SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-17 nr. 700

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Kreipiniai erdvėje
2

Savaitė 
• Neperspektyvaus leidinio gimtadienis16
• Garsūs pianistai Kongresų rūmuose

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Nuolat atsinaujinantys
• Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė
Svečiai iš Šveicarijos
1
• Nepriklausomybės atkūrimo šventės proga
• KONCERTAI

Dailė 
• Aušra Trakšelytė
Menas greitkelyje
8
• Austėja Čepauskaitė
Parodoje, vardu Paradigma
1
• Renata Dubinskaitė
"BMW" tarp kitų bienalių ir trienalių
5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Išrinkti "Auksinių scenos kryžių" nominantų trejetukai
• Rasa Vasinauskaitė
Šachas teatrui ir matas inteligentų šutvei
5
• A|CH teatro "zmones:)"3
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Į pagalbą kino gerbėjams6
 Živilė Pipinytė
Šviesaus liūdesio miražai
9
• Rytoj turi būti geriau
• Vokiečių trumpų filmų programa "Trumpai ir gerai II"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Žanro klausimas13

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Šviesaus liūdesio miražai

Apie Kristijono Vildžiūno filmą "Aš esi tu"

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Būkime atviri – pati vaisingiausia lietuvių kine yra autorinio kino tradicija. Ji atėjo 7-ajame dešimtmetyje kartu su Maskvos kinematografijos instituto auklėtiniais – naujų kinematografinių idėjų kupinu Raimondu Vabalu, dar politinėn konjunktūron nepasinėrusiu Vytautu Žalakevičiumi, originalaus talento Almantu Grikevičiumi. Ne vieną dešimtmetį bene ištikimiausiai autoriniam kinui tarnavo Algimantas Puipa. Pastaraisiais metais autorinio kino koncepciją transformavo Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Arūnas Matelis. Todėl neatsitiktinai jų filmai rodomi tarptautiniuose festivaliuose, patinka tai lietuvių žiūrovams ar ne. Nacionalinis kinas neatsiranda tuščioje vietoje, – kai yra tradicija, galima prieš ją maištauti, laužyti kanonus, kurti savus. Tačiau atskaitos taškas išlieka. Kai pasiremiama svetima tradicija (arba jos nebuvimu), atsiranda aksai ir diringai.

Kristijono Vildžiūno filmas "Aš esi tu" (Lietuva, Vokietija, 2006) nematomais ryšiais susijęs su amžinaisiais lietuvių kino keistuoliais, jų noru pabėgti į gamtą, atsikratyti bet kokio dirbtinumo ir pagaliau kažką pakeisti gyvenime ar bent rasti ramybę. Gal todėl filmas nesukėlė vidinio pasipriešinimo, kuris pastaraisiais metais apkartina naujų lietuviškų filmų žiūrėjimą, kai po kelių scenų iškart kyla noras griebti režisierių už krūtinės ir paklausti: "O kuo tu mane laikai? Ar gerbi mane?" Kristijonas Vildžiūnas nelaiko savo žiūrovų idiotais, nesubrendėliais ar tokiais, kurie į kiną atėjo tiesiog smagiai praleisti laiko po sunkios universalaus vadybininko darbo dienos. Jis dar tiki, kad kine žmogus gali ieškoti atsakymų į sunkius klausimus, ieškoti savo bendraminčių, išgyvenančių tokias pat abejones.

Filmo herojus keturiasdešimtmetis architektas Baronas (Andrius Bialobžeskis) pabėga iš kasdienybės į stebuklingą mišką, kuriame ant medžių pasistato jaukų namelį. Tačiau toje harmonijoje jam ima stigti žmonių, todėl vieną vakarą jis ateina pas netoliese kaimo name praleisti savaitgalio ir atšvęsti gimimo dienos atvykusius miestiečius. Tarp jų yra Dominyka (Jurga Jutaitė) – su ja Baroną susies keistas dar tik nujaučiamos meilės ilgesys, ir rašytojas Kristis (Mykolas Vildžiūnas), kurio apsakymo herojumi taps Baronas. Filmo siužetas brėžiamas tarsi punktyru: tai ir filmo stiprioji savybė, nes paliekama daug laisvės interpretuoti, išgyventi tai, kas tvyro fantastiško grožio Vlado Naudžiaus nufilmuotuose vaizduose, ir kartu silpnoji, nes Barono pasirinkimo motyvai labiau numanomi, nei akivaizdūs. Bandymai juos iliustruoti tik susitikimu su plėšria, savo erotizmo nesigėdijančia moterimi (Renata Veberytė-Loman), kuri, pasirodo, sugeba ir tapyti puikias drobes, man pasirodė nepakankami.

Lėtoje filmo tėkmėje akivaizdus ir dar vienas motyvas – gyvenimo ir meno susiliejimo, nes parabolė apie į kalnus kopiančius žmones, kuriuos iš juose atrastų oazių vis išveja pakilę jūros vandenys, tinka ne tik Baronui, bet ir ją kuriančiam Krisčiui. Režisieriui akivaizdžiai pavyksta išvengti grubių tų kelių filmo sluoksnių "suvirinimo" žymių, todėl "Aš esi tu" sėkmingai išlaviruoja tarp pastaraisiais metais jaunąjį europietišką kiną užplūdusių manierizmo pagundų. Tiesa, kartais režisieriui dar pristinga meistriškumo siužeto lygmenį suderinti su metafiziškuoju ir simboliškuoju: pernelyg ištęstas ir konkretus namelio statymas, banalokos naktinės šventės scenos. Beje, "Aš esi tu" man priminė prieš kelerius metus didžiulio pasisekimo sulaukusį lenko Andrzejaus Jakimowskio filmą "Užmerk akis", kurio herojus – taip pat iš miesto pabėgęs intelektualas, sargaujantis apleistoje Suvalkų fermoje, tarp neapsakomai gražių laukų. Tai, kad jaunų režisierių filmai kalba apie pabėgimo galimybę, kažkodėl nuteikia optimistiškai. Gal net ne tai, o jų pasirengimas formuluoti svarbius klausimus, skatinti žiūrovus įsiklausyti į egzistencinę tylą.

Tačiau, matyt, svarbiausias Kristijonui Vildžiūnui yra kitas filmo motyvas, kurį sufleruoja ir filmo pavadinimas. Šių dienų gyvenimas verčia prarasti tapatybę, būti kaip kiti, nes rinkodaros taisyklės teigia, kad gali parduoti tik tai, kas asocijuojasi su kažkuo kitu, bet geru. Todėl viešųjų ryšių išmanymas dažniausiai ir nulemia žmogaus vertę, jis priverstas nuolat sukiotis tarp kitų į save panašių, nes tik tarp žmonių pagaliau pasijunta savimi. Baronas tiki, kad gamta ir vienatvė jam padės išsaugoti save. Tas noras jam pačiam kelia baimę – akimirksniui kadre retkarčiais pasirodantis tamsiaodis jaunuolis (Martynas Musanja) ir užrašai ant jo krūtinės simbolizuoja mirties, vienatvės, išnykimo baimę. Bet kartu tai ir baimė būti savimi, ji prilygsta ribos peržengimui, kuris Krisčio parabolėje sulyginamas su kopimu į kalnus – nuolatiniu savęs ieškojimu. Tapatybės ieškojimo motyvas nuskamba ir puikiame epizode, kai Kristis, Jurga ir italė rodo "gyvus paveikslus" (sako, kad norint suprasti žmogų, reikia jo paklausti, su kokiu gyvūnėliu ar daiktu jis save gali palyginti), ir kituose filmo personažuose, kurių dauguma atrodo komiški savo įvaizdžio vergai, ypač tie pasilinksminti užsukę jaunuoliai, kurie mėgaujasi šokiais, ežero vandeniu, pirtimi ir kvapniomis suktinėmis. Todėl iš jų taip išsiskiria jaunoji Dominyka. Ji filme atrodo stipresnė net už plėšriąją dailininkę. Jurga Jutaitė apdovanojo savo heroję tokiu grynu natūraliu jutimiškumu, kokio lietuvių kine neteko matyti. Gali jausti nematomą Barono ir Dominykos ryšį. Vidinis merginos trapumas neturi nieko bendra su silpnumu, todėl filme ji atrodo bene labiausiai priartėjusi prie tikslo, kurio siekia Baronas. Tikslas – vidinė harmonija, mokėjimas gyventi su savimi ir savo vienatve. Juk neatsitiktinai režisierius (jis ir filmo scenaristas) viename epizode uždaro merginą ir jos draugę italę žemėje iškastame urve po geležinėmis durimis. Tačiau kartu jis suvokia ir sunkiasvorių metaforų pavojų, todėl po šio epizodo seka komiška scenelė su "vietiniais" – naiviais kaimiečiais. Jų dalyvavimas keliuose filmo epizoduose šiek tiek praretina kondensuotą poetinę atmosferą, bet vis dėlto tai – tik filmo intarpai. Labiau pavyko filmo pradžios scenos su tikrais kaimiečiais, kai pasakiškai apsnūdęs kaimas ir jo gyventojai tampa tikslia įžanga į Barono pasaulį. Jis ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir tai puikiai suvokia vidine plastika pasižymintis Andrius Bialobžeskis, sugebėjęs nepaversti savo herojaus medituojančiu keistuoliu. Deja, scenarijaus autorius jam ne visada suteikia galimybių tai parodyti. Scenarijaus autoriui turėčiau priekaištų ir dėl dialogų – tai visada buvo lietuvių kino Achilo kulnas, tačiau, man regis, jis ir pats tai supranta, todėl kartu su garso režisieriumi Vladimiru Golovnickiu pripildo filmą tarsi pirmąkart išgirstų gamtos garsų, o dialogų stengiasi vengti.

Kino autoriaus sąvoką suformulavęs André Bazinas teigė, kad autorystė yra pagrindinis filmo vertinimo kriterijus – filmai turi būti pažymėti asmenybės, originalaus stiliaus ir nepakartojamos biografijos žyme. Nežinau, kaip su ta biografija, bet asmenybės ir stiliaus filmui "Aš esi tu" tikrai nestinga. Ir tai nuteikia optimistiškai, kaip, beje, ir pats melancholiškai skaidrus filmas.

P. S. Siūlau kuo skubiau užpatentuoti namelio medžiuose projektą. Neabejoju, kad norinčių juo pasinaudoti atsiras bematant.

 

Skaitytojų vertinimai


6793. e2006-03-20 20:58
filmo dar nemaciau, bet noreciau truputi pakomentuoti kritikes aprasomas filmo idejas. mano nuomone eskapizmas, pabegimas i intelektualine emigracija - tai lengviausias budas isvengti sunkios ir sudetingos siuolaikines dabarties, neprisiimti asmenines atsakomybes uz kultura.

6794. ......********////////----------;;;```````````//////....\\\\\--==2006-03-20 22:01
patarimas del namelio yra visas elektroninis puslapis siai temai skirtas tuos namelius itin amerikonai megsta

6798. skaitytoja2006-03-21 03:17
Ka reiskia cia tas visu visur vartojamas zodis "eskapizmas"? Cia nuo zodzio "kapai", ar kaip? Reikia sakyti "eskeipizmas"!

6802. priminimas2006-03-21 08:39
Jau prieš kokius 30 metų lietuviškai išleistas šmaikštus Italo Calvino romanas Baronas medyje...

6804. e skaitytojai2006-03-21 10:24
turbut pasikeite taisykles...vartoju zodi "eskapizmas" , nes taip nurodo mano 1985 metu Tarptautiniu zodziu zodynas

6810. priminimui:)2006-03-21 16:31
Ar tas Baronas medyje irgi židinį buvo įsirengęs?..

6814. che che2006-03-21 19:24
man tai muzika patiko linas rimsa geras kompositorius

6855. ajo2006-03-24 22:29
Rimsa jega

7723. Karolina2006-06-02 21:00
Filmui stinga stipraus senarijaus, taciau tam tikri pamatai buvo padeti. Ne visi ekspozicijoje pristatyti veikejai veliau atlieka savo vaidmeni, jie tiesiog numetami i sali. Tada kyla klausimas:kam ju isvis reikejo? Zinoma, filmas nera lekstams, taciau erdve apmastymams palikta per didele ir neturinti galutinio tikslo. Filmas pateikia uzuomenas i atsiskyrima, kelione i save, susitapatinima, salyti su kito zmogaus siela, taciau to nesuveda i stipru motyva. sutinku, kad nera gerai, kai filmas pateikia visus atsakymus kaip ant lekstutes, bet dar blogiau yra ,kai jis nepateikia net klausimu. Mane sis filmas uzkabino, bet norejosi sukretimo, ryskesnes kulminacijos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:13:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba