SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-27 nr. 753

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
„Bembilendo“ vaikai
8
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Aušra Stasiūnaitė
Dainuoja jaunieji
 Dviejų kultūrų sandūroje1
• Seimo kultūrininkai nesusidomėjo „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programa2
• Džiazas Filharmonijos scenoje
• Atitaisymas
• KONCERTAI

Dailė 
• Ramutė Rachlevičiūtė
Deginantis artumas
1
• Aistė Paulina Virbickaitė
Begalinio sekmadienio spalvos
• Kęstutis Šapoka
Natura – dura, chudožnik – maladec!
47
• Küba: kelionė prieš srovę1
• PARODOS

Pašnekesiai 
• Buvau ten, dariau tai2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Platus teatrinių potyrių asortimentas
• Maskvos teatro „Lenkom“ spektaklis Vilniuje
• Oskaro Koršunovo teatras Vilniuje populiarins gatvės teatro formas3
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Olgos Ponos trupė „Naujajame Baltijos šokyje“

Kinas 
• Pasivaikščiojimas mirties laukais
• Monstrai tarp mūsų
• Serialo herojai – lenkų politikai
• Nepatogius filmus žiūri net George’as Clooney
• Lietuviškų filmų festivalis Suomijoje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Europos kultūra 2015-aisiais1
• Vilnius ir Lincas pirmieji gaus oficialų Europos kultūros sostinių ženklą

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dviejų kultūrų sandūroje

Pažintis su Zita ir Birute Prašmutaitėmis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Birutė ir Zita Prašmutaitės
Autorės nuotr.

Nedaug žinome apie tolimojo žemyno – Australijos – lietuvių kultūrinio gyvenimo aktualijas ir ryšį su Lietuva. Bene žinomiausia mums yra „Lietuvos baleto bičiulių“ draugija, kurią 1998 m. įkūrė balerina Ramona Ratas-Zakarevičius ir architektas Jurgis Žalkauskas. Ši draugija vienija apie 80 narių, skleidžia žinias apie Lietuvos baletą Australijoje, surinktomis lėšomis remia perspektyvius Lietuvos baleto šokėjus. Tačiau tolimajame žemyne gyvena daug kitų menininkų ir Lietuvos kultūrai pasišventusių entuziastų, rengiančių Australijos lietuvių dienas, Nepriklausomybės dienos ir kitų valstybinių švenčių minėjimus, savaitines lietuviškas radijo laidas (pakaitomis iš Melburno ir Sidnėjaus), ištikimai besirenkančių į chorų, ansamblių ar šokio grupių repeticijas.

Yra žinoma, kad pirmasis į Australiją imigravęs lietuvis Antanas Lagogenis 1836 m. priėmė britų pilietybę. Po šimto metų (1933) gyventojų surašymo duomenimis Australijoje gyveno 234 lietuviai, ir tuomet Sidnėjuje jau veikė Australijos lietuvių draugija, tiesa, dar nepasižymėjusi stipriomis meninėmis pajėgomis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Australiją pasiekę imigrantai pradėjo lietuviškos kultūros tame žemyne istoriją, kuri aktyviai tęsiasi daugiau nei 60 metų. Naujieji atvykėliai (tarp 1947 ir 1951 m. į Australiją atvyko apie 10 000 lietuvių) būrėsi į draugijas, kūrė chorus, lietuviškas savaitgalio mokyklas, jaunimo organizacijas, pradėjo leisti laikraščius. Prieškario lietuvių draugija nuo 1950 m. persiorganizavo į Australijos lietuvių bendruomenę (ALB), jai vadovauja kas dveji metai renkama krašto valdyba.

Kas dveji metai vykstančiose Australijos lietuvių dienose (ALD) – didžiausioje kultūrinėje ir sporto šventėje – bendruomenės atskleidžia savo gyvybingumą ir puoselėjamą kultūros paveldą. ALD, į kurias suplaukia lietuviai iš viso žemyno, rotacine tvarka rengiamos Melburne, Adelaidėje, Sidnėjuje, vieną sykį vyko Kanberoje, o štai 24-osios AL dienos ir Dainų šventė 2006 m. tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų buvo surengtos Džylonge (Geelong), apie 4 val. kelio nuo Melburno. Australijos Lietuvių dienų ašis yra Dainų šventė, suburianti daugiausia klausytojų, o ir chorai suaktyvėja būtent ruošdamiesi Lietuvių dienoms. Tam miestui, kuriame vyksta Dainų šventė, dvejiems metams perduodamos simbolinės kanklės. Apskritai chorai Australijos lietuvių gyvenime užima labai svarbią vietą. Didieji kolektyvai, gyvuojantys Melburne, Adelaidėje ir Sidnėjuje, kasmet organizuoja metinius koncertus, kuriems parengia apie 20 dainų programą. Chorų ir ansamblių dainavimas pasižymi ypatingu nuoširdumu – rodos, į dainą sudedamas visas gimtojo krašto ilgesys.

Australijos pietuose įsikūrusį Melburną galima pavadinti Australijos lietuvių kultūrinio gyvenimo centru, nors lietuvių jame gyvena mažiau nei Sidnėjuje. Seniausias Melburno lietuvių meno kolektyvas yra 1949 m. įkurtas choras „Dainos sambūris“, jis aktyviai dalyvauja visose miesto bendruomenės šventėse, yra koncertavęs ne tik įvairiuose Australijos miestuose, bet ir JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje. 2001 m. choras buvo apdovanotas specialiu Premjero padėkos prizu už savanorišką (be jokio atlygio) ilgametį bendradarbiavimą su skirtingų kultūrinių ir etninių grupių kolektyvais.

Viena iš įspūdingiausių choro kelionių buvo dalyvavimas pirmoje po Nepriklausomybės atgavimo Dainų šventėje 1994 m., kai į Lietuvą skrido beveik visas choras. Be „Dainos sambūrio“, Melburne aktyviai veikia vokalinis ansamblis „Vyresnės skautės“, ansamblis „Kanklės“, kuriam vadovauja kanklių dirbėjas Stasys Eimutis; vyresnio amžiaus šokėjų grupė „Šokdava“, vaikų šokių grupė „Gintarėliai“, moksleivių „Malūnėlis“, tautinių šokių studentų grupė „Gintaras“, ji šiuo metu ruošiasi kelionei šiemet į Dainų ir šokių šventę Lietuvoje. Kolektyvai repeticijoms renkasi šiauriniame Melburne įsikūrusiuose Lietuvių namuose.

Apie Melburno lietuvių bendruomenės muzikinę veiklą mielai sutiko papasakoti aktyvios lietuviškos kultūros puoselėtojos Australijoje Zita ir Birutė Prašmutaitės. Tolimame krašte gimusios seserys nustebino nuoširdžiu lietuviškumu, turtinga lietuvių kalba. Muzikos jos abi mokėsi privačiai (lankė dainavimo ir fortepijono pamokas), o lietuvių bendruomenėje atrado savo vietą pradėjusios giedoti parapijos chore. Susitikimas karščiu alsuojančią australiško rudens dieną suteikė ne tik daug malonių pažinties įspūdžių, bet ir galimybę dar sykį įvertinti mūsų pačių Lietuvoje gyvenančių, kultūros perspektyvą.

B. Prašmutaitė net 27 metus (1978–2005) vadovavo „Dainos sambūriui“. Ji, beje, yra pirmoji Australijoje gimusi lietuvė, apdovanota lietuvišku ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003). Ji šiais metais vėl išrinkta Australijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos (ALB KV) pirmininke (2007–2008 ALB KV būstinė yra Melburne). Kai tapo „Dainos sambūrio“ vadove, B. Prašmutaitė šiame chore pati buvo dainavusi beveik dešimt metų. „Pradėjus vadovauti, visko nutikdavo – buvau labai jauna, kartais išbėgdavau iš repeticijos verkdama, nes choristai buvo pratę prie kitokio darbo metodo, suformuoto ankstesnių dirigentų. Juk kiekvienas dirba kitaip... Mane pakvietė diriguoti, kadangi jau turėjau šiek tiek praktikos su lietuvių parapijos choru“, – prisimena B. Prašmutaitė. Sesuo Zita, tuomet vargonavusi parapijos bažnyčioje, ėmė talkinti Birutei kaip pagrindinė „Dainos sambūrio“ akompaniatorė, kartais padėdavo ir rengti partijas, o nuo 1994 m. metų pati vadovauja lietuvių parapijos chorui. „Su parapijos choru yra lengviau, repertuaras ne toks sudėtingas kaip „Dainos sambūryje“, kur reikia ruoštis koncertams. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, į Dainų šventes pradėjo kviesti užsienio lietuvius; 1998 m. subūrus kelionei nedidelį chorą, niekas iš dirigentų negalėjo važiuoti, tai paprašė mane. Tuomet turėjau progos padiriguoti Lietuvoje keliuose koncertuose“, – pasakoja Z. Prašmutaitė. Prieš dvejus metus „Dainos sambūrio“ vadovavimą perėmus profesionaliai dirigentei Gražinai Pranauskienei (ji iš Lietuvos atvažiavo maždaug prieš 15 metų) ir Ritai Mačiulaitienei, Zita jame dainuoja sopranu ir toliau akompanuoja.

iliustracija
Choras „Dainos sambūris“

Bendraujant su Z. ir B. Prašmutaitėmis, buvo įdomu sužinoti, kas jų, gimusių ir augusių toli nuo Lietuvos, širdyse uždegė tokį uolumą lietuviškos kultūros puoselėjimui. Kaip vieną svarbiausių stimulų Birutė įvardijo Pasaulio lietuvių jaunimo kongresus, ypač sužadinusius lietuviškumą: „Pirmąkart vykau į lietuvių kongresą 1976 m. – tuomet jis, trečiasis, buvo surengtas Pietų Amerikoje. Buenos Airėse susirinkęs lietuvių jaunimas iš 16 šalių man padarė didžiulį įspūdį, galėjau su jais, susirinkusiais iš viso pasaulio, susikalbėti lietuviškai. Tuomet grįžusi pagalvojau, kad ten yra visiškai kitoks lietuviškas pasaulis, o mes čia, Australijoje, esame toli nuo jo. Vėliau vieną iš jaunimo kongresų, Šeštąjį, surengėme Australijoje, o mes su Zita jau tuomet dalyvavome organizaciniame komitete“. Daug jaudulio suteikė pasikeitusi Lietuvos situacija atgavus Nepriklausomybę. „1988 m. rugpjūtį Zita išvažiavo į keturių mėnesių turnė per tris žemynus su ansambliu „Svajonių aidai“ (turnė tikslas buvo raginti įvairių šalių lietuviškąjį jaunimą tęsti Šeštojo pasaulio lietuvių jaunimo kongreso pradėtus darbus), o Lietuvoje kaip tik tuo metu buvo prasidėjęs Atgimimas. Po gastrolių Pietų ir Šiaurės Amerikoje ansamblis Lietuvoje atsidūrė tik lapkričio mėnesį ir jau galėjo išgyventi tokius pokyčius – atgautą Lietuvos vėliavą ir himną“, – neslepia jaudulio seserys. Prisimena, kaip dar sovietiniais metais jas, iš Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso traukiniu vežusias lietuviškų knygų ir plokštelių, sulaikė Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, skyrė baudą ir įspėjo, kad daugiau nebeįleis į Lietuvą.

1992 m. viešėdama Lietuvoje, Birutė Lietuvos dainų šventės organizatoriams prasitarė, kad meno kolektyvai iš Australijos norėtų atvažiuoti į 1994 m. Dainų šventę. „Australijoje kai kurie vyresni žmonės bijojo į Lietuvą važiuoti, o aš labai norėjau, kad kol tie vyresni dar gali, jie nuvažiuotų į Lietuvą ir savo akimis pamatytų pasikeitimus. Taigi važiavo jungtinis choras iš Adelaidės, Džylongo, Melburno ir Sidnėjaus kartu su tautinių šokių grupe „Gintaras“. Taip pat pirmą kartą Lietuvoje surengėme atskirus koncertus Trakuose, Kaune ir Vilniuje su kelionę koordinavusia G. Pranauskiene. Koncertą Vilniuje įrašė ir rodė Lietuvos televizija.“ 2003 m. Lietuvoje vykusi Dainų šventė Birutei buvo itin įsimintina, nes ji kartu su kitais chorų vadovais iš užsienio šalių – JAV ir Kanados – Dainų dienos metu dirigavo po vieną „Lietuva brangi“ posmą. „Ypatingas jausmas buvo dainuoti jau laisvos Lietuvos dainų šventėje, bet diriguoti buvo dar įspūdingiau. Lietuvoje per dainų šventes daug išmokau ir jaučiausi subrendusi kaip vadovė. Kauno valstybinio choro vadovui Petrui Bingeliui padrąsinus, įtampa dėl mano dirigavimo atslūgo, ir po to jaučiausi gerokai labiau pasitikinti savimi“, – prisimena B. Prašmutaitė.

Pasakodama apie „Dainos sambūrio“ (šiuo metu jame dainuoja apie 35 vyresnio amžiaus lietuviai) situaciją, B. Prašmutaitė sako, kad didžioji dalis dainininkų yra per 60 metų amžiaus, labai mažai jaunų, trūksta vyrų (tai tikriausiai universali daugelio chorų problema). „Viduriniosios kartos žmonės neturi laiko ateiti dainuoti, o vyriausieji dar labiau sensta. Jaunimo chorų neturime, tačiau kartais ateina choristų anūkai ar sutuoktiniai australai, kurie išmoksta dainuoti lietuviškai “, – džiaugiasi Birutė. Ji įdėjo daug energijos, stengdamasi paįvairinti choro repertuarą. „Kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, gaudavome gaidų, pavyzdžiui, A. Budriūno, iš Šiaurės Amerikos. Būdama Čikagoje aplankiau muzikos archyvą, ten rinkau mūsų chorui tinkamų kūrinių. Viešėdamos Lietuvoje, mes su Zita knygynuose ieškodavome natų – tiesa, ne visas tuometines dainas galėjome dainuoti; mat dalis jų mūsų chorui būdavo pernelyg sudėtingos, o kita dalis dainų būdavo apie Leniną ar kolūkius... Labai mums patikdavo B. Gorbulskio ar A. Raudonikio dainos, taip pat mėgome Džylonge gyvenusio dirigento ir kompozitoriaus Mečio Kymanto sukurtas lietuviškos dvasios dainas, buvome parengę ir Melburno rotušėje atlikę Vytauto Mikalausko kantatą, – pasakoja B. Prašmutaitė. – Po Nepriklausomybės, kai politinė situacija pasikeitė, užmigom... Nors organizuojame visų didžiųjų švenčių šventimus, minėjimus, reikia daugiau švietimo ir kultūrinės veiklos. Norime išjudinti visus, kad Australija ypatingai atšvęstų Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Laukiame ir naujų emigrantų, pajėgių aktyviai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime. Yra naujai atvykusių šeimų, kurios įsijungia į veiklą (naujųjų emigrantų vaikai mielai lanko lietuviškų šokių grupes), tačiau mes net nežinome, kiek egzistuoja ir tų, nedalyvaujančių.“ Dalį lietuvių Birutė vadina „šeštadieniniais ir sekmadieniniais“, kadangi lietuviška veikla vyksta daugiausia savaitgaliais.

B. Prašmutaitė pabrėžia ir iššūkius, su kuriais tenka susidurti: „Reikia gyventi dviejose kultūrose, ir visada taip bus. Man abi kultūros yra labai svarbios ir įdomios. Tarp jų reikalinga pusiausvyra. Įtemptas darbas, rūpinimasis šeima ir lietuviška veikla – visa tai reikia suderinti ir nepavargti. Nėra lengva į lietuvių valdybą ir į kultūrinę veiklą prikalbinti naujus narius...“. Bendraujant su energijos ir idėjų kupinomis Z. ir B. Prašmutaitėmis atrodė, kad jos iš tiesų nepavargsta, tolimajame žemyne pasišventusiai puoselėdamos lietuvišką kultūrą.

Parengė Kamilė Rupeikaitė

 

Skaitytojų vertinimai


15669. Akvilina2009-04-23 01:20
as derinu ir mokslus, ir darba, ir rupinimasi seima. ir visose srityse suspeju, nei vienos neapleidziu, ir net sugbu nepervargti. toki rezultata pasiekiu, nes maisto papilda tonussan vartoju, jis energijos teikia, darbingai nuteikia ir nervus truputeli ramina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:18:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba