SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-27 nr. 753

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
„Bembilendo“ vaikai
8
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aušra Stasiūnaitė
Dainuoja jaunieji
• Dviejų kultūrų sandūroje1
• Seimo kultūrininkai nesusidomėjo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa2
• Džiazas Filharmonijos scenoje
• Atitaisymas
• KONCERTAI

Dailė 
• Ramutė Rachlevičiūtė
Deginantis artumas
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Begalinio sekmadienio spalvos
• Kęstutis Šapoka
Natura – dura, chudožnik – maladec!
47
• Küba: kelionė prieš srovę1
• PARODOS

Pašnekesiai 
• Buvau ten, dariau tai2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Platus teatrinių potyrių asortimentas
• Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklis Vilniuje
• Oskaro Koršunovo teatras Vilniuje populiarins gatvės teatro formas3
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Olgos Ponos trupė „Naujajame Baltijos šokyje“

Kinas 
• Pasivaikščiojimas mirties laukais
 Monstrai tarp mūsų
• Serialo herojai – lenkų politikai
• Nepatogius filmus žiūri net George’as Clooney
• Lietuviškų filmų festivalis Suomijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Europos kultūra 2015-aisiais1
• Vilnius ir Lincas pirmieji gaus oficialų Europos kultūros sostinių ženklą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Monstrai tarp mūsų

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Nuomininkas“

Vilniuje iškart vyksta keli festivaliai, o tarp jų dar keli kino, taigi nežinau, kur bėgti pirmiausia – ar į retus amerikiečių kino avangardo pradininkės Mayos Deren filmus, ar į puikią „Ad hoc“ dokumentiką, ar į lenkų savaitės filmus, ar dar į kelis svarbius šokio ir muzikos renginius. Dažniausiai kaip tas Buridano asilas lieku namuose ir žiūriu televizorių. Čia reginiai kitokie. Plebėjiški. Įsijungęs televizorių iškart suprantu, kad gyvenu ne Europos kultūros sostinėje, o viename jos tamsių užkampių, tiksliau, skylėje. Pasijuntu kaip toks ponas Trelkovskis – tylus, nepastebimas valdininkas, kurio pilką gyvenimą užpildo baimė ir siaubas. Pasijuntu svetimas (taip jaučiausi tik nuolat stiprėjančio marazmo Brežnevo šalyje) šiame triumfuojančių plebėjų, kurie vertina tik valinskišką humorą, valdomame krašte. Žinoma, reikėtų paklausti savęs, kodėl leidžiame, kad mus valdytų plebėjai, bet nenoriu nutolti nuo puikaus Romano Polanskio filmo „Nuomininkas“ (LTV2, 30 d. 23 val.) problematikos. Paties režisieriaus suvaidintas Trelkovskis yra tik emigrantas pasaulio kultūros sostinėje Paryžiuje. Prie jo augančios paranojos prisideda kaimynai, nes jie nepadarys nieko, kad numalšintų Trelkovskio baimę, sustiprėjusią po to, kai naujasis nuomininkas sužino ankstesnės buto gyventojos istoriją. Filmas „Nuomininkas“ (1976) sukurtas pagal kito emigranto – rašytojo ir piešėjo Rolando Toporo romaną. Tai dar vienas niūrus vienatvės portretas, pasakojimas apie tai, kaip po truputį grimztama į beprotybę. Ankstyvasis Polanskis mėgo siurrealizmą, absurdą, kafkiškus motyvus, visa tai rasite ir šiame filme. Ir taip pat, matyt, geriausią paties Polanskio kine sukurtą vaidmenį.

LTV „Elito kinas“ ateinantį trečiadienį jau neberodys Maurice’o Pialat. Gaila, kad taip ir liko neparodyti svarbiausi šio režisieriaus filmai. Pialat keičia Michelis Deville’is, garsėjantis žaviomis ir išmintingomis komedijomis apie jaunų žmonių sentimentalų ir erotinį gyvenimą. Filmas „Mirtis prancūziškame sode“ (LTV, gegužės 2 d. 23.10) 1986 m. buvo apdovanotas „Cezariu“ geriausiam režisieriui. Šiame filme – Rene Belleto romano „Kaip danguje, taip ir Žemėje“ ekranizacijoje – režisierius kuria keistą labirintinę struktūrą, kurioje susitinka lemtingos moterys, viską apskaičiuojantys buržua ir naivuoliai apsimetėliai. Davidas (Christophe Malavoy) atvyksta į Julijos (Nicole Garcia) ir Gremo (Michel Piccoli) namus mokyti groti gitara jų paauglę dukterį. Tarp mokytojo ir mokinės atsiranda erotinė trauka. Tačiau nedelsia ir Julija. Jis sužavi Davidą. Netrukus horizonte pasirodo žudikas... Kas vyksta iš tikrųjų? Paslaptingas ir žiaurus žaidimas? Tačiau kas kam sprendžia spąstus?

Kažkada su „Traukinių žymėjimo“ režisieriumi Danny Boyle’u sietos didelės kino viltys. Pastaraisiais metais jų lieka vis mažiau. Dabar kino teatruose rodomas jo naujas filmas „Gęstanti saulė“, o ištikimi režisieriaus gerbėjai per LNK (gegužės 1 d. 16.45) galės pamatyti ir 2004 m. jo sukurtą juostą „Milijonai“. Filmo herojai yra du broliai, kurie randa pilną krepšį pinigų. Vaikai nori juos visus išleisti, bet tam turi tik savaitę. Jie nežino, kad pinigai yra pagrobti. Kas atsitiks, jei vaikų pėdsakus aptiks pinigus pagrobę banditai? Patyrę įvairių nuotykių berniukai įsitikins, kad tikrieji turtai neturi nieko bendra su pinigais... Tiesiog puiku, kad tokį pamokomą filmą LNK rodo dieną. Matyt, ši televizija suvokia savo didžiąją edukacinę misiją. Būtų gerai, kad filmą pasižiūrėtų ir svarbiausių LNK laidų kūrėjai, kasdien besididžiuojantys savo ir svetimais apartamentais, baldais ir kitokiais turtais. Ir, žinoma, mėgstantis tautai demonstruoti savo turtus Rytis Cicinas bei kitoks elitas, gausiai susirenkantis į tingių politinių laidų vedėjų jubiliejus.

Dar vieną pamokomą filmą 29 d. 21.30 parodys TV3. Tai – Tony Scotto „Degantis žmogus“ (2004). Jis nukelia į žmonių grobimų dėl išpirkos apimtą Meksiką. Per šešias dienas pagrobiami net 24 žmonės. Turtinguosius apima panika, jie samdosi apsaugininkus, turinčius rūpintis jų vaikais. Denzelo Washingtono vaidinamas Džonas yra buvęs samdomas žudikas, daug metų dirbęs CŽV. Pavargęs ir žmonių vengiantis Džonas atvyksta į Meksiką. Senas draugas (Christopher Walken) jam parūpina darbą – saugoti devynerių metų pramonininko dukrą (Dakota Fanning) ir žmoną (Radha Mitchell). Iš pradžių Džoną erzina ne pagal metus subrendusi mergaitė, bet ji greitai pelno apsaugininko simpatijas. Tad kai mergaitė bus pagrobta, sužeistas Džonas padarys viską, kad ją surastų.

Iš dar nerodytų filmų (tokių vis mažiau) atkreipčiau dėmesį į Toddo Komarnickio 2003 m. filmą „Pasipriešinimas“ (BTV, 1 d. 22.05). Tai pasakojimas apie amerikiečių pilotą Tedą, kuris numušamas vokiečių okupuotoje Belgijoje. Jį aptinka kolaboranto sūnus, bet nuo mirties išgelbsti prancūzų Pasipriešinimo dalyviai. Sveikdamas Tedas įsimyli Kler. Jos vyras yra vienintelis, galintis padėti Tedui pasiekti sąjungininkus. Filmas turi kelis gana jaudinančius siužeto vingius, bet, manau, svarbesni bus aktoriai Billas Paxtonas, Julia Ormond, Sandrine Bonnaire.

Apie karą ir 1941 m. sukurtas Michaelo Powello filmas „Keturiasdešimt devintoji lygiagretė“ (LTV2, 29 d. 18.05). Tai vienas tų filmų, kurių tikslas buvo sužadinti visų Imperijos gyventojų solidarumą. Šiuo atvejų – kanadiečių. Grupė nacių laivyno karininkų atsiduria Kanadoje ir bando užkariauti vietinių simpatijas. Vieną tų vietinių apolitiškų žmonių suvaidino didysis Laurence’as Olivier. Visa kita geriau nutylėsiu, kad netyčia neišduočiau detektyvo siužeto.

Mėgstamais šių dienų masinės kultūros personažais ar net didvyriais vis dažniau tampa žudikai. Nenoriu būti blogas pranašas, bet iš to, kaip žiniasklaida (ji žino, koks aktualus vis dar yra senas šūkis: duonos ir žaidimų) „pamėgo“ dviejų sūnų žudikę, spėju, kad Lietuvoje netruks atsirasti daugiau vietinių monstrų. Juk žudikai dažnai trokšta išgarsėti, o visokios ponios kudabienės visada pasirengusios jiems padėti. LNK per šventinius laisvadienius parodys įspūdingą žudikių galeriją. Turiu omenyje pirmiausia dvi Quentino Tarantino filmo „Nužudyti Bilą“ dalis, kurios bus parodytos balandžio 30 (22.35) ir gegužės 1 (23.30) dienomis. Tarantino, be abejo, tyčiojasi iš masinės kultūros susižavėjimo prievarta, žudymais ir tuo choreografiniu meistriškumu, kuriuo turi pasižymėti mūsų laikų kino žudikas. Tačiau ir jis negali paslėpti savo susižavėjimo tobula žudymo mašina tapusia Umos Thurman heroje. Pasižiūrėję „perestroikos“ metais tokius populiarius filmus apie „Grobuonį“ (TV3, 28 d. 22.50 ir 1.00), geriau suprasime, moksliškai kalbant, masinio kino reginio raidos tendencijas. Vien Umos Thurman ir Arnoldo Schwarzeneggerio personažų – idealių žudikų – palyginimas ko vertas.

LNK „Snobo kinas“ (3 d. 22.40) parodys Patty Jenkins filmą „Monstras“, kurio herojė yra viena iš nedaugelio serijinių žudikių moterų Aileen Wuornos. Filmas palieka gana dviprasmišką įspūdį. Jo kūrėjai tarsi nori paaiškinti savo herojės poelgius ir kartu pateisinti žudikę – gyvenimo nuskriaustą benamę prostitutę, kuri tampa žudike tarsi atsitiktinai, gindamasi nuo žiauraus ir iškrypusio kliento. Paskui ji sutinka didžiąją savo gyvenimo meilę Selbę (Christina Ricci) ir žudo, norėdama, kad šiai nieko nestigtų, nes visi Aileen bandymai rasti darbą baigiasi fiasko. Visa tai lyg ir būtų svarbu, jei ne siaubinga už šį vaidmenį „Oskaru“ apdovanotos Charlize Theron vaidyba. Ji „perspaudžia“ kiekvienoje scenoje, ji tokia nenatūrali ir dirbtinė, kad visi tie idealų manekenės kūną sudarkę specialiai filmui priaugti kilogramai ir veidą bjaurojantis grimas tik pabrėžia aktorės nesugebėjimą kurti vaidmenį, perteikti personažo motyvus ir t.t. Tačiau Amerikos kino akademikams, pasirodo, labiau reikia kilogramų, o ne amato ir talento. Galiu juos suprasti: kilogramai iškart krenta į akis.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:18:51 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba