SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-03 nr. 639

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Vilnius ir kai kurios detalės

Savaitė 
• Vaizdinys laike
• "Strip Man Show – viskas apie vyrus"
• Italų dovanos Europos kino mėgėjams
• Janinos Lapinskaitės kūrybos vakarai "Skalvijos" kino centre

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Vaivorykštė Filharmonijoje
• Dvariono "Dalia" grįžta į sceną
• Tęsiamas radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai"
• Jaunųjų pianistų konkursas
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Ar menininkams tenka gintis?
• Lina Jakeliūnaitė
"Kas nors neįprasta" įprastai
• Dovilė Tumpytė
Kur riba tarp menininko ir kuratoriaus
• Ona Gaidamavičiūtė
Dekoratyvios variacijos
• Živilė Ambrasaitė
Žvilgsnis iš septintojo dešimtmečio
1
• Vika Ryžovaitė
Apie virpančią ramybę, siautulingą erotiką ir meno aristokratus
• Dėl Šiuolaikinio meno centro
• PARODOS

Literatūra 
• Septyneri metai Tibete
• Oriento pašaukta1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Aš moku uždirbti pinigus
 Živilė Pipinytė
Būti ar nebūti savu
• Fredis Kriugeris prieš Kristupą Krivicką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Būti ar nebūti savu

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Savi"

Pagal Valentino Černycho scenarijų sukurtas Dmitrijaus Meschijevo filmas "Savi" ("Svoji", Rusija, 2004) paliečia iki šiol skaudžią Rusijai ir vaidybiniame kine menkai nagrinėtą temą – pirmąsias karo dienas 1941-ųjų vasarą. Vokiečių kariuomenė žengė vis giliau į Rusijos vidurį, o jos kelią žymėjo milžiniškos karo belaisvių kolonos. Tiesa, belaisviais galėjo tapti ne visi – čekistus, politrukus ir žydus šaudė vietoje. Meschijevas juos ir pasirenka filmo herojais. Per staiga užgriuvusią nacių ataką politrukas (jis dar ir žydas) ir čekistas suspėja persirengti paprastais kareiviškais drabužiais. Ilgoje belaisvių kolonoje jie susipažįsta su paprastu kareiviu (Michailas Jevlanovas), kurio kaimas - visai netoliese, už kelių varstų. Trijulė pabėga ir netrukus atsiduria kaime, kurio seniūnu vokiečiai paskyrė kareivio tėvą. Tai protingas, išmintingas ir apsukrus žmogus (Bohdanas Stupka). Pabėgęs iš Sibiro (nes buvo apšauktas buože ir ištremtas), jis beveik dešimtį metų praleido kaime. Čekistas negali patikėti, kad jo niekas neįskundė. Tačiau tai juk kaimas, kur visi yra savi. Seniūno kluone įsikūrusių pabėgėlių ieško ir vokiečiai, ir vietiniai "policajai". Visi kaime žino, kas gyvena pas seniūną, bet visi tyli. Kas tai – kaimietiškas solidarumas? Nenoras veltis ne į savo reikalus? Ar per šimtmečius išsiugdytas principas niekad į nieką nesikišti ir leisti įvykiams rutuliotis savo keliu? Režisierius leidžia žiūrovams patiems narplioti ir interpretuoti šitą temą. Jam labiau rūpi parodyti, kas yra tie "savi". Todėl jis susitelkia į psichologinius visų neįprastos dramos herojų portretus. Jie kuriami labai kruopščiai, paliekant daug brangaus ekraninio laiko išraiškingiems stambiems planams, pauzėms ar tik mintyse pasakomoms frazėms. Režisierius nori priversti žiūrovus atsikratyti pirmuosiuose filmo epizoduose susidaryto įspūdžio apie personažus. Tai vyksta palaipsniui, todėl neatsitiktinai pagrindiniu dramos herojumi tampa seniūnas. Bohdano Stupkos herojus tyli, stebi ir mąsto, o veikia tik tada, kai nebelieka kitos išeities. Be abejo, jis mato ir savo sūnaus silpnybes – polinkį į žiaurumą, gašlumą, bet didžiuojasi tuo, kad jis – snaiperis, suomių kare net apdovanotas ordinu. Tėvui svarbiausia išsaugoti savo giminę ir ją pratęsti, gal net svetimo kraujo kaina. Tad čekistas nė nenujaučia, koks vaidmuo jam numatytas. Giminės, šeimos išsaugojimas filme antrina uždaro patriarchališko ar net archetipiško rusų kaimo temai. Išgarsėjęs savaip charizmatiškais, esmines rusų charakterio savybes atskleidžiančiais vaidmenimis Sergejus Garmašas (beje, kine jis debiutavo Lietuvos kino studijoje sukurtame "Būryje") čekisto vaidmeniui pasirinktas neatsitiktinai. Jo kuriamas įžvalgus, apdairus, bet kartu ir ribotas žmogus atsiduria toli nuo stereotipinio čekisto. Panašiai atsitinka ir Konstantino Chabenskio politrukui. Jaunojo rusų kino žvaigždė, regis, atsiduria filmo periferijoje. Šiam inteligentui, skirtingai nei kitiems filmo personažams, pristinga jėgų kabintis už gyvenimo, jis gailiai prašo seniūno "knygelės paskaityti", bet gavęs Bibliją, jos atsisako. Tačiau finale politruko pasmerktumas skamba jau visai kitaip. Jo idealizmas išgelbsti draugų gyvybes.

Padėtis nuolat komplikuojasi, nes čekistas supranta, kad kaimiečiai norės iškart atsikratyti juo ir politruku. Situaciją apsunkina dvi jaunos moterys – dvi seserys. Su viena (nepaprastai išraiškinga, juslumo ir gyvenimo syvų pritvinkusia Natalijos Surkovos heroje) gyvena našlys seniūnas. Godžiais žvilgsniais ją nuolat lydi čekistas, kurį moteris, regis, sąmoningai provokuoja gestais, žvilgsniais, prisilietimais. Kita – sūnaus sužadėtinė (Ana Michalkova), dabar ją vesti nori "policajus". Šį tiesiog mėgaudamasis vaidina Fiodoras Bondarčiukas. Tai paprastu, "savu" vaikinu apsimetantis niekšas, kuris mano sugebėsiąs pergudrauti visus. Bondarčiukas pabrėžia ir jo cinizmą, ir svaiginančią valdžios galią. Iš esmės, jis kuria labai šiuolaikišką gyvenimo šeimininko charakterį. Paėmęs įkaitėmis didžiausią seniūno meilę ir pasididžiavimą – dukras, policininkas pasijunta tikras padėties šeimininkas ir pradeda diktuoti savo sąlygas. Vyrams lieka tik viena išeitis – jį nužudyti. Kad tikslas būtų pasiektas, visiems teks susivienyti – ir seniūnui, ir jo nelauktiems svečiams. Tačiau svarbiausia – visiems teks rinktis. Po to jų keliai vėl išsiskirs, bet visam likusiam gyvenimui jie bus pažymėti "savųjų" žyme. (Gal tai ir atsakymas į filmo suformuluotą klausimą?)

Režisierius teigia, kad ne visi, kas tarnavo vokiečiams, buvo išdavikai, ne visi tai darė savo noru. Kartais jie siekė išgelbėti ne tik save, bet ir kaimą. Toks yra ir seniūnas. Jis gelbsti nekenčiamos sovietų valdžios atstovus, bet kartu ir savo sūnų, savo kaimą. Jis gerai suvokia, kad policininkas gali užtraukti nelaimę visiems, nes jau nebežino, ką reiškia būti "savam", nes yra savo godumo ir neapykantos tarnas.

Kurdamas tikslią, įvairiausiais niuansiais ataustą psichologinę atmosferą, Meschijevas naudojasi įvairiomis kino kalbos priemonėmis. Pirmiausia, žinoma, veikia beveik nespalvotas vaizdas – tarsi žiūrėtum seną išblukusią fotografiją. Kartais jame išryškėja šalti mėlyni atspalviai, kartais kadrą kuria šviesos ir šešėlių ritmai. Meschijevas sumaniai išnaudoja filmo ritmo teikiamas galimybes: ilgai bėgę miškais, kemsynais, per krūmus ir daubas, ryte herojai pro tvarto plyšį stebi ką tik atsibudusią seniūno mylimąją – jos tarsi sulėtinti judesiai, žemiškumas, baltas aptukęs kūnas pabrėžia vidinį herojų laiką, jų subjektyvų žvilgsnį. Kartais operatoriaus Sergejaus Mačilskio kamera tiesiog virtuoziškai juda ir montuoja kadrą: pirmasis filmo epizodas – kadras, pamatytas pro snaiperio taikiklį, iš tolo sekantį juokingu motociklu karo keliu vingiuojantį čekistą. Sugestyviai veikia ir kaimo faktūra – purvu pažliugusios gatvės, medinės trobos, kaimo buitis, prie šulinio besirenkančios moterys, jų vangus erotizmas, kai žiūri į tuos, kurių pačios nemato, bet kuriuos žino jas stebint. Meistriškas garso takelis, regis, papildo vaizdą ir tiksliai perteikia herojų būseną.

"Savi" šiemet pelnė svarbius Maskvos tarptautinio kino festivalio apdovanojimus – Didįjį prizą, prizą už geriausią režisūrą, prizą už geriausią vyro vaidmenį Bohdanui Stupkai. Per festivalio uždarymą vertinimo komisijos pirmininkas Alanas Parkeris sakė, kad tai – geriausias pastaraisiais metais jo matytas filmas. Aš taip negalėčiau pasakyti. Būčiau nenuoširdi, jei neįžvelgčiau filme tam tikro mėgavimosi rusiška (gal net rusų sielos) egzotika ar režisieriui būdingos pirmeivio pozos. Herojų partizanavimo scenos, kai jie žudo vokiečius ir išdavikus, neatrodo filmui reikalingos, erzina ir kiekvienoje troboje vis tas pats rekvizitas – puodeliai, arbatinukai, baldai. Man regis, režisierius buvo pernelyg atlaidus ir kiekvieno aktoriaus norui turėti svarbiausią savo personažo sceną. Taip atsiranda ir ritmo, ir dramaturgijos disproporcijos.

Be abejo, kurti autentišką "faktūrą" Meschijevas daug išmoko iš Aleksejaus Germano ir kitų "Lenfilmo" maištautojų. Tačiau ir pats Meschijevas yra toks. Visi jo filmai – ir debiutinis 1990 m. "Gambrinus" (pagal Aleksandrą Kupriną), ir į rusų ekranus Ingeborgą Dapkūnaitę išvedę "Cinikai", ir, ko gero, įdomiausias jo filmas "Virš tamsių vandenų", ir vėlesni – "Kamikadzės dienoraštis" ar "Nacionalinės politikos ypatybės" – liudija režisieriaus pastangas ieškoti savito stiliaus, nesikartoti, nesitenkinti vienu visuotinai aprobuotu stiliumi.

Meschijevo kuriami filmai – ne be trūkumų, bet šiuo atveju svarbiau yra tai, kad režisierius turi ką pasakyti. Šių dienų kine tai nutinka vis rečiau.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:16:56 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba