SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-04-08 nr. 656

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ignotas Tonkūnas
"Tarelkino mirtis", arba Mimikrija Maskvoje
9
• Gerbiami skaitytojai,3

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Pirmosios "Sugrįžimų" kregždės
• Beata Leščinska
Tarp žinojimo ir afekto
1
• Arūnas Pranciškus Peškaitis
Paprasti stebuklai prisikėlimo šviesoje
5
• Išėjo Kazys Skaisgirys... (1927 02 28 – 2005 03 29)
• "Sugrįžimai" Kristoforo orkestro koncerte
• Muzikos pavasaris Klaipėdoje
• Inesa Linaburgytė debiutuoja nauju amplua1
• Čiurlionio ir Griego muzikos festivalis
• KONCERTAI

Dailė 
• Ieva Pleikienė
Emocinis užtaisas – užmirštos klišės
 Kristina Stančienė
Kiek pakylėtas nuobodulys
2
• Goda Giedraitytė
Jaunieji meno bastūnai
• Viktorija Zagurskytė, Nijolė Nevčesauskienė
Žvilgsnis pro langą
1
• Rūtos Katiliūtės tapyba Esene1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
"Do You Wanna Dance" – šokiai po pirties
1
• Legendinė "Ana Karenina" Rusų dramos teatre1
• "Pinokis"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apsėsti spalvų
• Tarp žemės ir dangaus1
• Vytauto Žalakevičiaus jubiliejui
• Dar tik šešiasdešimt
• Apsimoka būti geram1
• Lietuviški filmai Vysbadene1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kiek pakylėtas nuobodulys

Eimanto Ludavičiaus darbų paroda

Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eimantas Ludavičius. "Banda". 2004 m.

Eimanto Ludavičiaus paroda galerijoje "Kairė–dešinė" – kamerinė, nedidelė; joje eksponuojami trys skirtingos technikos darbai. Du erdviniai kūriniai eksponuojami ne ant sienų plokštumos, o pakabinti taip, kad būtų peršviečiami, nes to reikalauja anksčiau jau ne kartą menininko naudotas piešinių ant organinio stiklo paviršiaus metodas. Mėlyna piešinio grafika stikle – tai šilkografiniai piešinio atspaudai. Pirmasis darbas yra abstraktus ("Halė", 2004). Dvigubas, tačiau skaidrus stiklo paviršius čia sudaro skirtingų besikartojančių dėmių ir štrichų mirgėjimo, žaismo įspūdį. Antrajame tarsi sukarpytoje ir vėl savotiškai sujungtoje kino juostoje viena kitą keičia mėlynos žingsniuojančių elnių figūros ("Banda", 2004). Šis E. Ludavičiaus ikonografijos motyvas, regis, taip pat nenaujas – autorius jau yra demonstravęs tokių kūrinių.

Užtat septynių piešinių ciklas "Medžiai" (2004) smarkiai skiriasi nuo anksčiau apibūdintų darbų. Estampai ant organinio stiklo – išbaigti, tvarkingi, "parodiniai", o ir jų atlikimo būdas kvepia "kilnesniu", įdomesniu technologiniu procesu. Tuo tarpu laisvokas, eskiziškas ir nepretenzingas piešinių ciklas, kur autorius, be rusvo kartono paviršiaus, pasitelkia tik paprastą plunksną ir tušą, atrodo trivialus, perdėm įprastas. Medžių piešiniai – tarsi menininko užrašų knygelės fragmentai. Nelyginu jų su dienoraščiu ar kokia panašia literatūros forma, nes piešiniuose matyti ne tiek gilus susikaupimas, kiek greiti įgudusia ranka užfiksuoti vaizdai. Atrodo, jie nebuvo kurti specialiai parodai ar kokiam kitam viešam demonstravimui – tą liudija nerūpestingai užtiškusios rašalo dėmės, ta pačia plunksna lyg kokiame juodraštyje kažkur brūkštelėtas telefono numeris. Tačiau spontaniškumas, iš anksto nenumatyta eskizo paskirtis leidžia pasižvalgyti po menininko kūrybos "paraštes", manieros, išraiškos, motyvų ištakas.

E. Ludavičiaus piešinių ciklas "Medžiai" kiek primena prieš keletą metų vykusią A. Jacovskytės piešinių ir senų fotografijų iš pačios menininkės albumų parodą – žaismingus eskizus su "nenušlifuotais" tekstais, pastabomis. Žinoma, E. Ludvaičius parodo mums kur kas mažiau savęs, atskleisdamas ne tiek savo asmenybės, kiek specifinius menininko ypatumus.

Taigi, septyni E. Ludavičiaus piešiniai yra eskiziški ir laisvi, o kartu – santūrūs. Truputį varijuojant aplinkos ar fono vaizdą vaizduojamas vis tas pats motyvas. Lakoniški jie ir dėl to, kad autorius naudoja nedaug dailės kalbos elementų. Tai grafikos meno pavyzdžiai – linijos, taško, horizontaliai užbrūkšniuotų ir vos kontūru pažymėtų formų žaismas. Piešinio linijos nepasižymi didele įvairove, o formos – išskirtine ekspresija. Tai veikiau ramus, užtikrintas ir nevaržomas vaizdo, įspūdžio fiksavimas neapkraunant jo nereikalingomis detalėmis, nekomplikuojant objektų gausa.

Tradiciški ir paprasti "Medžių" ciklo darbai yra nors ir lakoniški, bet gana įvairūs – nuo eskiziško urbanistinio peizažo iki piešinių, kur visas dėmesys skirtas svarbiausiam motyvui. Tokiuose eskizuose medis yra vienišas; kompozicinę darbo visumą papildo tik kelios abstrakčios aplinkos detalės. Vertikalus medžio siluetas čia asketiškai ir monumentaliai iškyla virš žemės ar horizonto linijos, miesto stogų siluetų. Kitur medis natūraliai įaugęs į rutinišką miesto peizažą – jo šakos, kamienas boluoja namų fone. Viename piešinyje matyti pro šalį skubančio vaiko figūrėlė, fone – metalinio stulpo siluetas. Daug šviesių, neužpieštų plotų, taupus objektų žymėjimas (pasitelkiant tik liniją) sukuria skaidrumo, lengvumo įspūdį, transformuojantį esmines šių piešinių savybes. Taigi, nors E. Ludavičiaus piešiniai susiję su A. Narušytės gražiai apibrėžta specifine pasaulio traktuote – "nuobodulio estetika", juose juntama lyriškumo, poetiškumo gaidelė pakylėja banalybę jei ne į filosofinių apmąstymų aukštumas, tai bent jau į ne tokią kasdienišką, ne visai "tikrovišką" sferą.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:14:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba