SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-10-18 nr. 539

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Memento mori, Don Giovanni...
1

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ansamblio debiutas
• Viktorija Gurska
Sušildo muzika
• Helmutas Šabasevičius
Tradicijos ir permainos
• Daina Klimauskaitė
Operetėje jam nebuvo lygių
1
• III Kauno tarptautinis fortepijoninių ansamblių konkursas
• Autorinis Jūratės Baltramiejūnaitės koncertas1
• Prasidėjo dešimtasis "Alma mater musicalis"
• KONCERTAI6

Dailė 
• Agnė Narušytė
Mūza su mediniais sparnais
• Išeities taškas
 Skirmantas Valiulis
Maskva tiki fotografija
3
• PARODOS18

Literatūra 
• Omaras Chajamas1
• Saikingas jausmo perteklius7
• "Asmens gydytojo viešnagė" - Europos bestseleris1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Marcelio ir Paweło Łozińskių kinas
• Televizijos patarimai snobams12
• Susikalbėti įmanoma
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAIŠKOS KINO FILMŲ GAMYBAI FINANSUOTI
• PARAIŠKOS LIETUVOS TEATRŲ PASTATYMAMS IR KONCERTINIŲ ORGANIZACIJŲ KONCERTINĖMS PROGRAMOMS/PROJEKTAMS FINANSUOTI 2003 M.
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS SKELBIA KULTŪROS PROGRAMŲ/PROJEKTŲ PRIĖMIMĄ 2003 M.1
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA LEIDYKLŲ PARAIŠKAS 2003 M. LEIDŽIAMOMS KNYGOMS (IR ELEKTRONINĖMS) FINANSIŠKAI PAREMTI
• LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Maskva tiki fotografija

Tarptautinės fotografijos parodos Rusijos sostinėje

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandro Gliadelovo fotografija

Maskva netiki ašaromis, bet fotografija - tiki. Tai paliudytų bent dvi tarptautinės fotografijos šventės, pradėtos rengti prieš septynerius metus: energingosios Olgos Sviblovos vadovaujama Maskvos fotobienalė (kelinti metai su šiuo žodžiu turiu keblumų: paprašyti paaiškinti jo reikšmę studentai dažniausiai įklimpsta "analiniuose" labirintuose) ir "Interfoto", kuriai vadovauja Vlada Kuznecova, o remia "Canon" ir Atviros visuomenės institutas. Kuo šios šventės skiriasi? Pirmoji pristato šiuolaikinį fotografijos meną be ribų (šiemet ten prisistatė Algimantas Aleksandravičius) ir yra įsikūrusi vis labiau garsėjančiame Fotografijos centre, antroji - skirta reportažinei fotografijai ir šiemet vyko "Naujajame manieže", tiesiai prieš Rusijos parlamentą. Aštuntoji "Interfoto" turėjo devizą "Karas ir taika: fotožurnalistikos kraštutinumai", bet svečiai iš užsienio rodė ką norėjo: Antanas Sutkus - "Basų kojų nostalgiją", fotoreporterė Regina Schmecken iš vokiečių laikraščio "Suddeutsche Zeitung" - garsiausius Vokietijos politikus ir karščiausius Europos įvykius. Fotografų ir fotografijų buvo tiek, kad po kelių dienų pasipylė labai vaizdingi sapnai.

Vos įžengęs į "Naująjį maniežą" galėjai pasijusti kaip Vilniuje per "World Press Photo" parodą, nes ir Maskvoje ekspozicija prasidėjo nuo Niujorko "dvynių". Tiesa, JAV agentūra "Contact Press Images" sukaupė kur kas didesnę rugsėjo 11-osios vaizdų kolekciją, dangoraižius fotografavo nuo pat jų atsiradimo 1974 m., todėl ir jų knyga, ir paroda Maskvoje susidėjo lyg iš dviejų dalių - istorinės taikiosios ir dramatiškos, teroristiškosios. Kuo toliau nuo įvykių, tuo atidžiau įsižiūri į fotografijas, ieškai žmonių veiksmų ir niujorkiečių reakcijos. Tai ir išvysti Lori Goriker (JAV) cikle "Po karo": moteris prie pelenais apnešto automobilio, keistoje judesio fazėje sustabdyta gelbėtojų komanda. Pasaulyje garsėjanti fotoreporterė prisipažino turinti žydiškų šaknų Lietuvoje, Skuodo rajone, šiuo metu vieši pas mus, ateityje planuoja čia surengti savo darbų parodą. Netikėta šios ekspozicijos sąsaja su Lietuva - iš Vilniaus į Maskvą, Baltrušaičio namus, perkelta tarptautinė paroda "Kaip gyveni, žmogau?", kurioje JAV gyvenantis Jonas Dovydėnas pristatė ciklą apie rugsėjo 11-ąją Niujorke. Beje, kitą savaitę "Prospekto" galerijoje atidaroma didelė J. Dovydėno personalinė paroda.

Mūsų kultūros atašė Maskvoje Juozui Budraičiui ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkui A. Sutkui gražiai sutariant į mūsiškę parodą, kurioje vyrauja Rytų Europos fotografų darbai, pavyko sukviesti daug kolegų, įžymių svečių, paroda sulaukė kur kas didesnio dėmesio ir daugiau įvairių vertinimų negu Lietuvoje, kur ji buvo beveik nutylėta. Drįsčiau net palyginti su viso būrio Lietuvos fotografų atvykimu į Maskvą, į savo parodą "9 Lietuvos fotografai", 1969 m. Tiesa, anuomet diskusijos buvo karštesnės ir gintis nuo visokių idėjinių "kabliukų" teko sutartiniau. Anų metų mūsų užtarėjas menotyros daktaras Anri Vartanovas vėl vaikštinėjo tarp "savųjų", dovanojo naują savo knygą "Nuo fotografijos iki video", kur vėl daug senų pažįstamų - A. Kunčius, R. Rakauskas, A. Macijauskas, o Menotyros instituto išleistame rinkinyje "Rakursai" įdėta jo studija apie Vitą Luckų, kurio paroda kitą savaitę atidaroma Maskvoje, talkinant Lietuvos fotomenininkų sąjungai.

Vėl visi po tiek metų - esantys ir nesantys. Su naujomis sienomis ir senomis pažintimis. Bet A. Sutkaus, A. Macijausko ir šių eilučių autoriaus būrelį jau papildė jaunoji karta - Gintaras Česonis iš Kauno. Todėl grįžtant atgal vagone nebuvo smagesnės diskusijos už šitą - kada tie seniai besmegeniai perduos fotografijos valdžios vairą į rankas jaunėlesniems?

Ką beveiksi, kad dar ir senoji kohorta turi parako, nepuola pirkti "Viagros", kuri Maskvoje - kiekviename vaistinės kioske ir be jokių receptų, o dar yra ir dvigubai brangesnis "Aukso žirgelis"... Anksčiau garsėjusi ne vien geromis parodomis ir fotoknygomis vyresnioji fotografų karta sėkmingai nurungdavo maskviškius ir "rusiškojo dopingo" varžybose. Dabar ir be tų būtinų kadaise "priedų" A. Sutkus veržte veržėsi į žodžių mūšį ir, regis, vienintelis išdrįso suabejoti, ar galima taip be saiko meninti rugsėjo 11-osios vaizdus, kurie jau pradeda užgožti įvykio tikrumą ir dramatiškumą. Seminaro dalyviai plojo ir jo archyvinėms fotografijoms, ypač "Aklam pionieriui", bei žodžiams, kad šiandien reiktų sugebėti atskirti senuose darbuose politiką nuo meno. Tiesą sakant, dažnai plojo ir kitiems - Vilhelmui Michailovskiui iš Latvijos, Abbasui, kilusiam iš Irano, o dabar dirbančiam garsiajai "Magnum" grupei, Aleksandrui Gliadelovui iš Ukrainos.

Pastarojo darbai buvo itin artimi mūsų parodai "Kaip gyveni, žmogau?" ar Rimaldo Vikšraičio "Pavargusio kaimo grimasoms". Skirtumas - ukrainiečių fotografo herojai yra jaunesni - tai vaikai iš gatvės. Autorius juos "pliaukši" ne praeidamas, o įsigilinęs į šiuolaikinių beglobių gyvenimą, net susidraugavęs su jais ir bendravęs ne vieną mėnesį ir net ne metus. Todėl jo fotoknyga "Dabar ir čia" nustebina tikrumu ir užuojauta visiems, kas atsidūrė už ribos. To kaip tik trūksta daugeliui mūsų jaunųjų fotografų, lyg ir žinančių, kokie gyvenimo pavojai tyko jaunųjų, bet žiūrinčių į juos taip, kaip zoologijos sode žiūrima į žvėris. Ir, matyt, esmė - ne tik pinigai (mėgstama dejuoti: neduoda projektui pinigų), o veikiau autoriaus etika, požiūris į žmogų. Lauksime diskusijų tęsinio apie šiuolaikinės socialinės fotografijos kraštutinumus, kai A. Gliadelovo paroda pasirodys Vilniuje. Iš Maskvos į Vilnių kontaktų nusidrieks ir daugiau. Žurnalas "Fotoportfolio" pristatys A. Sutkaus kūrybą. Žurnalo "Fotovideo" š.m. 10-ajame numeryje anotuojama S. Povilaičio fotoknyga apie arklius, išspausdinta marijampoliečio K. Linkevičiaus "Valtis". Daugelis stebėjosi, kaip mes sugebame išleisti tiek fotografijos knygų, katalogų, o ypač kasmetinį fotometraštį "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien".

iliustracija

Mes žavėjomės latvių fotografo V. Michailovskio veiklumu: per nepriklausomybės dešimtmetį išleido net 5 autorinius fotoalbumus. Ir visi skiriasi savo koncepcija, nes autorius šventai įsitikinęs, kad "fotografija - ne tikslas, o būdas reikšti idėjas nepriklausomai nuo laiko ir erdvės". Ilgais besiplaikstančiais plaukais, su dailia kaklajuoste, žibančiomis akimis jis atrodė it pranašas, kai Latvijos peizaže surasdavo "kosmosą" arba kai pasakojo, kaip "kaifavo" 365 dienas fotografuodamas kas dieną, impulsyviai, bet ką, o paskui sudėjo tuos įspūdžius į knygą, geriausias fotografijas sustambindamas, iškeldamas į viršų. Savu fotografiniu eseizmu jis man priminė Joną Meką, nors kolegos gailėjosi senojo V. Michailovskio su jo garsiais portretais. Tačiau ir ginčydamiesi sutikome, kad nespalvota fotoknyga "Kvietimas į mirties nuosprendį", gimusi vienu metu su H. Franko filmu "Aukščiausias teismas", yra ne tik 1987 m. įvykdyto mirties nuosprendžio žudikui reminiscencijos, bet ir filosofinis priminimas kiekvienam: nuogi į pasaulį ateinam, nuogi ir išeinam. Pasislėpti tokioje knygoje nėra kur. Galėtume jau surengti ir diskusiją apie latvių ir lietuvių fotoleidybą, ypač po to, kai pasirodys bendra R. Požerskio ir A. Granto fotoknyga, mat latvis fotografuoja Lietuvą, o lietuvis - Latviją. A. Sutkus, pavartęs vieną iš V. Michailovskio fotoalbumų, net šūktelėjo: "Viešpatie, kokie panašūs baltų peizažai iš lėktuvo!".

Šiaip jau nebuvome šventieji, dažnokai Maskvoje prisimindavom ir "Dviračio žynių" vardažodį "Jetikmat". Ypač išklausę kultūros ministro M. Švidkojaus diskusiją televizijoje apie rusiškus "matus". Malonu, kad laidos vedėjas ir ministras prisipažino nesąs "šventasis", bet pabaigoje pritarė mintims, kad mūsų kalbos erdvę yra paveikęs ir tebeveikia lagerių - kalėjimų gyvenimo stilius ir kalbėsena. Jeigu kas penkioliktas ir Lietuvoj ten išėjo gyvenimo mokyklą, sunku tikėtis švelnesnės kalbos ir kitokios kultūros. Nors visiems norisi ko gražesnio. Rusai "Interfoto" proga surengė konkursą "Rusijos spaudos fotografija". Kaip ir lietuviškame spaudos fotografijos konkurse, buvo ir iškilumų, ir duobių. S. Iljickio ciklas "Apversta vaikystė" - iš nepilnamečių kolonijos - priminė, kad dar sovietiniais metais V. Šonta, R. Požerskis sugebėjo gilintis į gyvenimo nuskriaustų vaikų likimus. V. Velentugino ciklas "Čečėnų OMONO kruvinas kerštas" parodė, kaip yra susiskaldžiusi (tiksliau, mėginama ją suskaldyti, kaip ir pas mus OMONO laikais) Čečėnija. Buvo ir daugiau autorių, kalbančių ta tema, bet vis daugiau iš vienos kovojančios su "terorizmu" pusės. Neatsitiktinai, matyt, ekspozicijų salėje rugsėjo 11-osios ir karo Čečėnijoje temos buvo greta. Karšta pasirodė ir seminaro tema "Karas ir taika", nes reporteriai į jo pabaigą sukruto: reikia suspėti į Iraką. "Karštieji taškai" - šiuolaikinio tarptautinės klasės fotoreporterio kasdienybė. Bet ir klausimas "Kaip gyveni, žmogau?" - irgi jų duona. Į klausimą "Kaip gyveni, Maskva?" sunkiau būtų atsakyti iš vieno žygio. Kai su G. Česoniu žingsniavome po naują Maskvos prekybos centrą ir stebėjomės, kokius dangoraižius čia dar pastatys, jam išsprūdo: "Duotų bent porą mėnesių, nufotografuočiau seną naują Maskvą"... Gal kada taip ir bus. Šiuo metu po Maskvą vaikšto A. Aleksandravičius, tačiau jo tema - ne gatvė, o Maskvos elitas.

Be fotografijos, didžiausias mano įspūdis - iki nakties veikiantis knygynas Tverskajos gatvėje. Nors ir labai iš šonų spaudomas pirkėjų, per gerą pusdienį spėjau įsitikinti, kad rusiškų knygų importuotojai į Vilnių pristato beveik viską, kas išleidžiama vertingesnio, tik kai kurių knygų kainos pas mus yra keliskart didesnės. Be to, knygų atrankos spektras galėtų būti platesnis. Maskvoje gali gauti ir ką tik išleistą Stalino raštų rinktinę, ir enciklopediją "Stalino imperija", kur įtraukti A. Sniečkus su M. Šumausku, ir knygą "Rašytojas ir savižudybė", kur yra tikras savižudžių kapinynas (iš Lietuvos radau J. Janonį). Mieliausia betgi buvo įsigyti seno Lietuvos ir jos fotografijos bičiulio Levo Aninskio knygą "Rusai plius...". Su pliuso ženklu yra ir lietuviai, ir mūsų žydas Jokūbas Josadė, nors autorius prisipažįsta, kad jo "likimas - Rusija".

 

Skaitytojų vertinimai


740. pablo2002-10-19 10:53
Tekstas su daug nukrypimų į šalį. Nesupratau, kam reikėjo to gabaliuko apie Viagrą, parduodamą be recepto - gal tai ne visiems aktualu ir koks ryšys su fotografija? O šiaip reikėjo mažiau teksto, daugiau iliustracijų... Kaip visada.

753. Mykolas OK :-) 2002-10-20 19:22
O man įdomu paskaityti laisvesnį straipsnį kurio autorius "vienas iš jų", o ne kažkas iš šalies. Tokiame straipsnyje kiekvienas nukrypimas - štrichas autoriaus portretui. Visai kas kita, jei rašytų žurnalistas. Jo asmenybė neturi matytis.

758. pablo2002-10-21 08:48
Tai kad Valiulis ir yra pusiau žurnalistas, pusiau menotyrininkas. "Vienas iš jų" būtų fotografas, tik ne visi jie moka rašyti. Suprantu, gali žavėti apžvalgininko asmenybė, jo kalbėjimo būdas, nors aš šiaip jau pasigedau kiek įdėmesnės naujosios fotografijos (tokios, kokia buvo rodoma Maskvoj) analizės: kas slypi už to pasidygėjimo nuolat tiražuojamais embleminiais vaizdais (griūvantis dangoraižis ir pan.)? Kas gali būti pateikiama kaip alternatyva tam - kokio nors mažo žmogaus gyvenimo istorija ar dar kas nors? Jei būtų mano valia, įdėčiau 2 straipsnius, pasirašytus to paties Valiulio: "Fotografija Maskvoje" (rimta analizė) ir "Viagra ir kiti gyvenimo malonumai Maskvoje" (linksmesni subjektyvūs įspūdžiai, kultūringai pateikti). Tik vėl klausimas: gal tos pirmos "rimtosios" dalies nieks rimtai ir neskaitytų? Postmodernizmo laikais įprasta lengvai praskristi paviršiumi:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:18:18 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba