SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-09 nr. 674

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Visuma yra daugiau nei tik jos dalių suma
7

Savaitė 
• Japonai ir lietuviai viename spektaklyje1

Muzika 
• Sugrįžtanti kūryba
• Loreta Venclauskas
Egzodo kontekstai
• Edmundas Gedgaudas
Pianistas Vytautas Bacevičius
• "Baltijos gintarėliai" dainuos trijose Baltijos šalyse
• Operos teatro orkestras koncertavo Šveicarijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Redas Diržys
Ar atiduosime Vilnių Baltarusijai?
11
• Živilė Ambrasaitė
Koncepcija tuščiai erdvei
• PARODOS1

Literatūra 
• Įžeidimas15
• VAKARAI

Teatras 
• Festivalyje "Sirenos" – aštrus socialinis teatras
• Seminaras scenos menų vadybininkams
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Kino vasara Lokarne
• Taisyklės sprogstančių vidurių poetams1
• Žmonija palauks1
• Prasideda kino naktų sezonas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Šaukštelis taikos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Šaukštelis taikos

Šių dienų kryžiaus žygiai

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Žydų batalionai Palestinoje". 1918 m. Plakatas

Filme "Dangaus karalystė" Ridley Scottas parodė Vakarų ir Rytų susidūrimą kryžiaus žygių laikais. Naujos Izraelio ir Palestinos autorių knygos įrodo, kad tie laikai trunka iki šiol. Apie tai, kaip jie galėtų baigtis, savaitraščio "Polityka" puslapiuose svarsto garsus lenkų eseistas Adamas Krzemińskis. Jo straipsnį spausdiname sutrumpintą.

Filmo "Dangaus karalystė" recenzentė arabė Amina Elbendary primena, kad kryžiaus žygiai meta priešiškumo tarp Rytų ir Vakarų šešėlį iki pat dabartinio arabų ir žydų konflikto bei antiteroristinio George’o Busho karo. Ji lygina Ridley Scotto filmą su arabų šalyse kultiniu Yussefo Chahine’o filmu "Saladinas", kuris buvo sukurtas Egipte 1963 metais. Tai buvo Nassero apoteozė ir naujojo arabų nacionalizmo pagrindas. Kritikė suvokia "Dangaus karalystę" kaip civilizacijų susidūrimo kino viziją ir meninę reakciją į Rugsėjo 11-ąją.

Elbendary mano, kad dekonstruodamas didvyriškų kryžiaus žygių mitą Scottas vis dėlto nenori jo visiškai prarasti. Iš filmo neaišku, kas yra grobikas, o kas – auka. Saladinas rodomas kaip gabus karvedys, jis toks pat menkai religingas kaip ir jo priešininkas, tačiau būtent Saladinui filme pristigo gilesnės humanistinės ištarmės. Atvykėlis iš Vakarų moko tamsiaodžius Palestinos valstiečius, kaip iškasti šulinį. "Al Ahram" recenzentė tvirtina, kad tai izraeliečių mito apie kolonistus, dykumą paverčiančius žydinčiais sodais, tęsinys.

Istorinių analogijų griebiasi ir amerikiečių publicistas Benjaminas Schwarzas, kuris lygina Izraelį su Jeruzalės karalyste ir svarsto, ar jis gyvuos taip pat tik šimtą metų: "Istorija įrodo, kad daugybės problemų nepavyks išspręsti. Šio fakto amerikiečiai paprasčiausiai nesugeba suvokti. Jau šimtą metų trunkantis palestiniečių ir sionistų konfliktas – tai dviejų tautų istorija. Kiekviena jų pateikia vienodai racionalius teisės į šį žemės kampelį patvirtinimus. Beveik kiekvienas tos istorijos aspektas verčia daryti išvadą, kad reikalavimai kenkia abiem tautoms, regionui, o gal ir visam pasauliui, jie nenumato jokio kompromiso."

Pabėgėlių nelaimė

Populiarus šiuolaikinis Izraelio rašytojas Amosas Ozas 2003-aisiais, paskutinei intifadai pasiekus aukščiausią tašką, tvirtino, kad istorinis kompromisas yra būtinas. Jis pasiūlė šaukštelių kampaniją. Jis rašė, kad užsidegus namui kiekvienas privalo net arbatos šaukšteliu gesinti ugnį, o Artimųjų Rytų konflikte blokuoti "amžiną spaudimo, žmogžudysčių ir abipusio keršto ratą". Izraeliečiai privalo pradėti trauktis iš 1967 m. užimtų teritorijų ir susitaikyti su Palestinos valstybės atsiradimu: "Kariniu ir moraliniu požiūriu Izraeliui bus lengviau pasipriešinti priešiškai valstybei, nei kovoti su ginkluotų gaujų grupe". Be to, Izraelis privalo pripažinti, kad prisidėjo prie Izraelio ir Palestinos tragedijos. Ozas rašė: "Palestinos pabėgėlių nelaimė yra viena prievartos, neapykantos ir teroro priežasčių". Tačiau konflikto sprendimas reikalauja susitarti ne tik su palestiniečių vadovybe, bet ir su Arabų lyga, kuri galėtų sudrausminti Palestinos ekstremistus.

Šis planas, kurį iš dalies įgyvendina Arielio Sharono vyriausybė, yra lūžis politinėje sionizmo filosofijoje. Didysis Europos žydų visuomeninis ir filosofinis judėjimas sionizmas prasidėjo prieš šimtą metų kaip reakcija į Europos valstybių organizuotą antisemitizmą – nuo Rusijos pogromų iki Dreyfuso proceso Prancūzijoje.

Sionistinis judėjimas iš pradžių paskatino žydų emigraciją į Palestiną, o po Antrojo pasaulinio karo – Izraelio valstybės įkūrimą, kurį arabų pasaulis laiko dar vienu (po kryžių žygių ir XVIII–XIX a. kolonizacijos) Vakarų agresijos aktu. Keturiuose karuose 1948, 1956, 1967 ir 1973 m. Izraelis įrodė savo karinę persvarą prieš arabų šalis. 1979 m. tarp Izraelio ir Egipto pasirašyta taika tik iš dalies stabilizavo situaciją, o abu jos propaguotojai – prezidentas Sadatas ir premjeras Rabinas – tapo savų ekstremistų pasikėsinimo aukomis. Neišspręstas Palestinos klausimas sukėlė nesibaigiančias teroristines atakas ir izraeliečių atsako akcijas.

Permanentinė apsuptis paveikė ir Izraelio valstybės pobūdį. Sionistų svajonėse ji turėjo būti pačių pažangiausių visuomeninių sprendimų pavyzdys ir šviečiamojo valstybės meno šedevras. Knygoje "Pasakojimai apie meilę ir prietemą" ("A Tale of Love and Darkness", 2003) Amosas Ozas savo šeimos pavyzdžiu aprašo sionistų viltis ir nusivylimus. Prieš karą jie išvažiavo į Palestiną, kūrė naują valstybę ir naująją hebrajų kalbą, dalyvavo karuose, bet šiandien ne tik didžiuojasi savo laimėjimais, bet ir abejoja bei jaučia neteisybės, kurią padarė kitiems – palestiniečiams – naštą. Jau Palestinoje gimusio Ozo knyga – puiki neurotiškos šeimos ir rašytojo motinos, gražios moters iš Rovno, psichograma. Ji nusižudė būdama trisdešimt aštuonerių, negalėdama susitaikyti su nesupratimu, meilės stoka, sunkiu gyvenimu Izraelyje ir kasdieniu priešiškumu visiškai svetimame jai pasaulyje.

Socialistiniai kibucai

Efektinga Ozo knygos iliustracija yra Berlyno "Gropius-Bau" surengta paroda "Naujieji hebrajai", pristatanti Izraelį kaip idėjinį ir estetinį projektą. Joje galima pamatyti Kumrano ritinius, fundamentalius sionizmo tekstus ir kultinius vaizdus, pavyzdžiui, Matejkos mokinio Szmulio Hirszenbergo "Amžinąjį žydą", pogromų fotografijas, imigracijos į Palestiną dokumentus, valstybinę hagiografiją ir kritinių ginčų su izraelietiška tapatybe liudijimus.

Parodoje apsilankę lenkai suras čia daug panašumų su mūsų valstybės tarpukario ir pokario metų estetika: toks pat herojiškų plakatų stilius, kariuomenės heroizavimas, homoerotinis sportiškų kūnų, nufotografuotų pagal geriausius Leni Riefenstahl pavyzdžius, tvirtumas. Jie kiekvienoje šalyje tapo valstybinės estetikos dalimi: karo dievą Marsą primenantys veidai, galingi pjovėjai ir besišypsančios kareivės. Panašumų yra ir daugiau, ne tik Matejkos stilius. Stiklinių namų – idealių kvartalų ir socialistinių kibucų –maketai primena komunizmo ideologų svajones.

Toks palyginimas nėra "pritemptas". Lenkų ir izraeliečių panašumų daug. Tais pačiais metais, kai lenkų nacionalizmo kūrėjas Romanas Dmowskis skelbė savo "Šiuolaikinio lenko mintis", sionizmo ir programinės "Žydų valstybės" (1895) kūrėjas Theodoras Herzlis išleido romaną "Sena nauja šalis" ("Altneuland"). Tai buvo žydų valstybės, kuri turėjo atsirasti Palestinoje jau 3-iajame dešimtmetyje, vizija.

Herzlis svajojo apie Naująją Jeruzalę (Naująjį Sioną) – šiuolaikinį metropolį su plačiais bulvarais, kur žydai ir arabai kartu kurtų naują visuomenę, įgyvendindami kapitalizmo žmogišku veidu technokratinį tobulumą ir socialistinę teisingos visuomenės utopiją. Jo žydų valstybė turėjo būti pasaulietinė, o atstatytoje Saliamono šventykloje turėjo būti garbinami naujosios visuomenės laimėjimai.

Herzlio vizijoje Jafa atrodo tarsi Europos lopinėlis. Tai erdviausias Levanto uostas, pažangos ir gausybės simbolis. Negyvąją jūrą supa fabrikų kaminai ir vamzdžiai. Žydai didžiuojasi savo laimėjimais ir yra laimingi. O arabai? Romano herojus Rašidas Bėjus mano, kad "tai buvo didžiulė malonė, nes žemės savininkai savo sklypus pardavė už labai didelę kainą. O tie, kurie nieko neturėjo, nieko ir neprarado. Tačiau galėjo ir kažką gauti. Juk nebuvo nieko blogesnio už XIX a. arabų kaimą. Naująja visuomene pasinaudojo visi, net ir tie, kurie nenorėjo."

Herzlis dar buvo nekaltas savo naivumu. Tačiau XXI a. jau nebegalima apsigauti tokia pažangos vizija. Amosas Ozas tai puikiai supranta. Jis mato, kad Izraelis žemina arabų savimonę. Tačiau taip buvo ne visada. Parodoje Berlyne galima pamatyti menkai žinomo sionizmo istorijos epizodo pėdsakus. Pasirodo, iki 3-iojo dešimtmečio pabaigos žydų imigrantai Palestinoje žavėjosi arabais, o Rytus laikė tiesiog vaistais nuo europietiškos žydų tautos ligos. Net į beveik dirbtinai kuriamą naująją hebrajų kalbą buvo mielai įterpiami arabiški posakiai. Apdainuojant semitų bendruomenę nenorėta pastebėti, kad arabai vis dažniau laiko kolonistus įsibrovėliais. 1929 m. kilo pogromai, kuriuose žuvo 130 žydų. Tada pradėta kalbėti, kad žydų gyvenvietės Palestinoje yra Europos forpostai Artimuosiuose Rytuose.

Europa taip pat atsisakinėjo savo žydų kaip svetimų religiniu ir rasiniu požiūriais. Vidurio Europoje tada buvo rėkiama: "Žydus į Madagaskarą" arba "Kraustykitės į Palestiną". Antrojo pasaulinio karo metais hitlerininkų suplanuotos ir iš esmės įvykdytos masinės Europos žydų žudynės paskatino pokario metais emigruoti šimtus tūkstančių tų, kurie išgyveno Holokaustą. Jie 1948 m., pritarus SNO, įkūrė Izraelį. Tačiau arabų valstybės tai palaikė agresija ir atakavo žydų gyvenvietes. Prasidėjo karas, kurį arabų valstybės pralaimėjo. Izraelis apsigynė ir taip gavo į rankas herojišką valstybės atsiradimo mitą.

Tačiau Palestinos arabams parsidėjo nakba – katastrofa, pabėgimas, dešimtmečiai, praleisti pabėgėlių stovyklose Jordanijoje, Sirijoje, Libane, kasdienė neviltis ir laukimas dar vieno karo, kuris, kaip žadėjo vadai, "išmes žydus į jūrą".

Žemė valdo žmogų

Amoso Ozo "Pasakojimą apie meilę ir prietemą" reikėtų skaityti kartu su, ko gero, geriausiu kūriniu apie palestiniečių likimą – Libano rašytojo Eliaso Khoury romanu "Saulės vartai" ("Bab as sams"). Kritikai kartais Khoury lygina su Marquezu – tada lengviau suprasti Izraelio ir Palestinos Gordijaus mazgą.

"Saulės vartai" – tai vieno fedaino, Palestinos kovotojo, gyvenimo istorija. 1995 metais Junusas be sąmonės guli Šatilos stovyklos Beiruto pakraštyje ligoninėje. Po galvos traumos gydytojai jam težada kelias gyvenimo dienas. Tačiau pasakotojas Chalilas – paskubomis Kinijoje amato apmokytas felčeris – nepasiduoda ir tris mėnesius kovoja už Junuso gyvenimą, slaugo ligonį ir nuolat su juo kalbasi. Junusas nesutinka būti palaidotas stovyklos kapinėse, jis nori į Saulės vartus – grotą Izraelio užimtose žemėse. Tame grote jis slapstėsi būdamas partizanas. Iš jų pokalbių ir susideda pasakojimas apie išvijimą, pavydą, kruvinas partizanų akcijas, karus ir Izraelio atsaką. Pasakojimas apie palestiniečių žudynes, kurias vykdė Jordanijos armija 1970 m. ir krikščioniška milicija Libane 1982-aisiais.

Kaip ir Ozo knyga, "Saulės vartai" nėra herojiška giesmė. Khoury rašo: "Tikroji tema yra ne Palestina. Žinoma, ji taip pat, bet ne tik. Juk šalis nekeičia savo vietos. Ji paprasčiausiai egzistuoja toliau. Nesvarbu, kas ją dabar valdo, nes valdyti žemės lopinėlį yra gryna iliuzija. Žmogus negali valdyti žemės, nes galų gale ir pats bus joje palaidotas. Tai žemė valdo mus, mus visus."

Khoury, kuris viešai smerkė savižudžius palestiniečių teroristus, savo romane laužo stereotipus: akušerė Um Hasan iš Šatilos stovyklos bėga į savo namus, iš kurių buvo išvaryta 1948 m., bet ten sužino, kad žydė, kuriai tie namai paskirti, taip pat yra pabėgėlė – iš Beiruto. Viename interviu rašytojas sakė, kad "ir palestiniečių, ir izraeliečių skausmas turi būti veidrodinis kitos pusės skausmo atspindys".

Romane daug netikėtų epizodų, siužeto posūkių ir arabų pasauliui neįprastų komentarų. Pavyzdžiui, vienas fedainas Džamalas sužino, kad jo motina buvo Vokietijos žydė, kuri iš meilės jo tėvui perėjo į islamo tikėjimą. Pradėjęs abejoti savo neapykanta, jis aplanko Tel Avive dėdę, Izraelio armijos atsargos pulkininką, ir iš jo išgirsta: "Ko sėdite tose savo stovyklose tarsi žydai getuose? Išsiskirstykite, tapkite siriečiais, libaniečiais, jordaniečiais, egiptiečiais, tada ir baigsis tas kruvinas konfliktas". Džamalas atsako: "Bet juk jūs, pulkininke, esate europietis iš Vokietijos. Kodėl jūs neištirpote Europoje? Mes integruosimės su arabų šalimis, jūs – su Europa, o šią šalį išlaisvinsime nuo savęs. Ji taps turistų ir įvairiausio plauko religinių fanatikų prieglobsčiu. Ką apie tai manote?"

Džamalas suranda ramybę tik Izraelio kalėjime. Čia vėl akivaizdus pasidalijimas į kariaujančias puses. Ten – priešas, čia – draugas. Tačiau ar gyvenimo Artimuosiuose Rytuose prasmė glūdi kalėjime, – klausia pasakotojas.

Khoury romanas išleistas ir Izraelyje. Vandens lašas šaukštelyje, kurio reikia Amosui Ozui.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
7:14:11 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba