SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-03-12 nr. 605

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Apie Velazquezą, Vodopjanovą, Warburgą ir kitus vyrus15

Savaitė 
• Vita Mozūraitė
Jaunatviški šokiai mėnesienoje
13
• Jaunimiečiai pakvies į "Kaligulą"
• "Elektrodienos" Vilniuje39

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Spalvinga ir temperamentinga
1
• Eglė Šeduikytė-Korienė
Vargonų pamokos
• Vytautė Markeliūnienė
Bendrų kelių beieškant
• "Rigoleto" legionieriai
• Baltijos muzikologų konferencijos rinktinė išleista Vokietijoje
• Šalis šaltekšnių, kadagių…
• Muzikinės LTV laidos1
• KONCERTAI

Dailė 
• Vida Mažrimienė
Ofortų siuita Prūsijos kronikai
• Aldona Dapkutė
Sėjėjas ir dūdmaišininkas
• Skirmantė Augutytė
Džiaugsmo piliulės
• Ieva Koncytė
Kopijų menas
3
• Viešas klausimas
• PARODOS

Literatūra 
• Steve Connor
Ar patogiai įsitaisėte?
3
• VAKARAI

Teatras 
 Jūratė Terleckaitė
Apie šokį, viduramžių bernelį ir …
1
• Rasa Vasinauskaitė
Karštos vietos ir šalti vaikai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagrindinis herojus – laikas1
• Gražiau už gyvenimą
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

Apie šokį, viduramžių bernelį ir …

Pokalbis su Vyčiu Jankausku prieš autorinį vakarą Jaunimo teatre

Jūratė Terleckaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Viduramžių bernelio dainos"
M. Raškovskio nuotr.

Šokėjas, choreografas, pedagogas Vytis Jankauskas kovo 17 d. Jaunimo teatre pirmą kartą rengia savo autorinį vakarą. Jame bus parodyti du spektakliai – "Nuskendęs slėnis" ir "Viduramžių bernelio dainos". Pastarasis susilaukė didelio dėmesio Lietuvoje ir užsienyje (Estijoje, Lenkijoje, Švedijoje), 2002 m. rugpjūtį spektaklis atstovavo Lietuvos šokiui tarptautiniame šokio festivalyje "Global Dance 2002" Diuseldorfe (Vokietija). Apie "Viduramžių bernelio dainas" šokio kritikai atsiliepė puikiai: "Asociatyvi šokio plastika scenoje materializavo vyro–kūdikio, meilės–naštos, meilės–paguodos ir išsigelbėjimo vaizdinius. Pietos parafrazės šokyje peraugo į sizifišką akmenį." (Vitalija Truskauskaitė) "Net keista, kaip du visiškai tarpusavyje nederantys šokėjai įkūnija vienišo svajoklio troškimą pagauti šviesos spindulį. Minkštas, begarsis jų judėjimas sukuria nežemiškumo įspūdį." (Vita Mozūraitė).

V. Jankauskas savo profesionalią karjerą pradėjo 1986 m. kaip naktinių klubų šou programų atlikėjas. 1987 m. tapo buvusios Sovietų Sąjungos breiko čempionu. 1991 m. įkūrė trupę "Trys iš Vilniaus", kurios šokio kompozicijos buvo šiltai sutiktos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Vėliau studijavo šiuolaikinį šokį pas žymius JAV ir Vakarų Europos šokio pedagogus, o kaip atlikėjas dalyvavo choreografų Frederico Lescure (Prancūzija) ir Roystono Maldoomo spektakliuose. Nuo 1995 m. V. Jankauskas vadovauja modernaus šokio studijai, taip pat veda teorinius ir praktinius seminarus šokėjams ir šokio pedagogams.

Prieš autorinį vakarą norėjosi išgirsti paties V. Jankausko nuomonę apie kūrybines paieškas, siekius.

Žaviuosi Jūsų entuziazmu – neturėdamas materialinės bazės, normalių galimybių skleistis, tokio dėmesio, kokį, pavyzdžiui, turi kolegos D. Britanijoje, kur net dešimtmetį kūrybinę krizę išgyvenantys choreografai yra remiami, nenuleidžiate rankų. O gal sunkumai kaip tik padeda bręsti, augti?

Nežinau, ar blogos sąlygos padeda. Liaudies išmintis sako: "Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera". Bet, kita vertus, taip galima ir visiškai sužlugti, ir ne tik kaip menininkui, bet ir kaip žmogui. Kažką kuri, aukoji laiką, žinias, bet čia pat gali sužlugti socialiai. Gerai, kad dirbu – dėstytojauju Vaikų ir jaunimo centre. Iš esmės sustoti neleidžia vidinis poreikis kurti. Išorinių paskatų mažai.

Žinoma, kad mano kūryba, kaip ir visas Lietuvos šiuolaikinis šokis, laikosi daugiausia entuziazmo, kūrybinės aistros dėka. Kažkiek prasmės turi ir palankūs žiūrovų, kritikų atsiliepimai, kurie yra lyg paskata, stiprinanti jėgas, pasitikėjimą. Esama šiuolaikinio šokio padėtis pranaši ta prasme, kad apvalo nuo prašalaičių ir išsaugo pasišventėlius.

Kiek metų kuriate, kaip atėjote į šiuolaikinį šokį?

Atėjau ne iš karto. Pradėjau nuo breiko, estradinių, barų šokių, kuriu nuo 15 metų.

Ar galite pasakyti, kad jau suradote savo stilių?

Galbūt kažkokie ypatumai jau išryškėjo. Bet kiekvienas kūrėjas įsivaizduoja, kad viskas dar priešaky – kažką dar atras, sukurs geriausia. Kita vertus, iš tiesų įvertinti, ar turiu savo stilių, gali tik kiti.

Kuris Jūsų kūrybos etapas pačiam atrodo labiausiai pavykęs?

Paskutiniai 5–6 metai yra brandžiausi, nes turėjau galimybių susipažinti su užsienio šiuolaikinio šokio technika. Didelį impulsą estetine, menine prasmėmis kūrybai davė prieš kelerius metus į Vilnių atvykusios kelios prancūzų šiuolaikinio šokio trupės. Apskritai prancūzų šiuolaikinis šokis labai paveikė, pavyzdžiui, kuriant charakterinius personažus. Tačiau šokio technikos jie patys mokėsi iš amerikiečių.

Ar turit mėgstamų choreografų, į kuriuos norėtumėt lygiuotis?

Tokių idealų neturiu. O apskritai man artimesnis prancūzų šokis. Mano kūrybai įtaką daro, ją turtina kitos meno sritys – poezija, muzika. Čia atrandu ir sektinų pavyzdžių.

Bendradarbiaujate su kompozitoriumi Skirmantu Sasnausku – kaip nusistovėjo jūsų kūrybiniai ryšiai?

Esame pažįstami nuo paauglystės, kai šokdavau naktiniuose baruose, kuriuose džiazo muzikantai, tarp jų ir S. Sasnauskas, grodavo populiarias melodijas. Ėmėme bendradarbiauti, nes jo muzika man pasirodė įdomi.

O kokią apskritai renkatės muziką?

Nebūtinai gerą, visko turinčią, perdėm tobulą. Pavyzdžiui, S. Sasnausko muzika yra teatrališka, žaisminga, stilistiškai labai įdomi. Ji šiuolaikinė, sukurta iš džiazo muzikos elementų. S. Sasnauskas taip pat mėgsta naudoti lietuvių liaudies motyvus ir savaip juos transformuoti. Jo muzika "užkabina", joje pajuntu sau kažką artimo.

Lietuvoje gyvuoja stipri siužetinio baleto tradicija. Kaip vertinate siužetiškumą?

Egzistuoja du kraštutinumai. Siužetinė linija kartais trukdo šokiui, neleidžia atsiskleisti tikrajai jo prigimčiai. Iš prigimties šokis yra artimesnis muzikai, poezijai – tai sunkiau apčiuopiamas menas. Kartais šokiui nepalanku skverbtis į tas sritis, kurias galbūt geriau galėtų išreikšti kinas ar literatūra. Kitas kraštutinumas – perdėtas konceptualumas, kai bandome spręsti kažkokias siauras formos problemas. Kaip jūs viename savo straipsnių rašėte, esą kažkoks užsienio choreografas tyrinėja erdvę be jokios minties. Tai atrodo pretenzingai. Tuomet šokis nebeveikia.

Ar šiuolaikinį šokį galima tapatinti su kūrėjo išgyvenimais?

Man asmeniškai šiuolaikiniame šokyje, kaip ir iš kiekviename mene, norisi rasti sąsajų su sava gyvenimo patirtimi.

Kokio poveikio siekiate savo kūryba?

Daug kas priklauso nuo žiūrinčiųjų. Kūrėjas labiau atsiskleidžia, kai atsiranda ryšys su žiūrovu, kažkoks abipusis vyksmas. Nebandau specialiai paveikti – pats poveikis manęs nedomina. Egzistuoja kažkokie pojūčiai, idėjos, mintys, kartais jos būna labai intuityvios ir jas norisi išreikšti šokiu. Norėtųsi tuos pojūčius išreikšti adekvačiai – taip, kad jie kiltų ir žiūrovams, o šie tegu patys savo ruožtu juos įvairiai interpretuoja ir verbalizuoja. Žinoma, mūsų šokio leksika gan abstrakti, be siužetinių linijų, tačiau tikiu, kad įmanoma norimą pojūtį ar poveikį perteikti, ir jį gali pajusti visi salėje esantys žiūrovai.

Šokio kritikui ypač sunku rašyti apie abstraktų šokį, verbalizuoti jį. Lengviau, kai yra siužetinė linija.

Sutinku ir nežinau, ką patarti kritikams. Kai kuriems jų pavyksta prisiliesti prie esminių dalykų, nebandant visko smulkiai perskaityti. Mažiausiai man patinka tokia kritika, kai kažkokie specifiniai dalykai, ne itin reikšmingos detalės sureikšminamos ir tuo apsiribojama, o svarbesni dalykai, esmė – nepastebimi. Juk žiūrėdamas į žmogų, stengiesi matyti jo esmę, o ne, pavyzdžiui, batus ar nosį.

O koks Jūsų atkaklios kūrybos tikslas?

Užsispyrimo neužtenka, reikia padaryti kažką vykusio, rezonuojančio. Tikslas. Šio žodžio nemėgstu. Yra kažkoks dvasinių, akivaizdžių, bet sunkiai nusakomų dalykų pojūtis. Bandau juos perteikti šokio kalba.

Ką būtent?

Universalius dalykus – pavyzdžiui, suvokti laiko tėkmę kaip kažkokį kritimą, tolimą ir kartu artėjimą prie kažko. Tai norėtųsi išreikšti šokiu kaip dvasine akivaizdybe.

Jūsų trupė – tik du atlikėjai. Ar tai lemia materialinės priežastys? O gal tokia sudėtis atliepia Jūsų kūrybinį poreikį?

Trupės sudėtis pastatymams įtakos neturėjo. Yra ir kitokių, didesnei atlikėjų sudėčiai skirtų pastatymų. Bet apskritai labiau mėgstu kameriškumą, intymumą, intensyvumą. Didesnėje trupėje sunku to pasiekti. Šalia trupės egzistuoja "Šiuolaikinio šokio studija", todėl pasikviesti daugiau šokėjų visuomet galime. Žinoma, dueto dominavimą lėmė ir tai, kad mano du paskutiniai duetiniai darbai susilaukė didesnio atgarsio, juos puikiai įvertino žiūrovai, kritikai, todėl jie dažniau rodomi.

Apie ką yra Jūsų spektaklis "Viduramžių bernelio dainos"?

Savo pastatymų nepradedu nuo idėjos. Man visada atrodo, kad gerame darbe yra tūkstančiai idėjų, jos susipina, susikerta, viena kitą neigia. Pasikartosiu: sunku verbalizuoti savo kūrybą, nes neretai ko nors įvardijimas pasidaro tiesmukas, per daug grubus ir banalus. "Viduramžių bernelio dainos", nepaisant sudėties, yra solo spektaklis, jo personažas – viduramžių bernelis. Antrasis personažas – lyg simbolis, paslaptis, metafora. Bernelis vaikosi šviesos spindulį – laimės, išminties ir viso, ką jis gali įsivaizduoti geriausio, gražiausio metaforą. Vėliau atsiranda antras – moters – personažas, tarsi paslaptis, pranašaujanti naują kryptį, naują judėjimą.

Labiausiai norėjome išvengti vyro ir moters santykių vaizdavimo. Bernelis pajunta šalia jo esant kažką, ko niekaip negali užčiuopti, pamatyti, pagauti. Po to jis pajunta moterį – kaip naštą, svorį ir įpareigojimą, kaip kvietimą kažkur kilti. Visa baigiasi tuo, kad jis priima jos reikalavimus, per susitaikymą išneša ant nugaros tarsi angelą sargą ir prakeikimą. Čia galima ieškoti aliuzijų ir su savo kryžiaus nešimu, savo kelio paieška. Viduramžių bernelis suranda savo šviesos spindulį, bet jau kaip savo, jam skirto kelio, lemties simbolį.

O veiksmas vyksta čia ir dabar ar viduramžiais?

Nevaizdavome viduramžių. Jie – gryna metafora, vaizdinis, sceninis sprendimas. "Viduramžių bernelių dainų" fabula daugiaprasmė, estetika (spalvos, kostiumai) tarsi primena viduramžius, į S. Sasnausko muziką įkomponuota tų laikų giesmė. O potekstė tokia: kai kalbama apie pasenusį, nemadingą dalyką, sakoma: "viduramžiai". Tas viduramžių bernelis turi ir antrą prasmę – jis nemadingas, naivus. Viliamės, kad mintis, kurią norime perteikti, bus artima šiuolaikiniam žmogui, nes gal tai vyksta kiekvieną dieną ir gali būti taikoma kiekvienam iš mūsų. Gal tai tavo kelias, tavo kryžius, prakeikimas, o kartu – tavo laimė ir angelas sargas. Prakeikimas ta prasme, kad tarytum ne tu pats pasirenki tą kelią. Negali pasirinkti, o tiesiog privalai priimti, nes tai yra tau skirta. Tos metaforos artimos krikščionybei. Kai kurie kritikai skulptūrinėse pozose net įžvelgė pietos motyvus. Bet mes to specialiai nesiekėme, jie savaime atsirado. Jaučiu, kad šiame spektaklyje pavyko pasiekti formos ir turinio vienovę.

Apie turinį būtų galima ir knygą parašyti, bet jis didaktine prasme nėra itin svarbus. Meno kūrinyje plačiąja prasme vertinu grožį. Žiūrovas pirmiausia turi ne suvokti, suprasti kūrinį, bet jį patirti ir išgyventi. Kita vertus, kai kurie meno kūriniai gali apeliuoti grynai į protą. Mes einame ne tuo keliu. Nesimėgaujame ir kažkokiomis abstrakcijomis. Analizuojame ir logiškai stengiamės pagrįsti šokio spektaklius. Tai, ką darome, nėra labai madinga – kad ir kaip būtų paradoksalu, šiuolaikinis šokis irgi turi savo madas ir konvencijas.

Ar kas nors sakė, kad esate senamadiški?

Ne.

Tai gal einate koja į koją su mada?

Ne. Vakarų visuomenė yra pasidalijusi. Vieni vertina autentiškumą, šiuolaikinį šokį su savo identiteto bruožais, kiti to nevertina. Manoma, kad tai, kas kuriama Vakaruose, yra universalu, ir visi turi taip daryti. Kūryba vertinama pagal tai, kiek ji atitinka nusistovėjusias šokio konvencijas. Mano kūryba gali pasirodyti perdėm skaidri, jautri ir subtili, nes dažnai šiuolaikiniame kontekste vyrauja grubesnės formos menas. Tokį požiūrį kiti jau seniai palaidojo.

Kiek jūsų spektakliai artimi lietuviškai dvasiai?

Kartais mūsų spektakliai vertinami kaip labai lietuviški. Žinoma, muzika, visos spektaklių nuotaikos gali būti suvokiamos kaip lietuviškos. Bet apskritai mūsų tikslas nebuvo lietuviškumas, jis atirado savaime, kadangi esame lietuviai.

Dėkoju už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


14504. Kler :-) 2008-06-28 11:57
Man 6is straipsnis buvo lb įdomus, tikriausiai ir dėl to, kad esu mačiusi minėtą V. Jankausko spektaklį.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
7:13:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba