SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-03-12 nr. 605

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Apie Velazquezą, Vodopjanovą, Warburgą ir kitus vyrus15

Savaitė 
• Vita Mozūraitė
Jaunatviški šokiai mėnesienoje
13
• Jaunimiečiai pakvies į "Kaligulą"
• "Elektrodienos" Vilniuje39

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Spalvinga ir temperamentinga
1
• Eglė Šeduikytė-Korienė
Vargonų pamokos
• Vytautė Markeliūnienė
Bendrų kelių beieškant
 "Rigoleto" legionieriai
• Baltijos muzikologų konferencijos rinktinė išleista Vokietijoje
• Šalis šaltekšnių, kadagių…
• Muzikinės LTV laidos1
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Ofortų siuita Prūsijos kronikai
• Aldona Dapkutė
Sėjėjas ir dūdmaišininkas
• Skirmantė Augutytė
Džiaugsmo piliulės
• Ieva Koncytė
Kopijų menas
3
• Viešas klausimas
• PARODOS

Literatūra 
• Steve Connor
Ar patogiai įsitaisėte?
3
• VAKARAI

Teatras 
• Jūratė Terleckaitė
Apie šokį, viduramžių bernelį ir …
1
• Rasa Vasinauskaitė
Karštos vietos ir šalti vaikai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagrindinis herojus – laikas1
• Gražiau už gyvenimą
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Muzika

"Rigoleto" legionieriai

iš operos dienoraščio...

[skaityti komentarus]

Ar spektaklis gali patirti antrąją, trečiąją, n-tąją premjerą? Turiu omeny ne formalų pirmųjų premjerinių spektaklių įvardijimą ar spektaklio atnaujinimą, bet atvejus, kai sceninis veikalas suskamba iš esmės kitaip.

Gali, kai ženkliai pakinta atlikėjų sudėtis. Būtent taip ir įvyko kovo 4 d. "Rigoleto" spektaklyje su visiškai nauja pagrindinių atlikėjų sudėtimi. Būtent tai ir žadino ypatingą susidomėjimą.

Kaip po tiekos metų Rigoleto vaidmenyje pasirodys Eduardas Kaniava? Kaip žinome, kadais šis jo personažas buvo kone legendinis, tačiau kaip iš "ano" pastatymo susikurtas personažo įvaizdis "įsipaišys" ar prisitaikys šiame, naujame, iš esmės kitaip visą istoriją traktuojančiame ir specifiškai Rigoletą rodančiame pastatyme?

Šių dviejų "Rigoleto" spektaklių traukos centras, be abejo, buvo Edgaro Montvido pasirodymas Hercogo vaidmeny. Ne kartą esame girdėję jauną, itin perspektyvų ir jau nemažai pasiekusį solistą koncertinėje estradoje, tačiau operos scenoje Vilniaus publika tikrai labai seniai yra jį girdėjusi, juolab kad ir iki išvykimo stažuotis į Kovent Gardeną Vilniaus operoje jis dainavo ne itin daug. Be to, tai buvo ir solisto debiutas šiame vaidmeny – Hercogo partiją parengęs dar besistažuodamas Kovent Gardene, čia, Vilniuje, pirmą kartą ją įkūnijo scenoje.

Pirmą kartą Džildą dainavo ir Joana Gedmintaitė. Smalsu buvo, kuo šį kartą nustebins solistė, per kelerius metus jau sukūrusi sudėtingus Džuljetos, Donos Anos, Nedos vaidmenis? Pasikeitė dviejų ryškių antraplanių – Sparafučilės ir Madalenos – vaidmenų atlikėjai, dainavo Vladimiras Prudnikovas ir Laima Jonutytė. Žodžiu, intrigos ateiti į spektaklį pakako. Tad kokie įspūdžiai?

Pradėsiu nuo čia nepaminėto, spektaklio metu nematomo, bet itin svarbaus kiekvienos operos personažo – dirigento vaidmens. Martynas Staškus, per premjerą džiuginęs muzikinio teksto sustygavimo precizika, šį kartą stebino, mano galva, nepagrįsta tempų laisve. Galbūt buvo derintasi prie tikrai gan "margos" solistų draugijos, žinoma, kiekvienas geras operos dirigentas turi padėti solistui, tačiau ne taip, kad dėl to nukentėtų visuma. Pristigo dinamiškumo.

Pavadindama solistų sudėtį "marga", turėjau galvoje tai, kad bent jau trys iš jų – E. Kaniava, E. Montvidas ir J. Gedmintaitė, pagrindiniai atlikėjai! – niekada (bent kiek žinau) kartu nėra dainavę, o repeticijų būta tikrai nelabai daug. Dviem iš jų šios partijos naujos, vienam – gerokai primiršta. Ar tas margumas buvo matyti, girdėti ir scenoje? Ne. Nepaisant skirtingos sceninės ir gyvenimiškos patirties, Verdi muzika visus sujungė.

Kalbant apie atskirus vaidmenis, E. Montvidas debiutavo, be abejo, puikiai, be priekaištų. Buvo girdėti, kad tai kruopščiai parengta partija ir sceniškai įprasmintas, apmąstytas vaidmuo. Dainavimas pirmiausiai žavėjo garso kultūra, sakyčiau, taisyklingumu: gražiai išdainuojamos viršūnės, nuoseklūs perėjimai iš vieno registro į kitą, neforsuotas garsas, tačiau ir neprarandamas balso skambumas. Tai, matyt, geros mokyklos požymiai. Kita vertus, motyvuota sceninė laisvė ir tam tikra charizma leido suprasti, kodėl E. Montvidas daro tokią neblogą karjerą.

J. Gemintaitei šį kartą pasisekė, mano galva, ne tiek, nors... Žvelgiant į Džildos vaidmenį, kaip į jaunos dainininkės debiutą, galima atleisti ir tam tikrą sceninį susikaustymą, ir iš jaudulio atsirandančius kai kuriuos muzikinio teksto netikslumus. Kad ir kaip būtų, su kiekvienu nauju J. Gedmintaitės vaidmeniu darosi vis akivaizdžiau, kad dainininkė turi nuostabų, stiprų, technišką balsą, platų diapazoną. Dievo tikrai apdovanota, o ir išvaizda nenuskriausta.

Tačiau lyginant J. Gedmintaitės debiutą su E. Montvido (nors, žinoma, judviejų skirtinga ir sceninė, ir studijų patirtis), akivaizdu, kad E. Montvidas, stengdamasis daryti karjerą Vakarų "laisvosios rinkos", t.y. milžiniškos konkurencijos, sąlygomis, tiesiog neleidžia sau pasirodyti scenoje kitaip nei puikiai. J. Gedmintaitė jaudinosi, ir tai buvo justi. Tikrai labai sudėtinga Džildos partija buvo beveik įvaldyta, tačiau pritrūko aiškesnės dikcijos ir logiškesnio vaidybinio įprasminimo.

Puikia dikcija ir scenine laisve žavėjo Eduardas Kaniava, bet tai buvo bene vieninteliai dalykai, kuriais jis žavėjo. Deja, jei nesi užburtas dainininko praeities žavesio kerų, nejauti ypatingų sentimentų jo buvusiems puikiems vaidmenims, nusivylimo sunku išvengti. Visgi balsas jau neskamba taip, kaip iki šiol jaudinančiuose jo įrašuose. Taigi Rigoleto arijos, kaip ir visas vaidmuo, nepasižymėjo ta ekspresija, tuo dramatišku dvylipumu, kurį turėjome justi. Tiesa, Rigoleto, kaip švelnaus tėvo, traktuotė galėjo ateiti iš ankstesnių šios operos pastatymų. Visgi E. Kaniavos dalyvavimas keliuose spektakliuose, jei tai vertintum kaip "ekskliuzyvinį" projektą, gal būtų ir visai įdomus, ypač turint omeny jo išsiilgusius gerbėjus.

Vladimiro Prudnikovo Sparafučilė man pasirodė pernelyg mąstatantis, jaučiantis, kantileniškas, toks Filipas II, o juk čia nereikia daug vaidinti – Sparafučilė yra "kietas", bejausmis vyriokas. Tuo tarpu Laimos Jonutytės Madaleną pavadinčiau tvarkingu vaidmeniu.

Beata Baublinskienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:13:31 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba