SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-09 nr. 712

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
"Fausto pasmerkimas"
4

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Nuo Vivaldi iki Šenderovo
2
• "Vilniaus šokio spaustuvė" suburs šokio profesionalus ir mėgėjus1
• Onutės Narbutaitės autoriniame vakare – premjera
• Birutė Vainiūnaitė koncertavo Lenkijoje
• KONCERTAI

Dailė 
 Germaine Greer
Tai ir mūsų pasakų pasaulis
• Monika Krikštopaitytė
Tas apgaulingas potvynis
14
• Skirmantas Valiulis
Akis
1
• Aistė Virbickaitė
Tyli keramika
• PARODOS

Literatūra 
• Nebaigta byla
• Knyga apie operos ir baleto teatrą
• "Krantuose" – Vokietijos ir Lietuvos kultūrų paralelės
• "Bravissimo" žvelgia į lietuvišką teatrą1
• VAKARAI

Teatras 
• Dr. Rasa Vasinauskaitė
Akmenų svaidymai į teatro istorijos tyrus
5
• Druskininkai – teatrų vasaros sostinė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ginkluoti pacifistai
• Živilė Pipinytė
Žiauri gerojo katino pasaka
1
• Laisvai!
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Grybų revoliucija
7

Anonsai 
• "SANTAROS-ŠVIESOS" konferencijos programa
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Tai ir mūsų pasakų pasaulis

Germaine Greer

[skaityti komentarus]

iliustracija
Germaine Greer

Pabaiga. Pradžia Nr. 711

Tik atsidūrusi kitoje pasaulio pusėje staiga pamačiau, kad Australijoje vyksta apartheidas: tuo metu kai Pietų Afrika žiauriai ir beviltiškai bandė atskirti ir atstumti savąją juodaodžių daugumą, mes be jokių pastangų atskyrėme savąją juodaodžių mažumą.

Nuo paties pirmojo susidūrimo aborigenų lyderiai suprato, kad žemę dalintis bus įmanoma tik tuomet, jei baltieji bus įtraukti į aborigenų sistemą. Jie nuosekliai to ir siekė, tikėdamiesi civilizuoti įsibrovėlius tiek, kad šie atsisakytų ydingų savininkiškumo ir išskirtinumo idėjų. Sakoma, kad aborigenai, pirmą kartą pamatę baltuosius, pamanė juos esant mirusius jų pačių giminaičius, tik prisikėlusius baltaodžiais žmonėmis. Tai, kas iš tiesų tebuvo bandymas klasifikuoti baltaodį, kad šis galėtų funkcionuoti sudėtingoje aborigenų visuomeninėje struktūroje, suvokiama tiesiogine prasme ir laikoma naiviu prietaru. Baltaodis nedvejodamas išnaudojo tai, ko nesuprato, ir mėgavosi savo juodojo "brolio" beribe meile ir ištikimybe, visiškai nesijausdamas kažkaip įpareigotas šios draugystės.

Jau du šimtus metų aborigenai stengiasi prisivilioti baltuosius, subtiliai įtraukdami juos į savo vizijų sistemas. Nors baltieji priešinasi ir protestuoja, jie yra įtraukiami vis giliau ir giliau. Juodųjų bendruomenes ir mus sieja daugybė kraujo ryšių, kuriuos neigti beprasmiška, bet mes esame apakę nuo savo neigimo ir jo palydovės – kaltės.

Dauguma ne aborigenų kilmės australų jau nebelaiko savęs europiečiais, tolimos britų imperijos išeiviais. Ir net tuomet, kai jie save tokiais dar laikė, Australijos "britai", turintys airių kraujo, tikrai negalėjo užmiršti, kad jų protėviai bjaurėjosi primestu britiškumu.

Priimti Australijos aborigeniškumą, tai nereiškia primesti kažkokią vieną kultūrą visiems australams. Aborigeniškumas apima daugybę įvairių kultūrų ir kalbų, siūlo XXI a. Australijai geresnį modelį negu apsimestinis daugiakultūriškumas, kuris tik stiprina probritiškojo elito, pataikaujančio Jungtinėms Valstijoms ir atkartojančio pačius prasčiausius Britanijos politikos aspektus, dominavimą.

Šalyje paplitęs įsitikinimas, kad baltieji australai ir juodieji australai yra labai skirtingi, tačiau tiesiog stebėtina, kokią didelę įtaką aborigenai daro australų gyvenimo būdui. Nepaisant oficialios daugiakultūralizmo politikos, australai nėra tikri kosmopolitai, bet jie nėra ir britai. Jie nedemonstruoja nei britiškų manierų, nei vertybių. Jei australai tuo abejotų, tegu nukeliauja į Angliją, ir jie pajus, kad bet kuriame kitame pasaulio krašte jie galėtų pasijusti kaip namie, bet tik ne Anglijoje. Jie per daug gestikuliuoja, per garsiai kalba, yra per daug tiesmuki ir jų spontaniškumas trikdo. Anglus glumina jų klasinio sąmoningumo trūkumas.

Australai, juokdamiesi iš anglų bruožo daugybę kartų sakyti "prašau", "ačiū" ir "atsiprašau", galbūt nesupranta, kad tokioje tankiai apgyvendintoje šalyje svarbu išvengti trinties. Aborigenams irgi nekartojama "prašau" ar "ačiū".

Australų nesumaišysi su kitais Britanijos tautų sandraugos žmonėmis; jie elgiasi kitaip nei kanadiečiai, Pietų Afrikos ir net Naujosios Zelandijos gyventojai. Kitaip tariant, manau, kad nacionalinis Australijos gyventojų charakteris patyrė aborigenų įtaką. Jų atkaklus priešinimasis importuojamai ir neadekvačiai kultūrai paveikė mūsų kultūrą stipriau, nei paprastai manoma. Tik prasidėjus kolonizacijai valdžia bijojo, kad naujakuriai degraduos ir taps čiabuviais. Kažkuria prasme, subtiliai ir nepastebimai, taip ir įvyko. Iš tikrųjų, greičiausiai jie turi yra kur kas daugiau aborigeniškumo, nei galima įsivaizduoti.

Australijos egalitarizmas paprastai suvokiamas kaip rezultatas tų žiaurių sąlygų, dėl kurių naujakuriai turėjo nukeliauti į kitą pusę pasaulio, ir fakto, kad laisvasis naujakurys vargu ar galėjo jaustis viršesnis už išlaisvintą kalinį, ypač kai taip lengvai galėjai būti apkaltintas už pravaikštą darbe, pavogtą gyvulį ar tiesiog netvarkingus dokumentus. Aborigenų įtaka sumenkinant baltųjų pretenzijas į aukštą kilmę irgi niekur nebuvo įvertinta. Australai vis dar teikia ypač daug reikšmės individo sugebėjimui daryti pačiam, užuot prašius kito, ir panaudoti savo ištvermę, įgūdžius ar drąsą. Tai irgi gali būti dalis aborigenų palikimo. To niekada neaptiksite Britanijoje, kur rangas ar klasė vis dar vertinami labiau už asmeninį talentą ar įgūdžius.

Australijos jaunuolių tėvai mato, kaip jų vaikai virsta "laukiniais": jie nebeturi jokių ambicijų, nesiekia jokių materialinių gėrybių, jaučiasi laimingi tiesiog gyvendami šia diena, "gaudydami bangą" ir kartkartėmis sudalyvaudami nacionalinių parkų gilumoje rengiamuose slaptuose susirinkimuose, kur nutinka keisti dalykai ir vartojamos nežinomos medžiagos.

Išskirtinis baltųjų australų sugebėjimas išsisukinėti irgi yra vienas iš aborigenų įtakos pavyzdžių. Nuolatinė amerikietiškosios kultūros invazija lemia ir tai, kad australai tampa vis plepesni; mano tėvo kartos žmonės būtų natūraliai pasibjaurėję nesibaigiančiu dabartinių televizijos personažų tarškėjimu. Tačiau gyvenime, kitaip nei televizijoje, australai iš tiesų yra gana drovūs. Užuot kuo greičiau bandę išsiaiškinti, kiek žmogus uždirba ar kokių įtakingų giminaičių jis turi, jie paprastai laukia, kol savaime išaiškės, ar individas vertas dėmesio, ar jis – "savas vyrukas". Australai, kitaip nei amerikiečiai, neužsipuola nepažįstamo žmogaus tokiais tiesmukais klausimais kaip "iš kur esi atvykęs?" ir panašiai.

Aborigenų principai irgi neleidžia atvirai konfrontuoti ar tardyti žmogaus, nesvarbu, ar tai būtų naujas pažįstamas, ar ilgametis draugas. Juodukas niekada neklausinės vien norėdamas, kad jam meluotų; pasakai tai, ką nori, ko nenori sakyti – nutyli. Aborigenų santykiams būdingas santūrumas yra svarbiausias australų bičiulystės sampratos principas. Bičiuliai yra tie, kurie palieka vienas kitam pakankamai erdvės, leidžia vienas kitam išeiti, sugrįžti ir išsaugo savo privatumą, ypač kalbant apie praeitį ir artimus santykius.

Nors australai nemėgsta atvirai pasakoti apie save, jie būtinai papasakos visokių nebūtų istorijų. O jie tikrai moka sukurti gerą istoriją; ir geriausios yra tos, kuriose koks nors tikras gyvenimo įvykis įpinamas į beveik mitinį siužetą.

Kartą nugirdau Tidą Dignamą, aktoriaus Arthuro Dignamo tėvą, pasakojantį apie stalo teniso partiją taip dramatiškai, tarsi pasakotų apie Trojos karą. Tik po kelerių metų supratau, kad Tidas yra aborigenų kilmės, o įsimintinų istorijų pasakojimas yra dalis aborigenų kultūros, puoselėtos dar prieš pasirodant baltiesiems. Tie, kurie stebi baltųjų australų gyvenimą, dažnai nustemba matydami čia ir griežtą lyčių segregaciją, kurios neįmanoma paaiškinti šalių, iš kurių jie kažkada atvyko, tradicijų įtaka. Aborigenų visuomenė taip pat yra griežtai suskirstyta; vyrai ir moterys yra pripratę praleisti didelę dalį laiko savo lyties žmonių draugijoje. Kuo svarbesnė proga ir kuo didesnis susibūrimas, juo didesnė tikimybė, kad moterys rinksis vienoje vietoje, vyrai – kitoje, lygiai taip pat kaip baltieji australai susirinktų netoli alaus statinės, palikdami moteris atskirai šnekėtis tarpusavy. Aistringas australų potraukis į visokių rūšių sportą gali būti paaiškinamas tuo, kad tai – turbūt vienintelė žmogaus veiklos sritis, kur dar yra išlikęs griežtas lyčių skirstymas. Australijos anglų kalboje taip pat apstu aborigenų kalbų žodžių; australiško akcento ir intonacijos, kurie susiformavo aborigenų kalbų įtakoje, nesupainiosi su jokiu kitu. Anglosaksų naujakuriai čia atvyko kalbėdami škotų ir airių tarmėmis ir neaiškiu Anglijos provincijų dialektu. Australų akcentas šiek tiek panašus į jas. Kai pirmą kartą išgirdau juodukus šnekant, kvailai pamaniau, kad jie bando imituoti baltaodžių kalbą, tik dar kartą įrodydama, koks absurdiškai klaidingas gali būti baltaodžio įsivaizdavimas. Viskas, reikia manyti, įvyko atvirkščiai: ilgos plokščios balsės, sudėtingi dvibalsiai ir nosiniai garsai Australijos anglų kalboje greičiausiai yra atėję iš aborigenų kalbų.

Pagal 2001 m. surašymo duomenis 410 003 gyventojų teigė esantys Australijos ir Torres Strait salyno aborigenų kilmės, tuo tarpu 1991 m. tokių registruota tik 264 371, – beveik perpus mažiau. Šio augimo priežastis galima paaiškinti ne staigiu aborigenų populiacijos augimu, bet pasikeitusia aborigenų identiteto samprata apskritai. Be to, pastaruoju metu, kai vis daugiau australų pradėjo tyrinėti savo giminės istorijas, netikėtai ėmė rastis užmirštų ar nepripažintų aborigenų kilmės protėvių. Daugybė gyventojų, 2001 m. įvardintų "juodaodžiais", niekada negyveno kaip aborigenai ir niekada nepatyrė tos diskriminacijos ir prievartos, kurią kasdien patiria aborigenai, tačiau nė vienas aborigenas neprotestavo prieš jų norą dabar vadintis aborigenais. Visoje Australijos istorijoje šiuo metu yra didžiausias aborigenų skaičius.

Pripažinus, kad Australija prieš ateinant europiečiams nebuvo vien tuščia dykuma, prasidėjo sarkastiški betiksliai ginčai dėl nuosavybės ir jos sampratos. Teigta, kad aborigenai nelaikė savęs šios teritorijos savininkais, todėl jiems nuosavybės teisės ir nereikėtų suteikti. O štai naujakuriai aiškiai pretendavo į šias teritorijas, neretai netgi į tokius dykumos ruožus, kad net pati nuosavybės idėja atrodė absurdiška. Jie buvo pasiryžę išvyti čiabuvius iš žemės, kuri buvo visas jų gyvenimas, bet taip niekada pakankamai ir neprisirišo prie žemės, už kurią kovojo.

iliustracija
Peggy Napangardi Jones. Be pavadinimo. 2005 m.

Tokie žemės išganytojai nei ilgiau joje užtruko, nei ganėtinai joje išbuvo, kad pamatytų, kaip viskas klostosi, o iškart puolė viską ardyti, griauti, žudyti ir vyti lauk vietinius gyventojus, tiesdami kelius ir statydami užtvaras. Ne be reikalo šie atokius Australijos plynlaukius užėmę naujakuriai vadinami skvoteriais. Paradoksalu, bet žodis, kuris reiškia "taisyklių laužytoją", įgavo priešingą reikšmę ir dabar asocijuojasi su "imperijos turtais", aukštesniąja klase, vadinamąja "skvotokratija". Iš tiesų žemė iš pradžių buvo nuomojama iš Jungtinės Karalystės; žmonės parduodavo ir pirkdavo ne žemę, bet nuomos sutartis. Šiuo metu dauguma australų yra ne vadinamieji skvoteriai, bet "savininkai nuomininkai", įgiję nuosavybės teisę daugiausia į mažučius, ketvirčio akro dydžio, sklypus. Vyriausybės dekretu pripažinta besąlygiška nuosavybės teisė į anksčiau Britanijai priklausiusias žemes, tačiau už tai reikėjo sumokėti mokestį, nors kartais užtekdavo vien parašo.

Britanija priklauso tokiam savininkų tipui, kurie, būdami be galo toli, niekada nesikiša į savo nuomojamo turto reikalus. Niekada Jungtinės Karalystės nekilnojamo turto tarnyba neprotestavo prieš savavališkus nuosavybės įteisinimo aktus ir jokių priemonių niekada nebuvo imtasi prieš žemę niokojančius nuomininkus. Priėmus aborigeniškumą, nežinia kur esantį savininką pakeistų kitas, nuolat gyvenantis šioje žemėje, tai yra – Australijos aborigenų žmonės (tikriau sakant – visi Australijos žmonės). Jei Australija būtų pripažinta aborigenų valstybe, žemės nuomos idėja Australijos įstatymuose nustotų galioti, nes Jungtinės Karalystės teisė į šias žemes netektų juridinės galios.

Žemės nuosavybė gali būti patvirtinta tokia, kokia yra dabar, išskyrus tuos atvejus, kai nuosavybės ar naudojimo teisės buvo pripažintos ankstesniam savininkui. Jei žemė būtų paskelbta nacionaliniais ištekliais, valdžia galėtų geriau kontroliuoti jos eksploataciją, ir piliečiai tuomet geriau suprastų, kad žemės panaudojimo apribojimai naudingi jiems patiems, ir kiekvienas turėtų jų laikytis.

Kurį laiką spekuliavę žemėmis nuomininkai ją tiesiog nualino ir dingo. Keliautojas krašto gilumoje dabar gali matyti, kaip vieną ištuštėjusią sodybą keičia kita, driekiasi tvorų griuvėsiai, stūkso krūvos rūdijančios technikos. Netrukus išnyra apleisti kaimai, kuriuose kažkada veikė bažnyčios, teismai, koncertų salės, lenktynių takai, dabar virtę krovininių sunkvežimių stotelėmis. Sausringose stepėse iš pradžių auginti javai, po to jos virto avių ganyklomis, galų gale buvo nualintos ir ten nieko neliko. Nė vienas iš baltųjų, besivertusių gyvulininkyste, medžiokle, avių kirpimu, vandens bakų įrengimu, dirbusių policijoje, viešbučiuose ar jaučių fermose, neprisirišo prie šios žemės tiek, kad ištvertų joje sausras ir potvynius ar netgi sugrįžtų atėjus geresniems laikams. Jei šalis neužsitarnavo jo prieraišumo, tai baltajam jos ir nereikėjo. Netgi kai pavykdavo iš žemės uždirbti, baltasis verčiau susižerdavo pinigus ir pabėgdavo. Pasilikdavo tik aborigenai.

Kalnakasiai turbūt yra patys baisiausi iš visų tų šalį niokojusių perėjūnų. Jie užplūdo kaip skėriai, pasiglemždami visa, kas gyva, išvarpė žemę nesuskaičiuojamais tuneliais ir duobėmis, o vėliau užvertė juos atliekų kalnais. Paskui juos atsekė tie, kurie iš jų pelnėsi: mokesčių rinkėjai, smuklininkai ir prostitutės. Šiais laikais kalnakasyba jau nėra asmeninis darbininkų reikalas, dabar stambios korporacijos investuoja į pramoninę kalnakasybą po atviru dangumi. Geležies rūda transportuojama per dykumą laikinais geležinkelio bėgiais. O kalnakasiai gyvena laikinose treilerių gyvenvietėse, kurios pasibaigus darbams keliaus kažkur kitur.

Maži provincijos miesteliai, tokie kaip Brouken Hilas, irgi nyksta, nors čia buvo iškasta milijardų dolerių vertės spalvotųjų metalų. Didžiuliai vaiduokliški viešbučiai čia tebestovi panašūs į ištuštėjusius urvus. Bėgimas iš kontinento gilumos tebesitęsia; dabar jau net nauja aukso karštinė nebesugrąžintų čia žmonių.

Šiuo metu australai keliauja po Australiją kaip turistai. Važiuoja visokių tipų turistiniais automobiliais, pasiekdami pačius atokiausius kampelius. Jie rieda tūkstančius kilometrų, kad pamatytų keistų formų uolas, jas nufotografuotų ir nusifotografuotų patys jų fone. Keliaudami nuo vienos gerai įrengtos stovyklavietės ar viešbučio prie kitos, jie išsiruošia į safarį savo pačių gimtojoje žemėje, tarsi būtų kažkokioje egzotiškoje, jaudinančioje ir nepažįstamoje šalyje. Ilgiausiai čia pasilieka ne čiabuviai, ne baltieji australai ir net ne vietiniai gyventojai, bet keliaujantis anglų jaunimas, kurie neretai čia ir dirba aptarnaudami Australijos turistus Australijoje.

Jei pagaliau išliptume iš savo turistinio automobilio ir prisėstume ant žemės, gal pagaliau išgirstume tai, ko niekaip negalime išgirsti, tą žinią, kurią nuo pat pirmo susitikimo aborigenai mums nepaliaujamai siunčia. Žemė yra visa ko šaltinis; jeigu ją išdraskysime ir išparduosime, pražūsime kartu su ja arba tiesiog, būdami neramūs europiečiai, judėsime toliau, naikindami kažkieno kito šalį ar planetą.

Aborigeniškumas nėra tam tikrų bruožų rinkinys, būdingas tam tikriems individams; ši samprata apibrėžia paties kontinento charakterį. Australija tik tada taps visiškai nepriklausoma ir suvereni šalis, kai pripažins savo įgimtą ir nesunaikinamą aborigeniškumą. Jau galbūt vėlu tikėtis, kad galėsime visiškai ištaisyti žalą, padarytą per trumpą 200 metų šalies niokojimo laikotarpį, bet galime bandyti ją bent kiek sumažinti. Galbūt neblogas pirmas žingsnis būtų – tiesiog imtis globoti šią žemę kaip savo šventą turtą.

Australijai prisipažinus esant aborigenų šalimi, nustotų galioti ir Britų monarchijos aneksija. Aborigenų požiūriu yra visai nesvarbu, kad kontinento ploteliai buvo prismaigstyti sandraugos vėliavomis. Visi bandymai kolonizuoti šalį žlugo. Kolonistų valdžia Australijoje pabandė nutiesti kelių ir geležinkelių tinklą, bandė ją apgyvendinti, sukurti periferinę visuomenę, bandė iš jos pasipelnyti, bandė čia sukaupti pasaulio galios svertus, daugybę kartų jų bandymai žlugo, kol jie pagaliau pasidavė. Dabar kolonistai pasitraukė į pakrantes, ten, kur jie pirmą kartą išsilaipino, o žemyno centrinės dalys taip ir liko neįveiktos.

Ilgai galvojau, ar teisinga būtų vadinti dabartinę Australiją pokolonijine valstybe, nes kolonizacijos procesai čia tebevyksta. Centrinius Australijos išteklius eksploatuoja užsienio korporacijos. Jos daro šaliai didelę įtaką, o tai tik patvirtina kolonijinį stereotipą. Tapusi Aborigenų Respublika, Australija stotų greton su kitais išnaudojamaisiais, o ne apgaulingai identifikuotųsi su išnaudotojais. Žinoma, galbūt nukentėtų jos prestižas, bet australams niekada prestižas ir nerūpėjo. Savanoriškas Australijos prisijungimas prie bene didžiausios Jungtinių Tautų grupės, kurią daugiausia sudaro pokolonijinės respublikos, galėtų atverti kelius į tikrą lyderystę, užuot likus amžino pataikaujančio tarno vietoje.

Jeigu pasuktume aborigenų keliu, galėtume pasekti jų pavyzdžiu ir tiesiog atsiriboti nuo beprasmiškos ir blogį nešančios veikos. Pataikavimas Britanijai, kuri pati pataikauja JAV, neatnešė Australijai nei galios, nei turtų, mes tik praradome moralinį autoritetą savo ir taip mažoje įtakos sferoje. Tarptautinę pagarbą, kurią šalis užtarnavo išsprendusi Timoro klausimą, ji prarado dalyvaudama Persų įlankos konflikte.

Jeigu Australija taptų Aborigenų Respublika, galima būtų atsikratyti apsimestinės britiškos sistemos ribotumų. Valstijos dabar jau turi premjerus, ir gubernatoriai tapo nereikalingi, bet jeigu valstybės laivui prireiktų dar vieno impulso, galėtume išsirinkti ir paskirti seniūnų tarybą, kuri, esant reikalui, teiktų įstatymų pastabas remdamasi aborigenų teise ir tradicijomis. Kitais atžvilgiais jų funkcija būtų, kaip ir gubernatorių, daugiausia formali. Nors kuklios ir sukaustytos, tačiau jau dabar aborigenų tradicinės apeigos yra oficialių švenčių programos dalis. Australijai oficialiai tapus aborigenų valstybe, nereikėtų šių apeigų apsimestinai švęsti tik iš pareigos. Jeigu Naujojoje Zelandijoje kiekvienas sporto rungtynės pradedant ritualiniu maorių šokiu – haka – nuščiūva milžiniški futbolo stadionai, tai mes irgi galime išmokti šokti.

Ištrauka iš knygos: Germaine Greer, "Whitefella Jump Up: The Shortest Way To Nationhood", Profile Books, 2004.

Vertė Ieva Dilytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:17:48 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba