SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-10-18 nr. 539

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Beata Leščinska
Memento mori, Don Giovanni...
1

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ansamblio debiutas
• Viktorija Gurska
Sušildo muzika
• Helmutas Šabasevičius
Tradicijos ir permainos
• Daina Klimauskaitė
Operetėje jam nebuvo lygių
1
• III Kauno tarptautinis fortepijoninių ansamblių konkursas
• Autorinis Jūratės Baltramiejūnaitės koncertas1
• Prasidėjo dešimtasis "Alma mater musicalis"
• KONCERTAI6

Dailė 
• Agnė Narušytė
Mūza su mediniais sparnais
• Išeities taškas
• Skirmantas Valiulis
Maskva tiki fotografija
3
• PARODOS18

Literatūra 
• Omaras Chajamas1
 Saikingas jausmo perteklius7
• "Asmens gydytojo viešnagė" - Europos bestseleris1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Marcelio ir Paweło Łozińskių kinas
• Televizijos patarimai snobams12
• Susikalbėti įmanoma
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAIŠKOS KINO FILMŲ GAMYBAI FINANSUOTI
• PARAIŠKOS LIETUVOS TEATRŲ PASTATYMAMS IR KONCERTINIŲ ORGANIZACIJŲ KONCERTINĖMS PROGRAMOMS/PROJEKTAMS FINANSUOTI 2003 M.
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDAS SKELBIA KULTŪROS PROGRAMŲ/PROJEKTŲ PRIĖMIMĄ 2003 M.1
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA LEIDYKLŲ PARAIŠKAS 2003 M. LEIDŽIAMOMS KNYGOMS (IR ELEKTRONINĖMS) FINANSIŠKAI PAREMTI
• LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Saikingas jausmo perteklius

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija

Ramunė Marcinkevičiūtė. Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių. Vilnius, "Scena" ir "Kultūros barai", 2002, 428 p.

Teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės knygos apie režisierių Eimuntą Nekrošių pavadinimas - "Erdvė už žodžių" - atkeliavo į knygą iš vieno pirmųjų programinių režisieriaus interviu, duoto dar 1984-aisiais ("Kultūros barai", Nr. 2). Pats knygos herojus kuria šią erdvę jau dvidešimt penkerius metus - kokio kito mūsų režisieriaus ji tokia intensyvi ir tokia gausi asociatyvių ženklų, taip ilgainiui kintanti ir žadinanti vis įvairesnes interpretacijas, jei ne E. Nekrošiaus? Ją sustabdyti, suteikti šiai erdvei žodinę išraišką, nuo kurios ji tolo, įvardyti tai, kas buvo režisieriaus, aktorių, vaizdų nutylėta, - toks turbūt buvo R. Marcinkevičiūtės sumanymas. Gan ilgokai brandintas kartu su jos matytais ir kruopščiai į sąsiuvinius ar ant popieriaus skiaučių užrašytais spektakliais, repeticijomis, kauptomis recenzijomis ir interviu.

"Saikingas jausmo perteklius" - tai, anot autorės, melodraminis E. Nekrošiaus spektaklių sandas, nes režisierius "intuityvią reakciją ir gryną jausmą vertina labiau už ideologinį gestą ir dirbtines "grynojo proto" konstrukcijas" (p. 9-10). Būčiau linkusi šiuo saikingu jausmo pertekliumi "apkaltinti" pačią autorę, nes kaip tik saikingumas, retsykiais ir nešališkas atsiribojimas padėjo R. Marcinkevičiūtei ne tiek apologizuoti išties to verto menininko kūrybą, kiek rekonstruoti ankstyvuosius E. Nekrošiaus spektaklius (1977-1991) ir prisijaukinti sykiu norimą adoruoti jų kalbą ir vaizdinius.

Knyga - tarsi realus ir konkretus kūrėjo įvertinimas, ypač teatro kūrėjo, kurio biografija matuojama anaiptol ne ilgaamžiais ir tokiais efemeriškais "faktais" kaip spektakliai. Kad ir kaip jie būtų saugomi vizualios ar ypač emocinės atminties, vis tiek po truputį blunka, trūkinėja, palikdami tik vaizdinių nuotrupas. E. Nekrošiaus spektakliai, regis, išties turi tą išskirtinę savybę - užtrukti ilgėliau, nes, anot jo paties, "niekas iš žiūrovų neatsimena, apie ką kalbėjo prieš mirtį mūsų spektaklyje Pirosmanis, o atsimena, kaip jį vežė" (p. 85). Lieka ne žodžiai, o vaizdai. Jie ir yra svarbiausieji R. Marcinkevičiūtės knygos veikėjai, kartais tarsi netyčia užstojantys ir patį jos herojų. Beje, kaip tik tai turbūt ir turėtų patikti E. Nekrošiui, kuris, užsiminus jam apie knygos galimybę, dažnokai atsakydavo: "Kam? Juk aš dar nemiriau!" Jis - ne, bet užtat spektakliai - taip: "Kvadratas", "Pirosmani, Pirosmani...", "Meilė ir mirtis Veronoje", "Ilga kaip šimtmečiai diena", "Dėdė Vania", ne vienam dabartinių jaunesnių režisierių tapę pirmomis sceninės raiškos, o kritikams - ir meilės teatrui bei jo kūrėjams pamokomis. Štai iš kur tas saikingo jausmo perteklius...

Knyga, kurią su "Nacionalinių premijų laureatų" "kepuraite" išleido "Scenos" leidykla ir kuriai pati autorė rengėsi ne vienerius metus, neatrodo pavėlavusi, nors ir ilgai laukta. Neatrodo ir todėl, kad - o tai pas mus visai neįprasta - pats knygos herojus iki šiol aktyviai dirba ir savo jau po 1991-ųjų statytais spektakliais gali paneigti arba pratęsti knygoje pateiktas įžvalgas. Juolab kad ir autorė turbūt tik žvelgdama iš laiko atstumo galėjo įvertinti ir jau šiandienos pastebėjimais patvirtinti kūrybinį savo herojaus nuoseklumą ir kryptingumą. Pastarasis R. Marcinkevičiūtės knygoje įvardijamas kaip režisūrinių įvaizdžių dramaturgija arba režisūrinė dramaturgija ir persmelkia, vienija visas knygos dalis: "Grynoji raiška", "Režisūrinių įvaizdžių dramaturgija", "Virtuali intervencija", "Tikras daiktas", "Erdvė už žodžių", "Teatro desakralizacija".

Unikalus nekrošiškasis vaizdingumas skatina autorę ieškoti jo genezės ne tik paties menininko pasaulėjautoje, bet ir objektyviose, laiko nulemtose aplinkybėse, suteikti jam ne vien lietuviško, bet ir europinio, pasaulinio teatro kontekstą. Knygoje atsiranda istorinė ne tik Jaunimo teatro, bet ir lietuviškosios 8-ojo dešimtmečio ar ankstesnės režisūros apžvalga, kurioje susipina tradicijos ir novatoriškumo problema ("Neišbaigtumo privilegija", p. 13), vėliau sprendžiama analizuojant jau vien Jaunimo teatro scenoje kurtus E. Nekrošiaus spektaklius, kartu atsižvelgiant į panašius pokyčius už Lietuvos ribų. Intuityvūs, individualūs, dažniausiai artimiausių kaimynų įtaką patyrę estetiniai lietuviškosios režisūros pokyčiai skatina R. Marcinkevičiūtę suteikti jiems modernias teatrologines apibrėžtis ir įvertinti pagal šiuolaikinius estetinius bei sociologinius kriterijus. Regis, tai lėmė autorės požiūrį į jau ankstyvojo Nekrošiaus teatro kaip "konkrečios visuomenės savijautos konkrečiame laike diagnostikos" ypatingumą, o 9-ojo dešimtmečio - kaip laiko ženklų, įžvalgų, nerimo, nuojautų kvintesenciją, apčiuopiant gyvą laiko nervą (p. 66, 108), ir suteikė knygos herojui bei jo teatrui pilietinės ir politinės rezistencijos atspalvių. Nors už juos ryškesnės - paties režisieriaus prigimties spalvos, nes, anot R. Marcinkevičiūtės, jis "priklauso vienintelei - savosios prigimties - tradicijai" (p. 165). Būtent ji, stulbinanti archajiškumu ir paprastumu, emociniu gilumu ir psichologine tiesa, pasklindanti scenoje tiksliais ir šiuo tikslumu jaudinančiais vaizdiniais, tiek ankstyviesiems, tiek vėlesniems režisieriaus darbams suteikė tokį platų iškart indentifikuojamų ir kartu neišsemiamų ženklų bei asociacijų lauką. Ne tik ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai, byloję apie vien meninę tiesą ir akcentavę vidinį savo herojų trapumą, meilės bei užuojautos ilgesį, pasakoję intymią žmogaus gyvenimo istoriją, ieškoję raiškos priemonių autentikos ir emocinės energetikos, savo individualia lyrine gaida ir menine sugestija traukė labiau nei politinėmis potekstėmis ar pasipriešinimu reglamentuotai sistemai. Tačiau atviri interpretacijoms šie spektakliai neatsitiktinai tiek apie režisierių tada rašiusiems kritikams, tiek ir knygos autorei leidžia jų meninį individualumą sieti su laiko diagnostika (nemenine tikrove), individualią režisieriaus pasaulėjautą ir individualų apsisprendimą su iššūkiu ideologiniam spaudimui, intymumą su visuotinumu, archajiškumą su modernumu ir matyti tai, ko galbūt nemato niekas kitas (autorė tai vadina teichoskopiniu žiūrėjimu). Beje, skirtingai nuo ligšiolinių straipsnių, rašinių ar recenzijų apie E. Nekrošiaus spektaklius, knygos kontekstas ir jos iš dalies mokslinė paskirtis tokiam "žiūrėjimui" suteikia hermeneutinės režisūrinių jų įvaizdžių analizės pobūdį, kuriam autorė taiko jau postmodernios epochos pokyčių paženklintas estetines kategorijas. Ir nors visu savo svoriu šios kategorijos "užgula" bene pažeidžiamiausią ir ironiškai autobiografiškiausią E. Nekrošiaus spektaklį "Nosis" pagal N. Gogolio apysaką ("Teatro desakralizacija", p. 239), pati jų dinamiška sklaida knygos puslapiuose sukuria ir savą, kaip mokslinio tyrimo, intrigą, ne tik skaitytoją, bet ir autorę atribojančią nuo individualesnių ir intymesnių tiek E. Nekrošiaus, tiek to laiko Jaunimo teatro trupės kūrybinių peripetijų interpretacijos.

Spektakliu "Nosis" R. Marcinkevičiūtė, nuo pirmųjų knygos puslapių įtikinamai ir metodiškai įrodžiusi 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių E. Nekrošiaus teatro unikalumą ir išskirtinumą tiek lietuviškame, tiek tarptautiniame kontekste, baigia ne tik teatrologinę ar teorinę savo knygos dalį, bet ir legendinę Jaunimo teatro, "kurio tuometinę atmosferą pats režisierius apibūdino vienu sakiniu: Ten buvo gera", istoriją (p. 268).

Toliau knygoje žodis suteikiamas režisieriui ir aktoriams (publikuojami A. Čechovo "Dėdės Vanios" repeticijų užrašai, neskelbti pokalbiai su režisieriumi, Jaunimo teatro aktoriais, kita dokumentinė medžiaga), arba - prabėgusiam esamajam laikui su savo tiesomis, svajonėmis ir iliuzijomis. Tam theatrum mundi, kuris tarsi mozaika pasklinda iš daugybės E. Nekrošiaus, jo spektaklių ir juose įstabiausius savo vaidmenis sukūrusių Jaunimo teatro aktorių fotografijų. Kad ir kokias menininko kūrybos analizės metodologijas pasirinktum, be jausmo, kito žmogaus skaudėjimo jo individualybės neatversi. Jausmas, kaip ir kažin kokia tik nujaučiama, bet neįvardijama paslaptis, suteikia pilnatvės ir už šios pirmos (reikia tikėtis, ne paskutinės) knygos žodžių slypinčiai erdvei.

Rasa Vasinauskaitė

 

Skaitytojų vertinimai


752. Ausra2002-10-20 14:04
Lenkiu galva R.Marcinkeviciutei uz sia knyga.Jos butinai reikejo,kad nors is dalies atgaivinti ir prisiminti unikalia E.Nekrosiaus kuryba teatre.Buvau ir esu didele E.Nekrosiaus spektakliu gerbeja.Ir noriu kuo greiciau isigyti sia knyga bei ja perskaityti.Nuostabu.Aciu R.Marcinkeviciutei .

755. vladas2002-10-20 20:23
Gal dar ka viena kitai parasykit?Kuo greiciau nueik i centrini knygina ir kuo greiciau isigysi.Tikrai turim sauniu mergaiciu,kaip si...

767. mergaite2002-10-21 19:14
...ir sauniu berniuku, kaip sis...

768. Ausra2002-10-21 19:53
Gaila,kad iki centrinio knygyno man truputi per toli: 2000 km.O jeigu Vladas man ta knyga atsiustu,tai ir problemos nebebutu.Dar jeigu i siuntineli ir pora kitu mergaiciu ipakuotu,pvz.:R.Serelyte ir J.Ivanauskaite,tai butu nepakartojamai nuostabu.O siuntineli galetum, Vladai, perristi zydru kaspineliu...

771. xX2002-10-21 21:56
Matot, Aušra, vladas gyvena internete. Supraskit, kad vis tik tai yra toks gyvenimo būdas, kai kilometrai matuojami milisekundėmis. Tiesiog nesusišnekėta, kaip dažnai šiose erdvėse nutinka...

985. kitas grigas2002-11-23 20:54
ausra man kazka sako

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:18:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba