SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-27 nr. 753

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
„Bembilendo“ vaikai
8
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aušra Stasiūnaitė
Dainuoja jaunieji
• Dviejų kultūrų sandūroje1
• Seimo kultūrininkai nesusidomėjo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa2
• Džiazas Filharmonijos scenoje
• Atitaisymas
• KONCERTAI

Dailė 
• Ramutė Rachlevičiūtė
Deginantis artumas
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Begalinio sekmadienio spalvos
• Kęstutis Šapoka
Natura – dura, chudožnik – maladec!
47
• Küba: kelionė prieš srovę1
• PARODOS

Pašnekesiai 
 Buvau ten, dariau tai2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Platus teatrinių potyrių asortimentas
• Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklis Vilniuje
• Oskaro Koršunovo teatras Vilniuje populiarins gatvės teatro formas3
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Olgos Ponos trupė „Naujajame Baltijos šokyje“

Kinas 
• Pasivaikščiojimas mirties laukais
• Monstrai tarp mūsų
• Serialo herojai – lenkų politikai
• Nepatogius filmus žiūri net George’as Clooney
• Lietuviškų filmų festivalis Suomijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Europos kultūra 2015-aisiais1
• Vilnius ir Lincas pirmieji gaus oficialų Europos kultūros sostinių ženklą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pašnekesiai

Buvau ten, dariau tai

Pokalbis su suomių menininke Aurora Reinhard

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aurora Reinhard. „Boygirl“. 2002 m. Kadras iš videofilmo

Aurorą Reinhard mūsų žiūrovai galėjo įsidėmėti pernai rudenį „Vartų“ galerijoje vykusioje parodoje „Sulaikytos e-mocijos“, kur ji rodė videofilmą „Chulio ir Lupita“ apie kolumbietį, šokantį su moters pavidalo lėle. Jos darbuose savitai dera erotika ir kičas, egzistencinis maudulys ir turistinė banalybė, paraščių personažai ir dienoraštinė estetika. Su menininke kalbamės apie naujus projektus ir kelionių įspūdžius.

Labas, Aurora. Tu jau trečią kartą Lietuvoje. Kokie tavo planai?

Rytoj Zemfira koncertuos Vilniuje – eisi?

Ne, o tu?

Norėčiau, bet tikriausiai eisiu į „Linojos“ koncertą.

Kas ta „Linoja“?

Tokia muzikos grupė. Dabar labai susidomėjau muzikinėmis merginų grupėmis arba tiesiog muzikuojančiomis merginomis. Ruošiuosi susitikti ir su „Zimbabwe“, gal filmuosiu jų repeticiją. Galvoju apie naują videoprojektą, todėl ir atvažiavau į Vilnių. Man patinka čia dirbti.

Mes esame Užupyje – meniškame ir kartu turistiškame Vilniaus rajone. Menininko-turisto vaidmuo tau nesvetimas. Neseniai gavau tavo atvirutę su linkėjimais iš Romos. Pradėjai naują „miestų žymėjimo“ fotografijų ciklą?

Aš daug keliauju su parodomis, bet norisi ir pačią kelionę kažkaip įprasminti. Kai buvau Romoje, gyvenau Trastevere – šiais laikais tai labai turistiška vieta. Atrodo, kad turistai ją visiškai suvartoja. Niekada nesiųsdavau draugams sveikinimų, todėl nusprendžiau vieną kartą padaryti savo atvirutes – kad galėtum atpažinti aplinką, bet kartu „išdurti“ turistiškumą.

Ir pažymėjai vietą, sakykim, „šunišku“ būdu.

Taip kritikuoju turistišką norą įsiamžinti, palikti žymę – aprašinėti vardais sienas ir pan. Ant atvirutės užrašiau: „Buvau čia, dariau tai. Aurora Reinhard, reziduojanti menininkė“.

Ar taip darydama maištavai prieš dailės istorijoje įtvirtintą meninio gesto sampratą?

Negalvojau apie tai. Norėjau peržengti tam tikras viešumos ribas. Moterys nesišlapina viešai. Tai brutalu ir gėdinga.

Taip pat ir vyrams.

Taip, bet jie vis tiek tai daro. Gal ne Romoje, bet Helsinkyje. Miesto centre daug barų, kavinių, ir sekmadienio rytą einant pro šalį kvapas ne koks... Kai tai daroma kaime, gamtoje – tai net ekologiškiau. Mieste tik viduramžiais tiesiog į gatvę pildavo pamazgas.

Galvojau apie miesto ir kaimo santykį atvažiavusi prie „Akropolio“. Visai šalia tokia dykynė – tarsi gamta, bet styro gelžbetoninės konstrukcijos. Todėl vilnietiškas sveikinimas bus iš „Akropolio“, tiksliau – jo apylinkių. Natūralus fizinis veiksmas įžeidžia dirbtinį prekybos centro blizgesį. Žmonės mano, kad jie tokie rafinuoti, tokie civilizuoti, bet taip nėra. Seniau parodyti pliką užpakalį buvo didelis įžeidimas.

Ar ketini šiuos darbus rodyti Vilniuje, parodoje „Sabotažas“?

Taip. Parodos kuratorė Ieva Dilytė pakvietė mane dalyvauti „Sabotaže“ – paroda atsidarys gegužės 10 d. Vilniaus grafikos meno centro 3 aukšte. Tai alternatyvaus moterų festivalio „Ladyfest“ dalis. Rodysiu tris fotografijas ir keletą keistų objektų – auksu nudažytų smeigtukų plaukams, prie kurių pritaisiau dirbtinius dantis...

iliustracija
Aurora Reinhard. „Mezame“ (japonų k. „pasąmonės prabudimas“). Iš ciklo „Teaser“. 2006 m. Spalvota fotografija

Atrodo, kad kičiniai daikteliai patys tave susiranda – tos auksinės plaštakės neįtikėtinai bjaurios. Turi „gerą akį“ blogiems dalykams.

Prastus, neskoningus gaminius pradėjau rinki prieš metus. Ir anksčiau domėjausi keistais daiktais – dirbtinėmis kūno dalimis, neįtikėtinu blusų turgaus asortimentu. Jeanas-Paulis Gaultier sukuria gerus kvepalus gražioje pakuotėje, o paskui kur nors Kinijoje pagaminama pigi kopija, kur originali idėja įgauna ekstremalų pavidalą – pavyzdžiui, blizgantis „sidabrinis“ vyro torsą primenantis kvepalų buteliukas, pavadintas „He-man“ arba „Mankind“. Jie turi kažkokio pigaus žavesio. Koks bjaurus gali būti „grožis“!

Daiktai kuriami taip, kad mes jų geistume. Juokinga, kai randi daiktą, kuris tik tam ir sukurtas, tačiau vartotojui sukelia atmetimo reakciją. Stengiuosi pabrėžti tą pigų grožį ar bjaurumą pridėdama ką nors dar šlykštesnio. Jei dailius nasrus imituojančiam plaukų segtukui sudedi dirbtinus dantis, objektas iš pigaus fetišo tampa grėsmingu monstru. Jis žadina ne malonumo ir patogumo, o baimės jausmą. Atveria absurdišką vartojimo dimensiją.

Ar galima sakyti, kad Vilniuje prasidėjo tavo tarptautinė karjera? 2002 m. birželį tavo videofilmas „Boygirl“ rodytas „Arkos“ galerijoje. Tais pačiais metais jis laimėjo tarptautinio medijos meno festivalio Vokietijoje pagrindinį prizą, o neseniai dalyvavo didelėje parodoje „Aštuntas langelis: lytis, gyvenimas, aistra mene nuo 1960“ Ludwigo muziejuje Kelne.

Suomijoje savo filmą parodžiau mėnesiu anksčiau, bet Vilniuje įvyko tarptautinė premjera. Nežinau, kodėl šis filmas taip visus sudomino – gal dėl to, kad nesistengiau daryti tragedijos? Paprastai jei jau rodomi į griežtas lytiškumo normas netelpantys žmonės, tai jie vaizduojami kaip aukos ar kažkuo ypatingi. Man norėjosi tas merginas parodyti kaip tik įmanoma paprasčiau. Niekam nesinori žiūrėti negatyvumu persunktų darbų. Visada turi būti kažkiek vilties.

Džiaugiausi, kad šis darbas tarsi pradėjo antrą gyvenimą. Ką tik grįžau iš Toronto – vartydama ten feminizmui skirtą „Frieze“ žurnalo numerį radau „Boygirl“ reprodukciją. Filmas rodytas Korke, Lewis Glucksmano galerijoje. Atrodo, kad šis videodarbas tapo savotiška ikona, nes pateko į apžvalginę lyčių reprezentacijai skirtą parodą Kelne, kur rodyti Nan Goldin, Cindy Sherman, Diane Arbus ir kitų garsių menininkų darbai. Man tai didelė garbė.

Žiūrėdama į tavo nufilmuotus berniukus-mergaites pagalvojau, kad tavo pozicija yra artimesnė Nan Goldin nei Diane Arbus, nors iš tiesų renkiesi savo kelią. Arbus ne tik rinkosi keistuolius – ji išryškindavo kiekvieno žmogaus „keistumą“. Ji tarsi atsiribodavo nuo savo herojų. Goldin priešingai – fotografuodama transvestitus ir prostitutes pabrėžė, kad tai jai artima aplinka, kad ji neatėjo čia iš šiltų namų ieškoti sensacijų. Tu leidi savo herojėms kalbėti pačioms – nei susitapatindama, nei atsiskirdama nuo jų. Toks tikras ir nuoširdus santykis įtikina. Žiūrovas neagituojamas, jis tiesiog klausosi kitų tokių pat žmonių istorijų.

iliustracija
Aurora Reinhard. „Buvau ten, dariau tai. Linkėjimai iš Trastevere“.
2007 m.

Nemanau, kad esame labai skirtingi ir kad reiktų pabrėžti tuos skirtumus. Kažkodėl kai susiduriame su nenormatyviniu seksualumu arba žmonėmis, pakeitusiais lytį, negalime apie nieką kitą galvoti – tarsi seksualumas, lytis būtų vienintelis svarbus dalykas. Man daug įdomiau ne tai, kokios lyties yra žmogus, o kaip ji/s mąsto ir kaip jo/s buvimą pasaulyje veikia kitų įsivaizdavimai. Po „Boygirl“ nufilmavau „Moterį“ – videofilmą apie transeksualus, tapusius moterimis. Kalbantis su jais itin išryškėja, kad lyčių sistema veikia galios lauke. Vienas iš jų sako, kad iki operacijos į jo nuomonę artimieji atsižvelgdavo, o po jos – „ai, geriau eik plauti indų“. Tarsi būtų nupjauta dalis smegenų. Tie žmonės tiesiog nori gyventi taip, kaip jiems atrodo geriausiai – jie nepolitikuoja, nemitinguoja. Ir jie turi teisę tokie būti.

Būdama Helsinkyje vasarį, lankiausi videomeno festivalyje, kur rodyti visi pernai sukurti videofilmai – tikrai nemaža kolekcija. Suomių videomenas neblogai žinomas pasaulyje. Tu esi Suomijos medijos menų platinimo centro „AV-arkki“ taryboje ir komisijoje, kuri atrenka darbus valstybinei kolekcijai. Kas labiau rūpinasi videomeno propagavimu?

Labiausiai rūpinasi patys menininkai – kaip ir visur. Beveik visi videomeną kuriantys menininkai yra „AV-arkki“ nariai. Jie moka metinį mokestį – už tai jų darbai įtraukiami į katalogus ir siunčiami į festivalius, sudaromos specialios programos, rengiami festivaliai. Žinoma, kai valstybė nuperka videodarbą į savo kolekciją – tai irgi svarbu. Tačiau kur kas sunkiau įtikinti videofilmo gerumu nei, tarkim, paveikslo. Nes valstybės nupirkti kūriniai eksponuojami valstybinėse įstaigose, o videodarbą sunkiau parodyti. Be to, daug lengviau kritikuoti filmus. Čia kaip ir medicinoje – kiekvienas jaučiasi esąs specialistas.

Ar darbas komisijose netrukdo kūrybai? Kokie tavo ateities planai?

Ne, tai neatima daug laiko. Dabar ruošiuosi kitąmet vyksiančiai mano parodai „Anhava“ galerijoje Helsinkyje. Noriu ištobulinti „Teaser“ parodoje pradėtą fetišistinių objektų transformacijos idėją. Padaryti kažką daugiau nei pirštinės su priklijuotais nagais ir dirbtiniai veidai. Bus ne tik naujų objektų, bet ir fotografijų. O prieš tai dar ruošiuosi sugrįžti į Vilnių, į „Ladyfest“ festivalį, gegužės 10–12 d. ir sudalyvauti „Sabotažo“ parodoje. Kviečiu apsilankyti!

Būtinai. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Laima Kreivytė

 

Skaitytojų vertinimai


10235. lupita2007-04-30 12:03
Hi, Aurora, nice to see you here!

10255. Lina2007-05-02 13:35
Nu tik nejuokinkit, kad Helsinkio centre kvapas prastesnis nei Romoje...:))))

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:18:40 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba