SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-03 nr. 639

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Vilnius ir kai kurios detalės

Savaitė 
• Vaizdinys laike
• "Strip Man Show – viskas apie vyrus"
• Italų dovanos Europos kino mėgėjams
• Janinos Lapinskaitės kūrybos vakarai "Skalvijos" kino centre

Muzika 
• Margarita Dvarionaitė
Vaivorykštė Filharmonijoje
• Dvariono "Dalia" grįžta į sceną
• Tęsiamas radijo laidų ciklas "Garsai ir blyksniai"
• Jaunųjų pianistų konkursas
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Ar menininkams tenka gintis?
• Lina Jakeliūnaitė
"Kas nors neįprasta" įprastai
• Dovilė Tumpytė
Kur riba tarp menininko ir kuratoriaus
• Ona Gaidamavičiūtė
Dekoratyvios variacijos
• Živilė Ambrasaitė
Žvilgsnis iš septintojo dešimtmečio
1
• Vika Ryžovaitė
Apie virpančią ramybę, siautulingą erotiką ir meno aristokratus
• Dėl Šiuolaikinio meno centro
• PARODOS

Literatūra 
• Septyneri metai Tibete
 Oriento pašaukta1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Aš moku uždirbti pinigus
• Živilė Pipinytė
Būti ar nebūti savu
• Fredis Kriugeris prieš Kristupą Krivicką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Oriento pašaukta

[skaityti komentarus]

iliustracija

Elena Kurklietytė. Lyla. Vilnius, "Alma littera", 2004, 264 p., 2000 egz.

Trauka Rytams gali būti įvairiopa, intelektualinė – taip pat. Bet natūraliausia ji būna tada, kai į tolimą ir rizikingą kelionę pašaukia ne tik protas, bet ir širdis. Tokiu liudytoju mums lengviau patikėti. Apie Indiją rašė pasaulinės literatūros klasikai, mokslininkai, rašė ir teberašo lietuviai. Nūnai populiarūs J. Ivanauskaitės, R. Neimanto, R. Tamošaičio, A. Beinoriaus, G. Beresnevičiaus rašiniai. Kiekvienas skaitytojas gali pasirinkti sau artimesnę mąstymo ir vaizdavimo linkmę bei stilių. Elenos Kurklietytės indiškajame liudijime intelektas ir jausmas harmoningai dera. Jau pirmojoje kartu su vyru, rašytoju Vytautu Bubniu, parašytoje įspūdžių-apmąstymų knygoje "Slaptingoji Prema" akivaizdi autorės erudicija, juntamas fundemantalių induizmo studijų pamatas; knygos pabaigoje pateikiami gana išsamūs indų mitologijos, induizmo religijos paaiškinimai. Bet yra ir dar vienas požymis ar gal liudijimas, kurio neužtiksi šiuose paaiškinimuose. Tai – spontaniškų jausmų pliūpsnis, atsiradęs empiriškai prisilietus prie indiškos buities, empatiškai pajutus geografiškai tolimą, bet dvasiai artimą kraštą. Drąsiai galima teigti, kad E. Kurklietytę rašytoja padarė egzistencinis susitikimas su Indija. Būtent šitame tolimame, egzotiškame, kontrastų, paradoksų kupiname krašte atsivėrė slaptosios jos esybės durys.

E. Kurklietytės kelias turi itin originalų bruožą. Tai – paperkantis nuoširdumas, neperaugantis į sentimentalią išpažintį. Ji sugeba verkti ir tuo pat metu pamatyti save iš šalies, sugeba apibendrinti: "Tai buvo didelio džiaugsmo proveržis. Tikriausiai tokį džiaugsmą pajunta ilgai kalėjęs ir galų gale į laisvę paleistas kalinys. Jeigu jis buvo net ir labai didelis nusidėjėlis, tą minutę myli pasaulį ir visus žmones. O gal pats tikriausias to jausmo palyginimas būtų su atsivėrusiomis slapčiausiomis durimis mano pačios viduje. Ašaros ritosi ir iš mano vidaus, lyg iš pavasario saulės sušildytos žemės, rodėsi, lindo vabalai ir kirmėlės, kažkokie šliaužiantys ir ropojantys padarai. Regėjosi, kad visa, kas buvo paslėpta, užmaskuota, užmūryta, nugalabyta, pamažu atgijo ir išsiveržė… Manyje pajudėjo viskas, kas buvo giliai nusėdę dugnan" (kursyvas – mano).

Taigi, vidinio išsilaisvinimo procesas pajudėjo, sustiprėjo ir išaugo į romaną "Lyla". Prisiminimų knygoje išryškėjęs beletristinis Elenos Kurklietytės talentas čia atsiskleidė dar aukštesniu lygmeniu. Stipriausi romano puslapiai stiliaus meistriškumu galės drąsiai rungtis su pripažintų prozos autorių kūriniais. Apie debiutinio romano vertę bei brandą daug pasako ir tai, kad jį spaudoje pati pirmoji pristatė ir labai palankiai įvertino žinoma mūsų literatūros kritikė, mokslininkė Elena Bukelienė.

"Ašaros ritosi ir iš mano vidaus, lyg iš pavasario saulės sušildytos žemės, rodėsi, lindo vabalai ir kirmėlės, kažkokie šliaužiantys ir ropojantys padarai…" Šiame sakinyje esantis tropinis palyginimas tapo "Lylos" filosofinės konstrukcijos atsparos tašku – būtent kirmis-šliužas sudaro romano meninės filosofijos esmę. E. Kurklietytė įrodė easanti pajėgi sukurti originalią magiškojo romano atmainą – teisingai teigia E. Bukelienė. Kirmis-šliužas romano idėjinėje plastikoje atlieka ir simbolio, ir įvaizdžio, ir detalės funkcijas. Jos organiškai implantuotos pagrindinio romano veikėjo – pasakotojo Ramūno Indros pasaulėjautoje. Autorė vaizduoja gana tipišką "įlūžusios sąmonės" mūsų tautietį, pradėtą tragikomiškoje situacijoje, gimusį su ypatingu rožės formos ženklu ant krūtinės (hemangioma), augusį be tėvo, nuo pat vaikystės jautusį savo nepilnavertiškumą, nesulaukusį darnos ir paties sukurtoje šeimoje. Atsidūręs indiškajame erdvėlaikyje, apsilankęs garsiojo svamio ašrame, jis siekia dvasiškai atsinaujinti, apsivalyti, išsiaiškinti, "kas aš esu". Sanjasas Dajananda, jogas Naga turi daug vargo su šituo "vakarietišku puodu", kol pamažu iškrečia iš jo mąstymo, jausenos visus europietiškus nešvarumus, tą chtoniškąjį šliužų balastą – egoizmą, kategoriškumą, knaisiojimąsi praeityje, kompleksavimą dėl netikros kaltės, dėl irstančių santykių šeimoje, dėl žmonos mirties ar pan.

Tos rytietiškos pamokos pavirstų įkyria didaktika, jei ne stebinanti autorės fantazija, jei ne jos sugebėjimas kurti įspūdingas mitinių kirmių (ji naudojasi gausiu indiškų mitų, lietuviškų sakmių bei pasakų arsenalu) ir žmogaus sielos dugno gaivalų paraleles, pinti turiningas, sodrių vaizdų, metaforų kupinas digresijas apie tikrojo savęs ieškojimą, apie santykį tarp būties ir mąstymo. Intelektualinis romano sluoksnis kai kuriuose skyriuose (ypač paraboliniuose Kirmio "Aš Šeša" intarpuose) virsta svaigiu siurrealistiniu ūku, sukurtu subtilia sąmonės srauto technika. Paskaitykime kokį vieną trumpesnį pasažą iš Ramos Indros savianalizės: "Vėl laiko tarpas, kai nieko nėra. Nesatis. Nebūtis. Prapuolė alkis, kūnas vis labiau lengvėja. Prieš mane – milžiniška akinanti erdvė, lekiu į ją… Ir staiga – pašėlusi baimė, kad galutinai pranyksiu… Baimė bloškia atgal, į tamsą. Kūnas nutirpęs, troškina, siaubingai norisi gerti.

Užsimerkiu – tamsa. Atsimerkiu – tamsa. Kaip sėkla po žeme. Ar įsčiose. Vaikystėje gąsčiojausi tamsos. Tačiau ir troškau, laukdavau. Juodžiausia naktis atgaivindavo pasakų pamėkles, o kartu leido kurti ir naujus svajonių pasaulius. Štai dabar tamsa apvelka mano akis ir atneša gilią ramybę. Tamsos karalystė įeina į mane, pripildo ir aš visas tirpstu juodume. Tamsa įsigeria į kiekvieną ląstelę, į kiekvienantį lėtėjantį judesį. Išorės ir vidaus tamsa persmelkia mane, į tamsą lyg į prarają krenta mano mintys. Net aidas neatliepia. Aš tuštėju taip, kaip juodai nakčiai užėjus tuštėja laukai, miškai, kaip pradingsta visas regimas pasaulis. Jis ilsisi juodoje tuštumoje, ir ši rami tuštuma dabar mano vidujybėje" (234 p.). Čia – į karcerį įmesto Ramos Indros jausenos fragmentas. Tamsa, žemės gelmės, jos gaivalai (dažniausiai ropliai, šliužai) ir bandymas šiame kontekste suvokti žmogaus chtoninę prigimtį, susivienyti su visuotinybe yra svarbi induistinė mintis. Lietuvis Rama Indra skausmingai ieško savo tikrosios tapatybės Indijoje ir, regis, ją suras, tačiau tik nuėjęs ilgą pažeminimų (o iš tikrųjų pagal jogos etiką – nusižeminimo, nuolankumo, savo tuščių troškimų išsižadėjimo) kelią. Lietuviškoji siužeto linija (Ramos prisiminimai apie žmoną, motiną, apie senelę – Vėjų Močią, apie vaikystėje patirtas traumas bei kompleksus) plėtojama intelektualiai – tai įtemptas Ramos Indros savianalizės ir saviieškos procesas. E. Kurklietytė pasijuto galinti iš tiesų apsvaiginti lietuvių skaitytoją rytietiškos mitologijos ir baltiškosios mitinės savimonės deriniu. Tačiau į mitinį-archetipinį nagrinėjamos Rytų ir Vakarų problematikos požemį ji leidžiasi pernelyg nevargindama skaitytojo. Žinodama, kur ir kada užbaigti rimtąjį romano diskursą, tarsi atvangai autorė sukuria viršutinįjį, intriguojančiu detektyvu dvelkiantį, romano sluoksnį. Jame yra autonomiškas siužetas, mintis, žaismė – lyla, bet ji nesuardo bendros romano struktūros. Policininkų, tardytojų Ramai Indrai įkyriai keliamus klausimus (kas jis esąs? iš kur? ar galįs žemėlapyje parodyti tą savo Lietuvą ir apibūdinti jos tapatybę?) autorė subtiliai perkelia į giluminį, archetipinį aukštą. Perkėlimas iš tikrųjų žaismingas, atitinkantis debiutantės sumanymą parodyti, kad Aukščiausioji Jėga (Dievas) žmogų dažnai įmeta į kurioziškas ar paradoksalias situacijas.

Taigi du lygiai romane taikiai koegzistuoja, liudydami autorės gebėjimą valdyti formą. Ji nėra paprasta, o debiutiniam romanui netgi gana sudėtinga, neretą skaitytoją verčianti dar kartą grįžti atgal ir įdėmiau įsigilinti į tamsiuosius kūrinio epizodus. O sugrįžti verta – sugaištą laiką kompensuos gilesnės romano prasmių įžvalgos…

Alfredas Guščius

 

Skaitytojų vertinimai


15527. @ :-) 2009-01-18 16:36
lalala

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
7:16:36 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba