Tarp žinojimo ir afekto

Anne Karin Mikohano, Stefanas Lano, Vladimiras Prudnikovas ir Lietuvos kamerinis orkestras M. Raškovskio nuotr.

Paskutinę kovo dieną Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas mums jau neblogai pažįstamo šveicaro Stefano Lano, Vilniaus filharmonijoje atliko dviejų XX a. klasikų, "rytiečių" kūrinių – Bélos Bartóko Divertismentą styginių orkestrui ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfoniją Nr. 14 sopranui, bosui ir kameriniam orkestrui, op. 135. Šį kūrinį atliko ir solistė iš Švedijos Anne Karin Mikohano (sopranas) bei Vladimiras Prudnikovas (bosas).

Prieš koncertą perskaičiau, kad už B. Bartóko ir D. Šostakovičiaus kūrinių atlikimą Stefanas Lano pelnė puikius kritikų vertinimus daugelyje pasaulio šalių. Tad iš šios programos tikėjausi ypatingų interpretacinių įžvalgų ir to, ko, manyčiau, pirmiausia tikisi eidamas į koncertą – tam tikros emocinės pilnatvės, kurią sužadina muzika. Pasirinkti kūriniai galėjo suteikti tam progų.

B. Bartóko Divertismentas styginiams, sukurtas 1939 m., kupinas folklorinio gaivalo, "barbariškos" (neoklasikinės) motorikos ir energijos (ypač kūrinio finale), yra iš tų XX a. muzikos kūrinių, kurie atliekami kaip programos "perliukai". Žinoma, kad kūrinys suskambėtų, reikia jį ir pateikti aistringai. O atlikimo aistros tą vakarą pasigedau.

Formos pajautos požiūriu, techniniais atlikimo parametrais interpretacija buvo "teisinga" ir profesionali, detalės ganėtinai nušlifuotos. Žavūs buvo kameriniai, soliniai orkestro muzikantų epizodai. Visuma padėjo tinkamai susipažinti su kūrinio savybėmis, galėjai suprasti, identifikuoti muzikos stilių, bet negalėčiau pasakyti, kad klausydamasi šio Divertismento atlikimo patyriau stiprių meninių įspūdžių. Jie "užstrigo" pažinimo stadijoje, o afektyvusis slenkstis nebuvo peržengtas.

Antrasis programos kūrinys, D. Šostakovičiaus Simfonija Nr. 14 – taip pat iš tų paveikiųjų kūrinių, tačiau jame užkoduotas poveikis visai kitoks nei Bartóko opuso. Žymiojo vengro muzika yra "objektyvi", o D. Šostkavičiaus kūrybai būdinga itin subjektyvi raiška. Jo Keturioliktoji simfonija iš esmės yra dainų ciklas pagal F. Garcia Lorcos, G. Apollinaire’o, R.M. Rilke’s ir V. Kiuchelbekerio eiles apie mirtį, savotiškas M. Musorgskio "Mirties dainų ir šokių" tęsinys. Čia būtų galima griebtis biografinių ir istorinių išvedžiojimų: kūrinys sukurtas "niūriais" 1969-aisiais, praėjus tik metams po sovietinių tankų "promenados" Čekijoje; nuolat jausdamasis svetimkūniu masinių dainų ir P. Čakovskio garbinimo užtvindytoje muzikinėje gimtosios Rusijos erdvėje, pesimistas D. Šostakovičius galbūt juto artėjančios mirties alsavimą (kompozitorius mirė 1975 m.). Šiaip ar taip, jo paskutinioji, Keturioliktoji, simfonija persmelkta didelio būties tragizmo ir mirties neišvengiamybės suvokimo. Labai svarbūs čia gilūs ir sukrečiantys tekstai. Kadangi dainuojama buvo rusiškai, kol kas dar gan gerai suprantama kalba, be to, tekstas buvo išspausdintas ir programėlėje, nebuvo sunku pajusti ir paties kūrinio, ir atlikimo kokybę. Beje, Keturioliktoji simfonija yra ganėtinai "kinematografiškas" (arba teatrališkas) kūrinys – tuo požiūriu, kad muzika tiesiog genialiai įgarsina tekstą, o skirtingi epizodai, kurių nuotaika dažnai nužymima keliais taikliais ir lakoniškais muzikiniais štrichais, gretinami netikėtai, montažiškai.

Rusų kompozitorių muzika, be abejo, labai artima Vladimirui Prudnikovui (galima prisiminti jo puikųjį Borisą M. Musorgskio operoje "Borisas Godunovas"). Klausydamasis šio atlikėjo, dabar dažnai vadinamo dainininku-ministru, galėjai išgirsti ir ekspresyvų D. Šostakovičiaus muzikos tragizmą, ir tekstų "mėsą". Tokio tiesioginio kiekvieno žodžio supratimo kaip tik pritrūko švedų solistei Anne Karin Mikohano, turinčiai puikų balsą. Ji rusiškai dainuoja, matyt, lygiai taip pat, kaip mūsų solistai dainuoja, pvz., prancūziškai. Tai fonetiškai išmoktas tekstas – nors jo reikšmę žinai, bet autentiško santykio su dainuojama kalba, kiekvieno žodžio supratimo ir išjautimo, kaip kad interpretuojant V. Prudnikovui, nėra. Todėl muzikinis teksto atlikimas tampa svarbesnis už raiškų žodžio pateikimą. Jei tokio atlikimo klausosi tas, kuris pats supranta kalbą, įspūdis – gana skurdus.

Tempo, visumos dinamikos požiūriu kūrinio forma šiek tiek išskydo į atskirus epizodus. Lėtos dalys buvo pernelyg ištemptos, muzikinę eigą pertraukiančių pauzių nepavadinčiau "skambančiomis". Išgirsti šį kūrinį irgi buvo įdomu pažintine prasme, nors Lietuvoje jis atliekamas toli gražu ne pirmą kartą jį yra griežęs ir Lietuvos kamerinis orkestras, ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras). Tačiau mintyse galėjai išsidėlioti labiau intriguojančią opuso visumą, nei ji nuskambėjo tą vakarą.