SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-03 nr. 639

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Vilnius ir kai kurios detalės

Savaitė 
• Vaizdinys laike
• "Strip Man Show – viskas apie vyrus"
• Italų dovanos Europos kino mėgėjams
• Janinos Lapinskaitės kūrybos vakarai "Skalvijos" kino centre

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Vaivorykštė Filharmonijoje
 Dvariono "Dalia" grįžta į sceną
• Tęsiamas radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai"
• Jaunųjų pianistų konkursas
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Ar menininkams tenka gintis?
• Lina Jakeliūnaitė
"Kas nors neįprasta" įprastai
• Dovilė Tumpytė
Kur riba tarp menininko ir kuratoriaus
• Ona Gaidamavičiūtė
Dekoratyvios variacijos
• Živilė Ambrasaitė
Žvilgsnis iš septintojo dešimtmečio
1
• Vika Ryžovaitė
Apie virpančią ramybę, siautulingą erotiką ir meno aristokratus
• Dėl Šiuolaikinio meno centro
• PARODOS

Literatūra 
• Septyneri metai Tibete
• Oriento pašaukta1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Aš moku uždirbti pinigus
• Živilė Pipinytė
Būti ar nebūti savu
• Fredis Kriugeris prieš Kristupą Krivicką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dvariono "Dalia" grįžta į sceną

Pokalbis su kompozitoriaus sūnumi, smuiko profesoriumi Jurgiu Dvarionu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš naujojo "Dalios" pastatymo
M. Raškovskio nuotr.

Gruodžio 3, 4 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į Balio Dvariono operos "Dalia" premjerą. Šiemet, švenčiant Maestro 100-mečio jubiliejų, jo asmenybei ir kūrybai skiriamas ypatingas dėmesys. Vienintelė B. Dvariono opera "Dalia", statyta tik 1959 m., iškilaus jubiliejaus proga grįžta į teatro sceną. Grįžta kiek pasikeitusi, atnaujinta, o kartu galbūt labiau priartinta prie paties kompozitoriaus vizijos. Spektaklį rengia Lietuvos operos meistrai – dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Gintas Žilys, dailininkė Virginija Idzelytė. Operos vaidmenis parengė ir žymiausi mūsų scenos vokalo meistrai – Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, ir jauni, tačiau jau atkreipę į save publikos bei kritikų dėmesį solistai – Joana Gedmintaitė, Julija Stupnianek, Dainius Stumbras, Edmundas Seilius, Egidijus Dauskurdis ir kt. Dalyvauja ir LNOBT Operos studijos dainininkai – jie sudaro atskirą sudėtį ir pasirodys vėlesniuose spektakliuose.

Prieš premjerą apie "Dalią" kalbėjomės su kompozitoriaus sūnumi, smuiko profesoriumi Jurgiu Dvarionu.

"Dalia" – vienintelė Balio Dvariono opera. Kaip kilo mintis ją parašyti?

Apie operą Tėvas galvojo seniai, buvo ne kartą užsiminęs apie tai spaudoje. B. Dvarionui, pripažintam simfoninės muzikos kūrėjui, matyt, prireikė nemažai drąsos ir pasitikėjimo imtis šio žanro. Nors šiokios tokios darbo su opera patirties jau būta: Tėčio sesuo Julija Dvarionaitė buvo Valstybės teatro solistė, pats Tėtis daug koncertuodavo su vokalistais, sukūrė nemažai muzikos dramos spektakliams, o mūsų namų archyve buvo per 40 operų klavyrų. Taigi operos ėmėsi turėdamas susiformavusį požiūrį ir ketinimus, pasikliaudamas įgimta dramaturgine nuojauta.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Buvo ieškoma tinkamo siužeto. Tai, o vėliau dar ir libretas tapo didžiausia problema. Būdamas ištikimas Salomėjos Nėries gerbėjas, B. Dvarionas iš pradžių temos ieškojo jos kūryboje, bet vėliau vis dėlto pasirinko Balio Sruogos "Apyaušrio dalią". Tačiau Tėčiui labiausiai rūpėjo žmogaus, Dalios, likimas, o ne B. Sruogos išryškinti socialinio protesto momentai, nors buvo atsižvelgta ir į juos. Tėvą labiausiai traukė pačios Dalios gyvenimo tragedija: iš gimtųjų namų išplėšta mergina patenka į aukštuomenę, pajunta jos žavesį ir veidmainystę. Baleto studijos Paryžiuje, Milane, paskui – grįžimas į kaimą… Dirbant su libretistu Jonu Mackoniu, vienas svarbiausių dalykų ir buvo išryškinti Dalios tragediją. Ne veltui pasikeitė ir pavadinimas – gana abstrakti "Apyaušrio dalia" virto konkretesne "Dalia".

Operos neparašysi per vieną dieną. Ką nors atradęs, kitądien galbūt jau atmesi... Kas buvo arčiausia, kas padėjo rašyti?

Ieškojimai užtruko. "Dalia" – ne spontaniškai parašytas veikalas. Mūsų namuose ilgam apsigyveno pagrindiniai B. Sruogos "Apyaušrio dalios" personažai: Dalia su Jurgeliu, valstietis Radvila su varpininku Skudučiu, grafas Tyzenhauzas su vyskupu Masalskiu. Guldavomės ir keldavomės su garsais materializuojama drama. Tuo metu nepakeičiama Tėvo talkininkė buvo jo dukra Aldona. Visas moteriškų personažų partijas solfedžiuodavo ji, o vyrų – pats kompozitorius. Taip buvo tikrinami ir gryninami muzikiniai sumanymai. Kai atėjo laikas naująją operą parodyti Kompozitorių sąjungoje, į atsakingą perklausą autorius ėjo su dukra. Aldona ne tik orientavosi juodraštinio rankraščio labirintuose, bet drauge su Tėvu skambino, dainavo ir vaidino.

Su kokiais prisiminimais siejate "Dalios" pradžią?

Opera pradėta rašyti apie 1954–1955 m. Kaip tik tada Palangoje statėmės vasarnamį. Tėtis turėjo "Pobedą", bet neturėjo vairuotojo teisių. Todėl keliaujančius į Palangą mus dažnai lydėdavo Abdonas Lietuvninkas. Jis ir tapo kūrybos proceso liudytoju, inspiravo vyskupo Masalskio vaidmenį. Važiuojant būdavo dainuojama, improvizuojama, atrodydavo, kad prie vairo sėdi nebe A. Lietuvninkas, o pats vyskupas.

O dar kokie solistai inspiravo "Dalios" personažų veidus?

Rašant operą, buvo įsivaizduojami konkretūs balsai, kurių mūsų tuometiniame Operos ir baleto teatre netrūko. Dalios vaidmuo buvo numatytas Elenai Saulevičiūtei ir Jadvygai Petraškevičiūtei, tačiau ši išvyko į Lenkiją. E. Saulevičiūtė buvo nuostabi Dalia, nepaprastai išraiškingo balso, plastiškų sceninių judesių… Juk Dalia – balerina, tad operoje labai svarbus šokis… Jį reikėjo derinti su vokalu, ir nors čia ne R. Strausso "Salomėja" (ten gerokai daugiau ekspresijos, o čionai – barokinė gracija, gavotas) – tuomet solistės į tai nelabai kreipdavo dėmesį, – bet E. Saulevičiūtei puikiai pavyko.

Tyzenhauzu be jokių abejonių tapo Rimantas Siparis – puikiai tiko jo ironija, sarkazmas, netgi savotiškas pragmatiškas cinizmas…

Premjeros atradimas buvo Skudutis – Virgilijus Noreika. Nepaprastai ryškus blykstelėjimas. Skudučio baladę iki šiol jis dainuoja nepakartojamai.

Ar esama kompozitoriaus, kurį B. Dvarionas, kurdamas operą, būtų laikęs pavyzdžiu?

B. Dvarionas mėgo ir vertino Richardą Wagnerį, bet vis dėlto labiausiai lenkėsi Giuseppe’s Verdi genijui. Ir ne vien jo muzikinei dramaturgijai. Tėvas ne kartą su pavydu kalbėjo apie jo libretistus. "Traviatą" laikė operų opera (o juk Dalios ir Violetos likimai turi daug bendra...). Verdiškas muzikinės minties dėstymas tapo savotišku "Dalios" prototipu. Čia taip pat nedaug leitmotyvų, operą sudaro atskiri numeriai, atskiros scenos, įvairių nuotaikų kaleidoskopas.

Daug pasakojama apie painias libreto, operos rašymo ir pastatymo peripetijas...

Viskas vyko tiesiog lygiagrečiai ir buvo susiję su ideologiniais to meto reikalavimais. Kur klasių kova, kodėl taip nereikšmingai vaizduojama kova su išnaudotojais feodalais? – sulaukta ir tokių priekaištų. Nors operoje kova su išnaudojimu, priespauda tarsi nueina į antrąjį planą, šie dalykai Tėčiui nebuvo bereikšmiai, tik jis gal kiek kitaip juos interpretavo. Čia pat buvo 1957 m. Vengrijos įvykiai. Mūsų namuose jie, žinoma, buvo aktualūs ir aptariami. Kam nors atėjus, Tėtis, būdavo, sėda prie fortepijono, pagroja kokį kūrinio fragmentą ir sako: "Čia mūsų patrankos, čia mūsų pasipriešinimas ir mūsų galimybė išlikti tokiems, kokie esame".

Premjera buvo nukelta į kitą sezoną. Kas vertė delsti?

Smarkiausiai buvo kritikuojamas libreto autorius J. Mackonis – už tai, kad nutolo nuo B. Sruogos dramos. O juk toks buvo Tėčio pageidavimas... "Literatūroje ir mene" pasirodė "atviras laiškas". Nors jame buvo kritikuojamas J. Mackonio libretas, Tėvas labai jaudinosi, atrodė, kad taikoma ir jam... Teatras bandė apginti operą, J. Grybauskas ir A. Kalinauskas parašė atsakymą, savąjį "atvirą laišką", dėkojo už atkreiptą dėmesį į libreto trūkumus, aiškino, kad pastatyme viskas bus ištaisyta... Bet eilinėje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje T. Tilvytis ir vėl kritikavo... Tai kliudė dirbti, kliudė kurti, trikdė Tėtį.

Tos kritikos rezultatas buvo ir finalas, kuriame Skačkauskas, atsitiktinis veikėjas, nušauna Dalią. Mat taip buvo išryškintas blogasis feodalas... Tačiau šitaip nuo B. Sruogos "Apyaušrio dalios" nutolta dar labiau. Išryškintos liaudies scenos, sukilimas...

Pataisų buvo tiek daug, kad 1957 m. vasario 18 d. Tėtis parašė pareiškimą Operos ir baleto teatro direktoriui, prašydamas nukelti "Dalią" į kitą sezoną. Reikėjo sukurti muziką daugybei naujų – idėjinių – libreto puslapių.

Pagaliau premjera įvyko...

Tai buvo 1959 m. kovo 22 d. Bet ideologiniai reikalavimai neišnyko ir popremjerinėse recenzijose. Buvo priekaištaujama, kad lietuvių kompozitoriai, taigi ne tik B. Dvarionas, tiek daug dėmesio skiria feodalizmui, seniesiems laikams. Kodėl nevaizduojama dabartis, šiuolaikiniai herojai? Dar vienas dalykas buvo labai pabrėžiamas – kodėl taip mažai pašiepiama bažnyčia? Pasigendama aiškesnės ideologinės pozicijos. O iš kur ji bus? Nepaprasta Tėčio pagarba bažnyčiai ir gilus tikėjimas mums buvo puikiai žinomi, nors viešai ir neafišuojami. Jis nuo pat septynerių ar aštuonerių metų su mama kas rytą eidavo į Liepojos katalikų bažnyčią ir vargonuodavo per mišias. Ankstyvosios mišios... Taip norėdavosi miego, jog degtukais paremdavo akis, kad neužsimerktų.

Kaip "Dalią" vertino pats kompozitorius?

Pastatymas nebuvo toks, kokiu Tėtis būtų buvęs patenkintas, daug kas liko iki galo neįkūnyta. Dabartinis orkestro, choro ir solistų lygis yra nepalyginamas. Nenoriu sakyti, kad ano meto solistai prastesni, bet jie buvo kitokie. Įdomu, kaip žiūrovai įvertins kūrinį dabar. Tuomet opera turėjo pasisekimą, buvo rodoma ne vieną sezoną, vežiojama po Lietuvą... "Dalia" buvo tapusi mūsų muzikinio gyvenimo savastimi.

Vėliau Lietuvos televizija sukūrė filmą. Tėtis jo nebepamatė, tai buvo jau kiti laikai – 1985 m. Filme ieškoma naujų spalvų, atsirado šiokių tokių kupiūrų, nuostabi Dalia – Aušra Gineitytė, tačiau vis tiek dar likę nemažai anų laikų stilistikos, nemažai šaržo... O juk B. Dvarionas rimtų dalykų niekada nešaržavo.

Yra operoje trys davatkėlės – charakteringos, nuostabiai juokingos, bet tai – ne šaržas ar patyčios. Tyzenhauzas ir B. Sruogos dramoje iš tiesų yra pažangi to sudėtingo meto asmenybė. Taip, jis nepakantus, žiaurus, bet jis mato ateitį... Tai vienas sudėtingiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – karaliaus Poniatovskio, pragėrusio ar pramylėjusio karalystę, epocha, skurdas, subyrėjusi valstybė...

Kas pasikeitė dabartiniame pastatyme? Ką nauja į spektaklį įtraukė šios premjeros statytojai?

Labai pasitikiu dirigento Jono Aleksos muzikine intuicija, muzikinės dramaturgijos pojūčiu, talentu, režisieriaus Ginto Žilio erudicija ir intelektu. Nutarėme, kad gal ir verta atsisakyti pašalinių dalykų, geriau pavaizduoti Dalios tragediją, išryškinti charakterius. Grįžome prie B. Sruogos varianto, kur finale Dalia nusišauna pati – jai nebelieka prasmės gyventi...

Pakupiūruota antrojo veiksmo "Lietuvos" ansamblio stilistikos scena, etnografinių linksmybių vaizdavimas. Tačiau kupiūrų nėra daug, tik tos, kurios būtinos norint kondensuoti patį muzikinį veiksmą. Juk kiekviena redakcija, kad ir kokia įdomi bei pateisinama ji būtų, vis dėlto grąžina prie originalo. Tekste pakeisti tik atskiri žodžiai, sovietiniai štampai.

Šis pastatymas – artimesnis istorinei tiesai ir paties kompozitoriaus vizijai.

Tai tarsi B. Dvariono ar pačios Dalios svajonės išsipildymas...

Galbūt... Viename iš laiškų Tėtis rašė: "Svajonių pasaulis – tai atskiras pasaulis. Realus pasaulis ir realus gyvenimas – tai mūsų toks ar kitoks likimas. Kas svajonėse labai gražu – gyvenime gali būti atvirkščiai. Laimė, jei svajonės sutampa su tikrove, – kaip svajojama, taip gyvenime ir įvyksta."

Svajonių pasaulis operoje labai svarbus. Tėčio muzika, išreiškianti svajonių pasaulį – "Žvaigždutė", Dalios arija ir t. t. – visuomet liejosi iš širdies į širdį. Šie kūriniai susiję su svajomis, troškimais, kurių kupinas žmogaus gyvenimas.

Ir Skudutis svajoja, kad vargo Lietuvėlė kada nors būtų nebe vargo... Ir B. Sruoga apie savo dramą rašė: "Toje sukilėlių tragedijoje mūsų laikų žmogui brangiausia: lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijos."

Ašaros byra savaime, nes paliečiamos tos skaudžios stygos, tie liūdni dalykai, kurių gyvenime ir tada tiek daug buvo, ir dabar nemažai dar liko...

Kalbėjosi Eglė Ulienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:16:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba