SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-03-17 nr. 700

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Agnė Narušytė
Kreipiniai erdvėje
2

Savaitė 
• Neperspektyvaus leidinio gimtadienis16
• Garsūs pianistai Kongresų rūmuose

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Nuolat atsinaujinantys
• Aušra Stasiūnaitė-Čepulkauskienė
Svečiai iš Šveicarijos
1
• Nepriklausomybės atkūrimo šventės proga
• KONCERTAI

Dailė 
• Aušra Trakšelytė
Menas greitkelyje
8
• Austėja Čepauskaitė
Parodoje, vardu Paradigma
1
• Renata Dubinskaitė
"BMW" tarp kitų bienalių ir trienalių
5
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Išrinkti "Auksinių scenos kryžių" nominantų trejetukai
• Rasa Vasinauskaitė
Šachas teatrui ir matas inteligentų šutvei
5
• A|CH teatro "zmones:)"3
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
 Į pagalbą kino gerbėjams6
• Živilė Pipinytė
Šviesaus liūdesio miražai
9
• Rytoj turi būti geriau
• Vokiečių trumpų filmų programa "Trumpai ir gerai II"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Žanro klausimas13

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Į pagalbą kino gerbėjams

Penkiolika filmų, kurių patartume nepražiopsoti

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Aš esu"

Artėjant "Kino pavasariui", kuris ir vėl žada dvi savaites maitinti kino delikatesais, nusprendėme parengti rekomendacijas kino mėgėjams ir išrinkti labiausiai dėmesio vertus filmus. Žinoma, tai gana subjektyvus sąrašas. Po festivalio kiekvienas žiūrovas, be abejo, turės savo.

"Aš esu" ("Jestem", Lenkija, 2005)

Apie ką. Pabėgęs iš vaikų namų vienuolikmetis berniukas, pravarde Mišrūnas, apsigyvena apleistame laive. Jis protingas, jautrus ir nori tapti poetu, nors nelabai žino, ką tas žodis reiškia. Vietiniai gyventojai abejingi berniuko likimui. Jis tai supranta, bet tiki geresniu pasauliu ir žmonėmis. Tas tikėjimas jį ir apsaugo. Mišrūnas susidraugauja su tokia pat liūdna septynerių metų mergaite: ji turi viską, bet nėra laiminga. Jų susitikimas – tai ne tik pirmasis susižavėjimas, bet ir nuostabus atradimas, kad pasaulyje nebūtinai reikia būti beviltiškai vienišam.

Kodėl. Dorota Kędzierzawska – viena iš nedaugelio šių dienų režisierių, sugebančių kurti jaudinančius, net niūrius filmus apie vaikus, ji niekad nenuslysta į pigų sentimentalumą. Akylesni žiūrovai prisimena jos filmus "Varnos" ir "Niekas". Režisierė dedikavo filmą savo ankstesnės juostos "Kiaušiniai" (1982) herojui Arekui Prylukinui – berniukui, kuris taip pat norėjo tapti poetu, bet netapo, nes nusižudė.

Filmo rodymo teises iškart įsigijo amerikiečiai, jie net rengiasi kurti perdirbinį.

Kam. Nesigėdijantiems kino salėje išlietų ašarų. Vertinantiems operatoriaus meistriškumą – Arthuras Reinhartas yra vienas geriausių. Michaelo Nymano muzikos gerbėjams.

"Capote" (JAV, 2005)

Apie ką. Apie rašytoją Trumaną Capote – nemirtingųjų "Pusryčių pas Tifanį" autorių, kuris 1959-ųjų rudenį, sužinojęs apie žiaurią žmogžudystę Amerikos provincijoje, nusprendė parašyti straipsnį apie tai, kaip ramaus miestelio gyventojai reaguoja į juos ištikusią nelaimę. Netrukus žudikai buvo sugauti. Iš tos kelionės po šešerių metų gimė knyga "Šaltu krauju", kuri atvėrė duris naujam žanrui – dokumentinei prozai – ir padarė Capote milijonieriumi. Tačiau susitikimas su žudikais, ilgi pokalbiai, pasitikėjimas, kuriuo rašytoją apdovanojo vienas jų, tapo ir Capote’s gyvenimo krizės priežastimi.

Kodėl. Režisierius Bennetas Milleris – debiutantas vaidybiniame kine, bet jis sukūrė ne vieną dokumentinį filmą. Gal todėl "Capote" stilius gali stebinti – tai nėra vien tradicinė biografinė juosta, bet ir netikėta epochos ir asmenybės studija. Tą asmenybę genialiai suvaidino ką tik "Oskaru" už vaidmenį apdovanotas Philippas Seymouras Hoffmanas.

Kam. Capote kūrybos ir rafinuotų psichologinių dramų gerbėjams. Puikios vaidybos žinovams ir vertintojams.

"Garpastum" (Rusija, 2005)

Apie ką. Žodžiu "garpastum" senovės graikai apibūdindavo žaidimą su kamuoliu, kuris yra laikomas šiuolaikinio futbolo pirmtaku. Antrasis pilno metražo vaidybinis Aleksejaus Germano jaun. filmas nukelia į 1914-ųjų Peterburgą. Broliai Andrejus ir Nikolajus nusprendžia įkurti futbolo komandą. Netrukus vienas iš jų įsimyli aktorę Anicą, kurios literatūriniame salone mėgsta lankytis "Sidabrinio amžiaus" garsenybės – aktoriai, dainininkai, rašytojai, poetai ir intelektualai. Andrejus ir Nikolajus mėgaujasi savo jaunyste ir nesuvokia, kas vyksta pasaulyje. Tačiau visus nelauktai užklumpa karas…

Kodėl. Rusų kino klasiko sūnus taip pat mėgsta įsižiūrėti į praėjusį laiką. Jis yra prisipažinęs, kad savo filmais tarsi sako žiūrovams: "Geriau įsižiūrėkite į šią akimirką. Ji jau niekad nebepasikartos." Šiame filme Germanas jaun. kuria himną po revoliucijos išnykusiai epochai, kultūrai, miestui.

Kam. Estetizuoto, stulbinamai tobulo kino vertintojams. Besidomintiems naujuoju rusų kinu, o ne propagandine "9-ąja kuopa". Rusų "Sidabrinio amžiaus" žinovams, kurie sugebės kaip filmo personažus atpažinti Aleksandrą Bloką, Aną Achmatovą, Aleksandrą Vertinskį. Čiulpan Chamatovos, Gošos Kucenkos ir Leonido Mozgovojaus ("Molochas") gerbėjams.

"Gyventi ir tapti" ("Va, vis et deviens", Prancūzija, 2004)

Apie ką. Apie etiopų berniuką, kurio mirštanti pabėgėlių stovykloje motina įtikina pareigūnus, kad jis yra žydas. Vaikas atsiduria Izraelyje, gauna naują vardą ir naują šeimą. Jis visąlaik priverstas slėpti savo tikrąją tapatybę.

Kodėl. Režisierius Radu Maihaileanu labai paprastai kalba apie tikrosios tapatybės ilgesį ir žmogišką geismą išlikti, apie gyvenimą tarp kelių kultūrų, tarp kelių tautų, bandymus pritapti svetimoje šalyje.

Kam. Įvairiuose festivaliuose filmas pelno žiūrovų prizus. Tai įrodo, kad kine kultūrų skirtumo būti negali. Tiems, kuriems tėvynė yra kinas.

"Kaprizingas debesis" ("Tian Bian Yi Duo Yun", Taivanis, 2005)

Apie ką. Apie merginą, kuri viename Taibėjaus daugiabutyje bando numalšinti troškulį ir kaupia didžiules geriamo vandens atsargas. Tame pačiame name filmuojami pornografiniai filmai. Vienas aktorių yra merginos pažįstamas. Jie susitikinėja, bet nesugeba išreikšti savo jausmų. Dažniausiai merginai lieka pornografinių filmų žiūrėjimas, tačiau vieną vakarą ji taps siaubingo filmavimo liudininke…

Kodėl. Kad ir apie ką pasakotų režisierius Tsai Ming Liang’as ("Upė", "Skylė"), jo filmai visada yra apie vienatvę dideliame mieste, neįmanomą meilę ir artumą. Realistiškai nufilmuotas megapolio gyvenimas visiškai pritampa prie rafinuotų Tsai Ming Liang’o simbolių ir metaforų. Šiame provokuojančiame filme atsiranda ironiški komentarai – muzikiniai intarpai, kuriuose neatpažįstamai pasikeitę personažai dainuoja sentimentalias 6-ojo dešimtmečio dainas.

Kam. Ištikimiems režisieriaus gerbėjams. Išmoningos pornografijoms mėgėjams. Žmonėms su geru humoro jausmu. Ryčio Cicino gerbėjams.

"Likimo atstumtas" ("Sorstalansag / Fateless", Vengrija, 2004)

Apie ką. Nobelio premijos laureato Imre’s Kerteszo autobiografinio romano ekranizacija. Keturiolikmetis Budapešto gyventojas Djuris 1944-aisiais atsiduria koncentracijos stovykloje. Vaikas apsimeta vyresniu, kad nepakliūtų į dujų kamerą. Taip prasideda jo odisėja po konclagerius – Aušvicas, Birkenau, Buchenvaldas, o kartu ir labai ypatinga asmenybės brendimo istorija. Siaubingose situacijose ties gyvenimo ir mirties riba jis sugeba išsaugoti sugebėjimą stebėti pasaulį ir kontempliuoti jo siaubą. Grįžęs namo Djuris supras, kad ir Aušvice galėjo būti laimingas, bet ši jo patirtis niekam neįdomi.

Kodėl. Unikalus filmas apie Holokaustą, parodytą bręstančio paauglio akimis. Garsaus operatoriaus Lajoso Koltai ("Mefistas", "Malena") režisūrinis debiutas pasižymi ir netikėtu vaizdiniu sprendimu.

Kam. Vertinantiems gerą kiną ir gerą literatūrą.

"Meistras" ("Mistrz", Lenkija, 2005)

Apie ką. Keturiasdešimtmetis rusas dirba Lenkijos cirke. Jis – peilių mėtytojas. Aleksandras nėra patenkintas savo gyvenimu, jį slegia ir Afganistano karo patirtis. Išmestas iš cirko (girtas paleido iš narvo liūtus), jis keliauja po miestelius, rengdamas ten savo pasirodymus. Jo name ant ratų netrukus randa prieglaudą benamė prostitutė ir šeimą palikęs akordeonistas. Aleksandro tikslas – užsidirbti pinigų ir išvažiuoti į Paryžių, tačiau jo planus pakeičia viename mieste sutikta mergina.

Kodėl. Filmą sukūrė režisierius Piotras Trzaskalskis, kurio išmintingasis "Edis" apie gyvenimo prasmę ir padorumo suvokimą išsaugojusį valkatą ne vienam žiūrovui liko viena šviesiausių kino akimirkų. Pagrindinį vaidmenį sukūrė rusų aktorius Konstantinas Lavronenka, suvaidinęs tėvą Aleksandro Zviagincevo filme "Sugrįžimas".

iliustracija
"Mūšis rojuje"

Kam. "Edžio" gerbėjams. Vienišiams ir jų draugams. Bandantiems įspėti, koks bus ateities kinas. Filosofinių kino parabolių mylėtojams.

"Mūšis rojuje" ("Batalla en el Cielo", Meksika, 2005)

Apie ką. Apie generolo vairuotoją metisą Markosą, kuris mato vienintelį būdą išsigelbėti nuo skurdo ir beviltiško gyvenimo – pagrobti vaiką ir pareikalauti išpirkos. Apie generolo dukterį Aną, kuri, norėdama paįvairinti savo gyvenimą, užsiima prostitucija. Apie nenugalimą vienatvę.

Kodėl. Meksikiečių režisieriaus Carloso Reygadaso antrojo filmo tikslas yra šokiruoti ir sukrėsti žiūrovus. Todėl jis naudojasi specifišku realizmu, kuris atrodo ypač žiaurus, net biologiškas (ypač gausiose erotinėse filmo scenose). Dažnai sakoma, kad Reygadaso filmai kuria naują kino kokybę.

Kam. Provokuojančio, nišinio, originalios vizualinės formos kino gerbėjams. Nelaukiantiems iš kino sklandžiai pasakojamos istorijos. Snobams, fiksuojantiems reikšmingus šiuolaikinio kino reiškinius. Nesibijantiems šokiruojančio atvirumo ir mėgėjų vaidybos.

"Paskutinės dienos" ("Last Days", JAV, 2005)

Apie ką. Apie paskutines roko grupės "Nirvana" vokalisto Kurto Cobaino gyvenimo dienas 1994-ųjų balandį. Tačiau filmo herojus vadinamas Bleiku, filme nė karto neišgirsite žodžio "Nirvana", o jo pabaigą puošia užrašas, kad filmą įkvėpė "Nirvanos" lyderio paskutinės dienos, bet visi personažai yra fikcija.

Kodėl. Todėl, kad Gusas Van Santas Amerikoje sugeba kurti aukščiausios prabos autorinį kiną. Todėl, kad atsisakydamas tradicinio biografinio filmo stiliaus ilgose, kartais iracionaliose scenose Gusas Van Santas sugriauna "popsinį" Cobaino mitą ir pateikia tai, kas yra svarbiausia ir šiam personažui, ir jo istorijai.

Kam. "Nirvanos", Guso Van Santo ir visų "prakeiktųjų poetų" gerbėjams.

"Paslėpta" ("Caché", Prancūzija, 2005)

Apie ką. Apie laimingą šeimą, susidūrusią su vaizdajuosčių, kuriose užfiksuotas jų kasdienis gyvenimas, sukeltu paranojos ir apsiausties jausmu. Televizijos laidų apie literatūrą vedėjas Žoržas vieną dieną suvokia, kad yra sekamas. Netrukus paštu jis gauna vaizdajuostę. Kažkas seka ir filmuoja kiekvieną jo žingsnį. Akivaizdu, kad tas kažkas žino apie giliai pasąmonėn nugramzdintus Žoržo jaunystės įvykius. Netrukus pasipila grasinantys laiškai su kruvinais piešiniais ir skambučiai į namus…

Kodėl. Šį austrų režisieriaus Michaelio Haneke’s ("Pianistė", "Smagūs žaidimėliai") filmą Europos kino akademija pripažino geriausiu 2005 m. filmu. Haneke visada pabrėžia, kad jį domina tiesos kine ir žiniasklaidoje analizė: "Abejoju, ar kas sužinos visą tiesą, žiūrėdamas filmą. Tai, kaip mes filme "Paslėpta" traktuojame vaizdajuostę, turėtų priversti žiūrovą suabejoti tikrovės atspindėjimu, atkūrimu. Be abejo, aš pats nepasitikiu ta tikrovės versija, kurią mums rodo žiniasklaida."

Kam. Besidomintiems europietišku kinu ir jo tendencijomis. Juliette Binoche ir Danielio Auteuille’o gerbėjams. Mėgstantiems intelektualų kiną. Turintiems paslapčių.

"Pono Lazaresku mirtis" ("Moartea domnului Lazarescu", Rumunija, 2005)

Apie ką. Apie 63-ejų metų našlį poną Lazaresku, kuris vieną naktį pajunta aštrius skausmus ir išsikviečia greitąją. Ši jį nuveža į ligoninę, bet gydytojai nesutaria, kurioje ligoninėje jis turėtų gydytis. Kol gydytojai sprendžia savo problemas, pono Lazaresku savijauta dar pablogėja.

Kodėl. Plačiai publikai nežinomas režisierius Cristi Puiu sukūrė didį stulbinančio realizmo ir humanizmo filmą, kuris nepalieka žiūrovo abejingo.

Kam. Gydytojams ir jų pacientams. Nemačiusiems nė vieno rumunų filmo. Mėgstantiems juodąjį humorą. Mėgstantiems kino realizmą. Pritariantiems Woody Allenui, kad "numirti – vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos galima padaryti gulint".

"Saulėgrąža" ("Xiang Ri Kui", Kinija, 2005)

Apie ką. Apie kinų šeimą, atsidūrusią istorijos audrų verpetuose, apie sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius. Veiksmas prasideda 1976-aisiais, kai po Mao Zedongo mirties Kinija pradeda išsilaisvinti nuo kultūrinės revoliucijos dogmų. Dailininkas Gengianas po šešerių metų grįžta iš lagerio pas žmoną ir devynerių metų sūnų. Vyras nori auklėti sūnų griežtai. Tačiau šis atsisako sekti tėvo pėdomis ir tapti dailininku. Jo maištas ir jų tarpusavio nesantaika užtruks net 27 metus.

Kodėl. Režisierius Zhang Yang’as susieja svarbiausius nesenos Kinijos istorijos įvykius ir asmeninę patirtį. Rodydamas berniuko tapimo vyru istoriją, jis atskleidžia ir trijų dešimtmečių kinų visuomenės permainas.

Kam. Mėgstantiems plastišką, metaforišką kinų kiną, sugebantį susieti šalies ir asmeninę istoriją.

"Sofija Scholl. Paskutinės dienos" ("Sophie Scholl – Die letzten Tage", Vokietija, 2005)

Apie ką. Apie vokiečių pasipriešinimo didvyrę Sophie Scholl – "Baltosios rožės" organizacijos dalyvę, kuri 1943 m. Miunchene buvo nuteista mirti už tai, kad universitete platino lapelius, skelbiančius tiesą apie vokiečių armijos pralaimėjimą prie Stalingrado. Apie pasiaukojimą dėl idėjos.

Kodėl. Jaunosios kartos vokiečių režisierius Marcas Rothemundas rodo paskutines šešias Sophie Scholl gyvenimo dienas – nuo suėmimo iki mirties bausmės. Jis stengiasi kuo tiksliau atkurti istorinius įvykius, interjerus, herojės pokalbius su tardytoju, tačiau asketiškas filmas netikėtai tampa naujosios Žanos d’Ark istorija.

Kam. Aktorės Julios Jentch gerbėjams. Teologams, istorikams, filosofams. Tikintiems, kad baisiausiose situacijose visada atsiras žmonių, sugebančių pasipriešinti istorijai ir nepalankioms aplinkybėms, kad aukotis už idėją nėra beprasmiški žodžiai.

"Trys laikotarpiai" ("Zuihaode Shiguang", Taivanis, Prancūzija, 2005)

Apie ką. Trys novelės apie meilę nukelia į skirtingus Taivanio istorijos laikotarpius – 1911, 1966 ir 2005 metus.

Kodėl. Ypatingu stiliaus pojūčiu apdovanotas Hou Hsiao Hsienas išgarsėjo filmu "Liūdesio miestas". Jis dažnai vadinamas "akimirkos režisieriumi". Jo filmuose nėra tradicinės dramaturgijos, nes režisierius mano, kad "tik kinas gali "pagauti" akimirkas, kai pajunti aplink tave esančią erdvę, ir tai sukuria buvimo pasaulyje pojūtį".

Kam. Išrinktiesiems, žinantiems, kad Hou Hsiao Hsienas yra vienas didžiausių šių dienų kino kūrėjų. Mėgstantiems melancholišką kiną. Tikintiems reinkarnacijos idėja.

"Vaikas" ("L’Enfant", Belgija, 2005)

Apie ką. Dvidešimtmetis vagišius ir smulkus nusikaltėlis Bruno netikėtai sužino, kad jo draugė Sonia pagimdė sūnų. Bruno nesikrato atsakomybės, stengiasi rūpintis netikėtai atsiradusia šeima. Tačiau įklimpęs į sudėtingą situaciją jaunuolis ryžtasi nusikaltimui – pagrobti ir parduoti savo vaiką.

Kodėl. Belgai broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai – unikalūs kūrėjai. Jų metodas sujungia iš esmės dokumentinį tikrovės stebėjimą ir fiksavimą, bet pasakojantys paprastas istorijas apie paraščių žmones jų filmai netikėtai įgyja biblinės istorijos apie žmogaus viduje glūdintį gėrį lygmenį.

Kam. Sugebantiems atskirti tikrą kiną nuo jo imitacijos. Dokumentinio stiliaus kine vertintojams. Snobams, nes į jokias "glamūro" ar eksperimento aukštumas nepretenduojantys Dardenne’ai sugebėjo Kanuose dukart gauti "Auksinę palmės šakelę".

Parengė Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


6841. Saulius M.2006-03-23 19:34
Ačiū !!!

6857. somn2006-03-25 01:16
einu į "Vaiką"

6859. oscarwerner :-) 2006-03-25 12:06
Trumpai , konkreciai ir aiskiai. Tai pats geriausias vadovas tiems, kurie nori pamatyti tik ,kas geriausia. Solidziausia. Aisku, siekintiems didesnio pazinimo kebliau, nes festivalio programa-tai tiesiog ilgas filmu maratonas be jokiu pavadinimu.

6892. Saulė2006-03-28 15:13
Deja, panelė Pipinytė turbūt filmus komentavo pati jų nežiūrėjusi. "Trys laikotarpiai" tikrai nėra labiausiai dėmesio vertas festivalio filmas, o Hou Hsiao Hsienas, man regis, nėra vienas didžiausių šių dienų kino kūrėjų...

6918. Lina2006-03-30 00:19
Na kas ten tame prancuzu "paslepta" ka randa??? absoliuciai neitaigus ir nieko vertas filmas. Arba tai toks menas kurio as nesuprantu:/

8611. Mykolas OK :-) 2006-09-23 17:40
Tarp kitko, rebusas: kodėl pavadninimas „Jestem“ išverstas ne „Esu“ bet „Aš esu“. Atsakymas paprastas: todėl, kad angliškai sakoma „I am“. Pasisakymas „aš esu“ yra daugiau ar mažiau išdidus. Tuo tarpu filmo veikėjas tiesiog yra. Filmas ne apie asmenybę, bet apie būtį. Nedidelis skirtumas, bet vis vien gaila, kad vertime prarasta prasmė. Filmo vertime yra ir grubesių klaidų, atsiradusių dėl to, kad versta iš anglų kalbos.

Puikus filmas apie žmonių santykius.


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
7:13:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba