykloje Jekaterinburge, kurioje studijuojamas šiuolaikinis šokis.

Po pirmojo prizo Baltarusijoje apdovanojimai tapo beveik įprastiniu kasmetiniu atributu. Septyni Olgos spektakliai buvo nominuoti „Auksinei kaukei“ – aukščiausiam Rusijos teatro kritikų apdovanojimui. Du – „Skečai iš natūros“ (2001 m.) ir „Laukimas“ (2006 m.) – ją gavo.

Kritikai greitai pastebėjo, kad daug laiko praleisdama užsienyje Olga smarkiai pakeitė savo kūrybos stilių. Ji jau nebe diktavo šokėjams iš anksto parengtų judesių kombinacijas, bet leisdavo jiems improvizuoti. Iš jos kūrybos pamažu ėmė nykti mistiškoji „rusiška dvasia“, kuri šios choreografės darbus darė išskirtinius, o jos vietą užėmė „kietas“, pavydėtinai techniškas šokis.

„Mus viskas veikia, – šypsodama sako Olga. – Net pravažiuojantis tramvajus. Man priekaištauja, kad mano kūrinių koncepcija pasikeitė, kai pradėjau dažnai dirbti Vakaruose. Taip ir yra, dabar man svarbu sukurti savą judesio koncepciją, ištreniruoti tokį judėjimo aparatą, kuriuo šokėjas galėtų pasakyti kažką, kas jaudina jį. Ir jei man kaip priekaištas metamas mano šokio technologiškumas, „kietumas“, tai ne dėl to, kad kažkur Vakaruose išmokau naujų judesių koordinavimo būdų. Pirmiausia tai įvyko dėl to, kad mane veikia aplinkinis gyvenimas, vis kietesnis ir šiurkštesnis. Ir tam, kad galėčiau tai pavaizduoti, aš nusisuku nuo emocionalaus šokio ir imu dirbti su objektais. Šokėjai gauna tiesiogines fizines užduotis – išgyventi rizikingose situacijose, išlaikyti pusiausvyrą, priešintis inercijai – ir jie tai daro.“

Dabar Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro repertuare – devyni spektakliai. Tai viena iš daugiausia gastroliuojančių trupių Rusijoje. Norėdama, kad teatras įgautų naujų jėgų, Olga leidžia jame kurti ir savo šokėjams. Improvizacijos pamokose ji atidžiai stebi juos ir siūlo vienas ar kitas labiausiai pavykusias kombinacijas tobulinti iki mažų skečų.

Olgos Ponos spektaklis „Žvelgiantys į amžinybę“, skirtas tragiškai žuvusiam choreografui Jevgenijui Panfilovui, 2004 m. buvo parodytas prestižiniame Bagnolet konkurse Prancūzijoje. Iki jos čia rodyti tik dviejų rusų trupių – „Kinetinio teatro“ (choreogr. A. Pepeliajevas) ir „Provincialnyje tancy“ (choreogr. T. Baganova) – spektakliai. Kūrinio idėjos išraiška, techninis šokėjų pajėgumas, žiūrovų susižavėjimas ir kritikų liaupsės lėmė tai, kad Paryžiaus miesto teatras užsakė Olgai sukurti šokio spektaklį. Šis teatras neturi nuolatinės trupės, jo repertuarą sudaro kviestinių kūrėjų darbai su savomis trupėmis, rodomi kelias dienas iš eilės. Olga pagal šio teatro užsakymą sukūrė spektaklį „Kitapus upės“, jis penkis vakarus rodytas pilnutėlėje salėje. Kritikai negailėjo pagyrimų šokėjams, bet šiek tiek santūriau atsiliepė apie spektaklio temą, kurioje pilna užuominų apie gyvenimą Rusijos užkampyje 4-ajame dešimtmetyje. Upė turi du krantus, ir gyvenantys viename gali visiškai nežinoti, kas darosi kitame. Olgai upė – tai riba tarp pažinto ir nepažinto – ramaus gyvenimo tėvynėje ir išsvajoto užsienio, tarp buvimo vaiku ir suaugusiuoju, tarp gyvenimo ir mirties.

„Kitapus upės“ taip pat buvo nominuotas „Auksinei kaukei“. Jis bus parodytas „Naujajame Baltijos šokyje“ kartu su spektakliu „Audrey“, kurį Pona sukūrė kartu su savo trupės šokėja Marija Greif, išoriškai panašia į žymiąją Holivudo aktorę Audrey Hepburn. Prisimindamos senus filmus „Atostogos Romoje“ ir „Pusryčiai „Pas Tifanį“, abi choreografės pabandė išreikšti savo emocinį ryšį su filmų heroje.

Rūta Šalnaitė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:18:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba