SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-03-26 nr. 607

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Po vėliava
7

Savaitė 
• Vytautė Markeliūnienė
Margas prancūzų muzikos kontūras
2
• Kultūros ministerijos premijos teatralams

Muzika 
• Jurgita Skiotytė
Pavasaris su "Dainų dainele"
23
• Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Dramatiškos istorijos metraštininkas
1
• Ingrida Gerbutavičiūtė
Trūksta ne choreografų, bet atlikėjų
2
• Broniaus Kutavičiaus kūriniai vaikams5
• Vėl kviečia choro muzikos interpretavimo kursai2
• Nauja radijo laida apie lietuvių muziką
• Kviečia "Sugrįžimai 2004"
• Romualdui Vešiotai – 65-eri
• LTV muzikinės laidos1
• KONCERTAI

Dailė 
• Donatas Baušys
Atšiaurioji Islandija, o gal ne?
4
• Dovilė Tumpytė
Tiltų fotografika
• Aušra Trakšelytė
Galerijos dešimtmetis naujoje erdvėje
• Ieva Koncytė
Žibutė kaktoj
• Menas: interpretacijų avantiūros3
• Europos erdvė: naujausios žinios apie genius loci5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Nauji Teatro dienos drabužiai
30
• Tarptautinė teatro diena Jaunimo teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Pabstas ir Louise Brooks
• Vampyrai tarp mūsų5
• Atsinaujinęs "Kinas"2
• Kino šalis – Pjemontas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Pabstas ir Louise Brooks

[skaityti komentarus]

iliustracija
Louise Brooks sutikimas

Balandžio 1–4 d. "Lietuvos" ir "Skalvijos" kino teatruose vyks nebylaus kino festivalis "Tylos garsai". Klasikinius vokiečių, rusų, italų ir ukrainiečių nebyliojo periodo filmus "gyvai" garsins svečias iš Vokietijos Alioscha Zimmermannas, lietuvių muzikantai bei atlikėjai – Artūras Anusauskas, Vytas Labutis, Gediminas Laurinavičius, styginių kvartetas ir Neda, didžėjai. Lietuvos muzikos akademijoje vyks Zimmermanno seminaras, jo dalyviai taip pat galės viešai išbandyti savo jėgas "Skalvijoje".

Pastaraisiais metais tokie festivaliai pasaulyje tapo labai populiarūs. Jie ne tik padeda iš naujo atrasti nebyliojo kino klasiką, bet ir leidžia savaip ją interpretuoti, gal net atsisakyti per ilgus metus suformuotų vertinimų. Šiemet festivalio "ašis" bus savotiškas dviejų garsiausių 3-iojo XX a. dešimtmečio kino srovių – vokiečių ekspresionizmo ir montažinio rusų kino – susitikimas. Sergejaus Eizenšteino "Šarvuotis "Potiomkinas" ir nebaigtas Meksikoje filmuotas filmas "Que viva Mexico!", Vsevolodo Pudovkino "Motina" ir "Čingischano palikuonis" bei Aleksandro Dovženkos "Žemė" kadaise atvėrė pasauliui visiškai nežinomą aukščiausio lygio kinematografiją. Be jų sukurtų montažo ar poetinio kino teorijų neįsivaizduojamas ir šių dienų kinas, ypač videomenas. Vokiečių ekspresionistai sukūrė savitą stilių, paveikusį ne vieną nacionalinę kinematografiją ar kūrėją. Tad W.F. Murnau "Nosferatu" ir Kammerspiel stiliaus pradžią žymėjusio "Paskutinio žmogaus", Roberto Wiene’s "Daktaro Kaligario kabineto", Fritzo Lango "Metropolio" ar W.F. Pabsto "Pandoros skrynios" ("Lulu") atradimai taip pat išlieka aktualūs ir šių dienų kino kūrėjams bei sinefilams. Kai kuriems iš jų "Tylos garsų" pristatomi filmai, ko gero, bus apskritai pirmasis susitikimas su, pasak istorikų, pačiu reikšmingiausiu kino istorijos laikotarpiu. Apie kiekvieną "Tylos garsų" rodomą filmą parašyta labai daug, tačiau "kino archeologija" plečia savo tyrinėjimų teritorijas. Praėjusį rudenį "7md" puslapiuose į filmą "Pandoros skrynia" ("Lulu") jau buvo pažvelgta iš grynai feministinių pozicijų. Šįkart tiesiog prisiminkime vieną datą: 1928-ųjų spalio 14 d.

Tą dieną stotis buvo prisigrūdusi spaudos atstovų, skambėjo net fanfaros jaunos amerikiečių aktorės, atvykusios įkūnyti Lulu prestižiškiausio vokiečių režisieriaus Georgo Wilhelmo Pabsto filme, garbei. Prieš tai režisierius kelis mėnesius kaip apsėstas ieškojo studijoje, baruose, gatvėse tos, kuri galėtų būti Lulu, t.y. moteris tikrąja to žodžio prasme, moteris ir savo perversiškumu, ir savo nekaltumu, būtybė už gėrio ir blogio ribų. Jis jau beveik buvo pasirinkęs Marlene Dietrich, bet ši jam pasirodė šiek tiek per sena ir šiek tiek per aiški, tačiau pamatė Louise Brooks, vaidinančią Howardo Hawkso filme "Mergina kiekviename uoste". Jis iškart pastebėjo ją turint tą vaikišką ydingą naivumą, kuriuo dvelks nuodingas jo filmo žavesys.

Apie ką svajojo Louise Brooks Berlyno minios viduryje? Ji pabėgo iš Holivudo taip pat, kaip kadaise penkiolikmetė pabėgo iš gimtojo Kanzaso, kaip kad visą savo gyvenimą bėgo nuo šlovės, laimės ar meilės. Vieninteliai jos dienpinigiai buvo Schopenhauerio lektūros ir jos jaunystė. Ją mergina praleido audringai. Pabstas vieną dieną jai pasakė, kad ji yra gimusi būti prostitute, ši atrėžė, kad jis galbūt ir teisus, tačiau ji yra varginga prostitutė, nes niekad nieko neturėjo: nei ypatingo viešbučio, nei pinigų, nei dailių mažmožių. Ją traukė degradacija, nuopolis, nuosmukis. Tai ir buvo gerai: "Lulu" yra nuosmukio istorija, visai kaip kitas šedevras, kuri ji sukūrė kartu su Pabstu, – "Puolusios merginos dienoraštis".

Tą 1928-ųjų spalio 14-ąją Berlyno stotyje Pabstas stebėjo Louise Brooks. Prieš dvejus metus, bendradarbiaudamas su garsiausiais psichoanalizės specialistais, jis sukūrė "Sielos misterijas", taigi šį tą išmanė apie pasąmonę, ir jam nereikėjo daug laiko, kad suvoktų tą keistą ryšį, kuris egzistavo tarp jo ir Louise dar prieš jiems pirmąkart susitinkant. Susižavėjimas buvo abipusis, ir režisierius jį perkėlė į "Lulu". Dailininkas ekspresionistas Oskaras Kokoschka sakydavo: "Žudikas – moterų viltis". Steriliajai Brooksie, šopenhaueriškai Brooksie tai buvo geidulingame Džeko Skerdiko žvilgsnyje. Meilės aktas yra mirties aktas. Visa kita – tik melas, hipokrizė, iliuzija ir niekai. Komentuodama paskutiniuosius filmo kadrus, Louise yra sakiusi: "Tai Kūčios, ir ji stovi ant tilto, norėdama gauti dovaną, apie kurią svajojo nuo pat vaikystės: mirti nuo seksualinio maniako rankos".

Pabstas įdėmiai žiūrėjo į Louise Brooks tą 1928-ųjų spalio 14-ąją Berlyno geležinkelio stotyje. Buvo žinoma, kad jis turi geriausią pasaulyje obsceniškų fotografijų kolekciją. Dabar jis jau žinojo, kad Louise – mažytis nuodingas vabzdys – netrukus atsidurs šioje kolekcijoje. Gal jis mąstė ir apie tai, kad kada nors tolimoje ateityje, kai kinas jau nebebus kinas, jį prisimins tik todėl, kad jis pagavo į savo tinklus šitą paskutinę Lilit reinkarnaciją. Jis klausė savęs, ar turės jėgų eiti iki pat blogio esmės, išlikdamas vertas savo partnerės. Galų gale visai nesvarbu, ar jie miegos kartu, ar ne, ar filmas bus pralaimėjimas, ar triumfas, ar jį priskirs Pabstui, ar Brooks. Nesvarbu, ar jis bendradarbiavo su naciais, ar ji užsiiminėjo prostitucija Niujorke. Tai kaina, užmokėta už šitą apoteozę. Mėgstama Broksie frazė buvo: "Ar negalėtumėt būti toks malonus ir parodyti man kelią į pragarą?" 1928-ųjų spalio 14-ąją Berlyno geležinkelio stotyje pamačiusi Pabstą ji suprato, kad surado savo Charoną.

Pagal "Cahiers du cinéma" išspausdintą Roland’o Jaccard’o tekstą parengė Živilė Pipinytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
7:15:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba