SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-06-09 nr. 712

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
"Fausto pasmerkimas"
4

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Nuo Vivaldi iki Šenderovo
2
• "Vilniaus šokio spaustuvė" suburs šokio profesionalus ir mėgėjus1
• Onutės Narbutaitės autoriniame vakare – premjera
• Birutė Vainiūnaitė koncertavo Lenkijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Germaine Greer
Tai ir mūsų pasakų pasaulis
• Monika Krikštopaitytė
Tas apgaulingas potvynis
14
• Skirmantas Valiulis
Akis
1
• Aistė Virbickaitė
Tyli keramika
• PARODOS

Literatūra 
• Nebaigta byla
• Knyga apie operos ir baleto teatrą
• "Krantuose" – Vokietijos ir Lietuvos kultūrų paralelės
• "Bravissimo" žvelgia į lietuvišką teatrą1
• VAKARAI

Teatras 
 Dr. Rasa Vasinauskaitė
Akmenų svaidymai į teatro istorijos tyrus
5
• Druskininkai – teatrų vasaros sostinė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ginkluoti pacifistai
• Živilė Pipinytė
Žiauri gerojo katino pasaka
1
• Laisvai!
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Grybų revoliucija
7

Anonsai 
• "SANTAROS-ŠVIESOS" konferencijos programa
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Akmenų svaidymai į teatro istorijos tyrus

Atsakymas dr. Aleksandrui Guobiui

Dr. Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Svarstau: gal yra kokių nors svarbių aplinkybių, kad kartkartėmis vyresnysis kolega dr. Aleksandras Guobys "Lietuvos aide" iškelia Lietuvos teatro istorijos perrašymo klausimą. Daktaro nuomonė šiuo klausimu yra žinoma jau 15 metų. Per visą šį laiką, kad ir ką rašytų, A. Guobys nepamiršta pasityčioti iš tų, kurie nepriklauso Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų teatrologams bei Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai, ir priminti, kad "svetimi" šioms institucijoms žmonės ne tik nieko nenuveikė teatro istorijos labui, bet ir pačią ją nesiliauja žlugdę.

Išsamią ataskaitą apie savo ir sau artimų žmonių darbą A. Guobys pateikė dar 2003 metais. Tuomet jis iškėlė ir idėją apie naujo mokslo centro, kuris aprėptų Lietuvos muziejų ir archyvų veiklą, suformuotų vieną šaltinių komplektavimo ir panaudojimo modelį, steigimą. Autorius keliais sakiniais užbraukė visą ankstesnį lietuvių teatro istorijos palikimą, nes ši istorija buvo rašyta sovietiniais metais ir sovietinių teatrologų, iškraipė ypač jo netoleruojamo Teatro skyriaus prie Kultūros (vėliau Kultūros, filosofijos ir meno) instituto veiklą ir entuziastingai teigė, kad istoriją iš naujo gali parašyti tik VDU ir KU auklėtiniai bei vadovai. Nepagailėjau jėgų ir radau šį A. Guobio straipsnį bei mano jam atsakymą. Nes dabar, perskaičiusi "Lietuvos aide" beveik tokius pačius, nors ir kiek kitokius teiginius, vėl ryžausi su gerbiamu daktaru diskutuoti.

Nežinau ir nelabai noriu gilintis į galbūt senas autoriaus nuoskaudas. Esu kaip tik šio, jo nemėgstamo, Teatro skyriaus darbuotoja, ir A. Guobio teiginiai man atrodo ne tik neteisingi ir nepagrįsti, bet ir žeidžiantys. Pirmiausia įžvelgiu juose tendencingą nusistatymą prieš tą ir tokią lietuvių teatro istoriją, kokią ją po trupinį į tęstinių knygų tomus renka Vilniaus teatrologai. Tarp šių tomų, žinoma, yra rašytų ir sovietiniais metais, dėl ideologinio spaudimo paskubėti įvertinti tik sovietinio teatro periodai. Tačiau jau 2000 ir 2002 m. KFMI pasirodę 1929–1935 ir 1935–1940 m. aprėpiančios teatro istorijos knygos, netrukus pasirodysiantis 1970–1980 m. teatrui skirtas tomas rašyti norint pirmiausia užpildyti tas spragas, kurios atsirado keičiantis teatro laikui ir kartoms. Šių knygų atskirų skyrių autoriai (prof. habil. dr. Irena Aleksaitė, dr. Vida Bakutytė, dr. doc. Jonas Bruveris, dr. doc. Audronė Girdzijauskaitė, dr. doc. Dovydas Judelevičius, Gražina Mareckaitė, dr. doc. Helmutas Šabasevičius) pabandė ne tik laisviau, bet ir iš naujo įvertinti tuos mūsų profesionalaus teatro žingsnius, apie kuriuos A. Guobys, neabejoju, turi savo nuomonę ir turbūt dėl jos yra linkęs ignoruoti ne tik knygas, bet ir žmones.

Skaitant naujausią A. Guobio straipsnį "Teatro istorijos žingsniai Nepriklausomybės metais" ("Lietuvos aidas", 2006 05 26, p. 1, 4, 5), pirmiausia skirtą Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos 15 metų sukakčiai paminėti, į akis krinta ne tik demagogiška intonacija ir autoriaus prisiimami svetimi nuopelnai. Sumesdamas į vieną katilą pirmųjų Nepriklausomybės metų tautišką entuziazmą, liaudies ir mėgėjų teatrų sąjūdžius, draugijos narių ir Kauno bei Klaipėdos aukštųjų mokyklų "teatrologinę" veiklą, A. Guobys neatsitiktinai gręžiojasi į vilniškių teatrologų ir Vilniaus teatrų daržą. Jų istoriniai straipsniai, autoriaus nuomone, yra fragmentiško pobūdžio, neturi lietuvių teatro ištakų, jų vertinimo kriterijai pasenę ir pan. A. Guobys jaučiasi įžeistas dėl "Lietuvos liaudies kultūros centro savivališko elgesio" 1999 m. rengiant "Amerikos pirtyje" minėjimą, Lietuvos muzikos akademijos "Aktoriaus meistriškumo katedros išdraskymo" 1991 m., "svainių ideologija ir nuostatomis arba valdininkų grupelės savivale" į Akademinį dramos teatrą 1993 m. patekusio režisierius Jono Vaitkaus, prisidengusio reforma ir genocidiškai atleidusio iš teatro 32 aktorius, dėl laikraščiuose, žurnaluose, televizijoje, radijuje per Nepriklausomybės metus įsitvirtinusių sovietinio mąstymo redaktorių ir organizatorių, kurie negailestingai stabdo dokumentų šaltinių, antologijų, monografijų rengimą ir kurių veiklos braižas tebesitęsia nuo okupacijos metų, ir su pasimėgavimu cituoja Liudą Martinson-Lenskaja ("Lietuvos aidas", 2006 04 15), o jos išplėšta iš konteksto retorika priverstų susigūžti kiekvieną blaiviai mąstantį menininką ar istoriką. Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos narių panegirika ir šauktukais palydimas šios draugijos bei jos šalininkų neatidėliotinas darbas, anot A. Guobio – parengti Lietuvos teatro istoriją, nes jaunų teatro istorijos specialistų mūsų aukštosios mokyklos (KVDU ir KU) jau išleido pakankamai, neatidėliojant parengti tokį projektą, kurį paremtų Lietuvos Mokslo Taryba, Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijos, visuomeninės organizacijos: Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija ir kt. Nes, rašo autorius, "jau vien tas faktas, kad iki šiol vis dar neperžiūrėti sovietiniai teatro istorijos rinkiniai, kurie vis dar kai kuriose teatrinėse mokyklose tebeatlieka teatro istorijos vadovėlių funkcijas – šis reiškinys turėtų būti tiesiog kaltinimo aktas dabar tebeveikiančiam menotyros centrui ir drauge tiems žmonėms, kurie ten vis dar kažko laukia..."

Priežastis, manyčiau, visai kita – A. Guobio kritikuojama istorija negieda ditirambų mėgėjiškam mūsų teatro raidos periodui, nėra angažuota šiandienos mėgėjų veiklai, neideologiška tautiška prasme ir neliaupsina tautinių "tradicijų", bet išskiria tas asmenybes ir tuos istorinius faktus, kurie buvo svarbūs ir reikšmingi profesionaliam lietuvių teatrui. Apie meninius, estetinius, teatrinius paties A. Guobio kriterijus spręsti nesiryžčiau – per mažai skaičiau gerbiamo daktaro straipsnių ne tik istorinėmis, bet ir šiandienos mūsų teatro temomis, neprisimenu, kada jį mačiau profesionaliame teatre. Galbūt A. Guobys yra nuolatinis Kauno ir Klaipėdos spektaklių lankytojas, galbūt jam artimesni jo kolegų iš Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos darbai, galbūt jam ir pačiam mieliau nuolat grįžti prie lietuvių teatro ištakų ar tų mūsų sovietinio teatro puslapių, kurie buvo paženklinti lietuvių dramaturgijos. Tiesa, skaičiau autoriaus knygą "Lietuvių teatro mokyklos" (2001), Juozui Miltiniui skirtą straipsnį knygoje apie Panevėžio dramos teatrą (2002), aktoriui Henrikui Kurauskui skirtą knygą (2004), odę Klaipėdos universiteto dr. doc. Petrui Bielskiui (2005) ir stebėjausi: koks gajus yra mėgėjiškumo užkratas, pradedant vienpusiškomis liaupsėmis klojimų teatro puoselėtojams ir baigiant profesinių įžvalgų bejėgyste. Kaip turėjo nustebti tie Henriko Kurausko gerbėjai, kurie matė jį vaidinant ir į kurių rankas pateko jau net nekritikuotina tiek turinio, tiek išleidimo skurdumo požiūriu knygelė (500 egz.). Ką jau kalbėti apie tai, kad gerbiamas daktaras užsimojo ir saugiai įsitvirtino po Lietuvos teatro sąjungos stogu, išstūmė iš jos veiklos ilgamečius, tačiau dėl savo etinių ir estetinių nuostatų nepageidautinus narius, ir suformavo naują teatrologų skyrių, kuris, anot dabartinio šio skyriaus vadovo A. Guobio, įkūrė ir naują nepriklausomą teatro žurnalą "Lietuvos scena". Nepriklausomą nuo įsivaizduojamų priešų – vilniškių teatro kritikų, kurie savo darbuose visada siekė remtis tik aukščiausiais profesionalaus teatro kriterijais, tapusiais rakštimi ir kai kuriems mėgėjų teatro kūrėjams, ir į šį teatrą orientuotiems istorikams bei teoretikams.

Neturiu nieko prieš nei Klaipėdos universiteto, nei KVDU ruošiamus jaunuosius teatrologus. Tarp jų, ypač iš KVDU, neabejotinai yra kūrybingų ir įdomių asmenybių, jau spėjusių apsiginti magistro ir daktaro laipsnius, parašiusių ne vieną dėmesio vertą straipsnį ir, kaip sako A. Guobys, dalyvavusių ne vienoje mokslinėje konferencijoje. Nenorėčiau lyginti ir šių aukštųjų mokyklų diplomantų pasirengimo, programų lygio. Žinau tik, kad teatrologams neužtenka vien magistro studijų, o jų profesinius įgūdžius gali formuoti ne vien mokslo programos, bet ir patyrę dėstytojai, profesinio teatro aplinka, juolab laisvas nuo demagogijų ir ideologijų požiūris į teatro reiškinius. Turbūt nesijaustų jokia skirtingų mokyklų trintis, priešpriešos ar nepasitenkinimai, jei kiekvienos jų puoselėtojai ne svaidytųsi kaltinimais, ne piktnaudžiautų valdžia ir aklomis ambicijomis, o tiesiog dirbtų tą darbą, kurį jaučiasi geriau išmaną. Gerbiamas A. Guobys išties nesiliauja kovojęs su nematomais priešais, ir gaila, kad į šią kovą yra įtraukiami jauni, darbą teatro istorijos, kritikos ir teorijos srityje tik pradedantys žmonės.

Jei ne daktaro išpuoliai, neprisiminčiau ir naujojo Lietuvos teatro sąjungos bei jos teatrologų skyriaus žurnalo "Lietuvos scena", kurios redakcijos kolegijos pirmininkas yra A. Guobys, o pirmojo numerio redaktoriaus-sudarytojo garbė teko KVDU magistrui Martynui Petrikui. Turbūt nekolegiška kritikuoti žurnalo autorių straipsnius, bet nekuklus redakcijos kolegijos įžanginis žodis ir ta pati valdinga jo retorika taip ir perša norą leidinį įvertinti. Atsiradęs vietoj nepageidauto "Teatro", kol kas pirmasis "Lietuvos scenos" numeris savo išvaizda ir turiniu tėra apgailėtina "esamo teatrinio proceso, kūrybinio bei mokslinio jo įprasminimo, teorinės refleksijos kaip retrospektyvaus istoriko žvilgsnio" imitacija. O ketinantis kituose numeriuose siekti mažiau įprastų ar matomų teatrinės veiklos pavyzdžių, neskirstyti teatro žmonių į gerus, geresnius ir geriausius ir sąžiningai bei dorai sekti ir analizuoti kūrybos procesą, viliuosi, žurnalas nepavirs savipanegiriška "nuskriaustų" ir "neįvertintų" kūrėjų ar autorių refleksija, diskredituojančia ne tik teatrologo, bet ir profesionalaus mūsų teatro praktikų profesiją. Ir vėl stebiuosi – juk štai turi Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos atstovai, Teatro meno darbuotojų asociacijos nariai, Klaipėdos ir Kauno jaunieji teatrologai savo žurnalą, kuriame galėtų publikuoti savus, naujus Lietuvos teatro istorijos tyrinėjimus, tad ko skųstis?

Tesėda prie stalo ir pirmyn!

 

Skaitytojų vertinimai


7770. ak2006-06-12 08:50
Šaunuolė Rasa. "Tesėda prie stalo ir pirmyn!" - geriau nepasakysi...

7785. na2006-06-13 11:39
nejaugi nebėra ką rašyti apie teatrą? kažin ar 7md skaitytojams įdomus dviejų dr. pasidrabstymas purvais

7786. svarbu2006-06-13 12:22
Ne tiek įdomu, kiek svarbu ir gerbtina teatrologijos profesijos atstovams neapsimesti, kad tokie dalykai rašomi mūsų spaudoje ir skleidžiami plačiosioms masėms. Ir keista, kad kai kuriems skaitytojams atrodo, jog čia tik drabstymasis purvais. Skaitydama minėtą straipsnį "Lietuvos aide" iš pradžių pykau (ypač - dėl reikšmingų teatrologijos mokslui darbų nuvertinimo iki visiško nulio), bet paskui supratau - autorius nepakaltinamas. Kaip kitaip pavadinsi žmogų, siūlantį kitiems(!) rašyti VISUOTINĘ lietuvių teatro istoriją ar sudarinėti ONTOLOGIJAS...

7788. Cėkava Zosė2006-06-13 13:55
o ko jų neparašius, bile tik pinigėlių radus, kaip jas išleisti... o "guobistai" - gerai organizuoti, ras, juk Tetatro sąjunga, draugė jų, visuose fonduose "guobistų" interesus atstovauja...

13152. Zosė ne Zosė2008-03-11 15:10
Aleksaite ir kiti pasirašinėjo skundus Maskvai, kad Guobiui neleistų kaip banditų broliui ginti daktaro disertacijos.Tai yra nusikaltimas Lietuvai . Paskaityk I.Aleksaites straipsnį knygoje "Jonas Jurasas"(1995 p.25).Tokios spektaklio antianalizes nesugalvotu net pradinukas.Jei Vasinauskaite nemato visiško Aleksaites neraštingumo,jei nemato kaip senoji kritikų sekta griovė teatrą ,tai rodo kaip ji yra pažabota ir priklauso nuo jos.Ir Vasinauskaitė ir Šabasevičienė ir Aleknonis,ir Marcinkevičiutė ir Mareckaitė yra talentingi ir išsilavinę žmonės, bet kol juos muštravos tas senas bolševikinis raugas nieko nebus. Juos skubiai reikia perrinkti jaunais.Ne juos reikia ginti, o Lietuvos teatrą.Užsieniečiai jau juokiasi iš mūsų atsilikim -sujaukė teatrą, o dabar tie patys savo marmalą jaukia iš naujo.Ne guobistai , o sektantai plauna pinigus.Išleisti tokie pinigai, o teatro istorija marga kaip nušiuręs veršis pavasarį.Juk kažkada bus gėda, kad gynėte tokias atgyvenas.Kas parašyta kirviu neiškirsi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:17:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba