SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-17 nr. 700

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Kreipiniai erdvėje
2

Savaitė 
• Neperspektyvaus leidinio gimtadienis16
• Garsūs pianistai Kongresų rūmuose

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Nuolat atsinaujinantys
• Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė
Svečiai iš Šveicarijos
1
• Nepriklausomybės atkūrimo šventės proga
• KONCERTAI

Dailė 
• Aušra Trakšelytė
Menas greitkelyje
8
 Austėja Čepauskaitė
Parodoje, vardu Paradigma
1
• Renata Dubinskaitė
"BMW" tarp kitų bienalių ir trienalių
5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Išrinkti "Auksinių scenos kryžių" nominantų trejetukai
• Rasa Vasinauskaitė
Šachas teatrui ir matas inteligentų šutvei
5
• A|CH teatro "zmones:)"3
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Į pagalbą kino gerbėjams6
• Živilė Pipinytė
Šviesaus liūdesio miražai
9
• Rytoj turi būti geriau
• Vokiečių trumpų filmų programa "Trumpai ir gerai II"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Žanro klausimas13

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Parodoje, vardu Paradigma

Eliaso Hassoso fotografijos "Prospekto" galerijoje

Austėja Čepauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elias Hassos. "Jessica"

"Prospekto" fotografijų galerijoje eksponuojama Eliaso Hassoso fotografijų paroda "Paradigma". Hassosas – vokiečių menininkas, gyvenantis ir dirbantis Miunchene, ten studijavęs Fotodizaino akademijoje, dirbantis fotožurnalistu (užsakovai – "SZ Magazin", "Zeit-Leben", "Microsoft" ir t.t.) ir paprastai iš arti fotografuojantis pavienius kultūros ir gamtos objektus – dažniausiai į jį rimtai žvelgiančius žmones, stūksančius medžius, kabantį dangų ir tyvuliuojantį vandenį. Nors pats teigia į pasaulį žvelgiantis iš sociopolitiškai neangažuotos, greičiau estetinės ir emocinės menininko pozicijos, jo fotografijose dažnai atsiranda įvairių keistų, neaiškių ir neįprastų, kartais šiek tiek marginalių ar įtartinų tipų – Hassosas yra fotografavęs lėktuvų keleivius be bilietų, apgyvendintus specialiame viešbutyje, vaikus dvynius, nebūtinai moteriškas moteris, kultinės "X kartos" autorių Douglasą Couplandą ir kitą rašytoją ekscentriką Michelį Houellebecqą, avį Jessicą, nudžiūvusį, bet žydintį medį ir panašius dalykus.

"Prospekto" galerijoje eksponuojama paroda taip pat atrodo truputį keista, nors nė kiek neegzotiška – kaip ypatingos dvasios ramybės ir ypatingos minčių tuštumos mišinys. Salių erdvė, žinoma, užpildyta, negana to, darbai yra gana ryškių, grynų, greičiau reklaminių, nei subtiliai niuansuotų spalvų. Tačiau amžinybėje sustingę fotografijų herojai, jų ryškiai spingsančios it negyvos akys, žvelgiančios tiesiai, bet ne į žiūrovą, jų monumentalūs, akimirkoje sustingę kūnai, supami nė kiek nevirpančio vienspalvio fono, sukuria dirbtinos, netikros, bet puikiai jaučiamos tylos įspūdį – tokia populiariojoje sąmonėje paprastai yra piešiama paskutinė akimirka, kai asmens sąmonė jau svyruoja pakibusi prie Didžiosios neindividualizuotos sąmonės slenksčio. Ekspozicijos pradžioje pasitinkantis iškilmingai ant kalvelės stovinčios avies Jessicos snukis atrodo nepaprastai išmintingas ir susivokęs savyje (ją fotografuodamas Hassosas, aišku, stovėjo pakalnėje), ir tai atrodo taip absurdiška ir siurrealu, kad belieka atsisakyti savo paties išminties siūlomų taisyklių ir šypsotis romia besmegenio šypsena.

"Niekada nedalyvauju tame, kas mane supa, niekada nesijaučiu esąs savo vietoje", – kažkur XIX ir XX a. sandūroje tarp savo gyvenimo pradžios ir pabaigos vaizdavosi Howardas P. Lovecraftas, ankstyvosios amerikiečių fantastinės literatūros rašytojas ir keistų nežmogiškų būtybių rasės sutvėrėjas, savo atsiribojimu nuo mūsų genties vertybių padrąsinęs ir ironiškos Hassoso nufotografuoto M. Houellebecqo pasaulėžiūros skleidimąsi. Lovecraftas greičiausiai neįtakojo Hassoso, priešingai, Hassosas savo kūryboje teigia ypatingą įsijautimo svarbą – iš pradžių prašymas fotografuoti, vėliau pokalbiai, vėliau fotografijos, kad nebūtų peržengtos jokios padorumo ribos, nenuplėštos kaukės, kad fotografuojamieji išliktų orūs, pasitikintys ir nepažeisti fotoaparato žvilgsnio įsibrovimo. Antra vertus, šis ypatingas ir pabrėžtinai humanistinis Hassoso įsijautimas jo kuriamo pasaulio modelyje virsta ne kuo kitu, o tiesiog kitokiu atsiribojimo nuo žmogiškosios kasdienybės problemų kraštutinumu. Fotografo modeliai yra šiai realybei keistai svetimi, vizualiai puikūs ne šio pasaulio gyventojai, nors jų autonomiškumas turėtų leisti išvysti mūsų aplinką kitoje šviesoje, leisti suspindėti vidinei jos vertei.

Tačiau tai, kas spindi Hassoso fotografijoje, neturi nieko bendra su jos objektų vidumi. Principai, leidžiantys išryškinti kokio nors objekto vertę, stebeilijant į jį iš lėto, nekasdieniškai, buvo atrasti gana greitai po pačios fotografijos atradimo. "Mums priimtina moderni pagražinimo samprata – grožis nėra įgimtas nė vienam daiktui; jį galima rasti pažvelgus į jį nauju rakursu", – rašė Susan Sontag 8-ajame dešimtmetyje. Dar ji teigė, kad tokios fotografijos galimybės iš dalies nuskurdina pasaulį, atimdamos iš dalykų jų skirtumus ir tepriskirdamos vienintelę įdomumo kokybę – panašiai kaip antropologiniai egzotinių tautų aprašymai, leidžiantys ne susikalbėti, bet sužinoti "kitų žmonių" atsakymus ir "įtraukti šiuos atsakymus į žmogaus ištarmių archyvą", kaip tikėjo įžymus antropologas Cliffordas Geertzas. Iš dalies visos reprezentavimo galimybės pasaulį paverčia ir grėsminga vieta, kurioje vietoj realybės sklando metarealybė. Sontag, tiesa, šioje situacijoje labiausiai gąsdino tai, kad atvaizdų pasaulyje atominės bombos sprogimas gali būti panaudotas seifo reklamai, tačiau Jeanas Baudrillard’as kalbėjo apie visuomenę, kurioje noras išsaugoti gamtą ir indėnus, steigiant jų rezervatus, pagamino gamtos ir indėnų klastotes.

Hassoso humanistinė ir emocionali fotografija iš esmės turėtų sukelti pozityvių išgyvenimų. Ir sukelia – kaip profesionaliai sukurta pasaulio, jo mikrokosmo ir jo makrokosmo (kaip teigiama anotacijoje) reklama. Nepaisant to, šie puikūs atvaizdai kažko ir stokoja – veikiausiai juos sujudinti galinčios vidinės dramos, nuplėštų tabu, peržengtų ribų, įtampos, tikrovės, galų gale savęs pačių. Kaip ir pačiame parodos pavadinime – jokios antiparadigmos.

 

Skaitytojų vertinimai


6850. VDA :-( 2006-03-24 16:58
Cepauskaite sugeba mikliai surasyti daug apie nieka. Deja, sitai budinga ne vien jai grapho-isteriskai kritikei, kuriai atrodo dar dygsta menotyriski dantys. Gaila recenzijos objekto.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:13:53 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba